Ri­tai Bal­sie­nei fo­tog­ra­fi­ja – mie­las po­mė­gis

Įvai­rių for­mų de­be­sys, nuo­sta­bių spal­vų sau­lė­te­kiai ir sau­lė­ly­džiai, ra­sos la­še­liai, lyg ažū­ras su­si­py­nu­sios me­džių ša­kos, ru­de­ni­nė šal­na ant vis dar žy­din­čių au­ga­lų.

Vi­sa tai ir dar dau­giau už­fik­suo­ta Tryš­kiuo­se gy­ve­nan­čios Ri­tos Bal­sie­nės nuo­trau­ko­se.

Prieš ke­le­tą me­tų at­ra­du­si fo­tog­ra­fi­ją ir pra­dė­ju­si gam­tos nuo­trau­ko­mis da­ly­tis so­cia­li­niuo­se tink­luo­se R. Bal­sie­nė ne­si­ti­kė­jo su­lauk­ti tiek pa­lai­ky­mo ir pa­gy­ri­mų. Tai, pa­sak mo­ters, ją ska­ti­na ieš­ko­ti vis įdo­mes­nių kad­rų: „Tuo ir nuo­sta­bus fo­tog­ra­fi­jos me­nas, kad ga­li­ma už­fik­suo­ti tai, kas kar­tais trun­ka tik aki­mir­ką. Svar­bu ją pa­ste­bė­ti ir pa­gau­ti.“

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Pir­mo­sios nuo­trau­kos

R. Bal­sie­nė dir­ba Tryš­kių kul­tū­ros cent­re di­zai­ne­re ir Tryš­kių mies­te­lio bend­ruo­me­nės vai­kų die­nos cent­re užim­tu­mo spe­cia­lis­te. O fo­tog­ra­fi­ja – tai jos po­mė­gis.

Fo­tog­ra­fi­ja Ri­tą trau­kė jau paaug­lys­tė­je, kai su bro­liu nu­si­pir­ko fo­toa­pa­ra­tą, pa­tys įdė­da­vo juos­te­lę, pa­tys ryš­kin­da­vo, da­ry­da­vo nuo­trau­kas na­mie. Nors jos bu­vo la­bai pri­mi­ty­vios, ne­spal­vo­tos, bet mie­los. „Vi­sa­da su ne­kant­ru­mu lauk­da­vo­me iš­ryš­kė­jan­čio vaiz­do, ar vy­kęs kad­ras išė­jo. Da­bar, kai tu­ri­me tiek ga­li­my­bių fo­tog­ra­fi­jo­je, sun­ku ir įsi­vaiz­duo­ti, kad ta­da ne­bu­vo ga­li­ma ne­pa­ti­ku­sių kad­rų iš­trin­ti, fo­tog­ra­fuo­ti vėl ir vėl. Tie­siog nu­si­per­ki ke­lių kad­rų fo­to­juos­tą ir la­bai at­sa­kin­gai ren­kie­si, ką nu­fo­tog­ra­fuo­ti“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Neį­gy­ven­din­ta sva­jo­nė

Kol kas, sa­kė Ri­ta, vis­ką fik­suo­jan­ti mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu, o iš­mok­ti pro­fe­sio­na­liai fo­tog­ra­fuo­ti fo­toa­pa­ra­tu – vis dar neį­gy­ven­din­ta sva­jo­nė.

La­biau­siai ji mėgs­ta fik­suo­ti gam­tos vaiz­dus – tai lyg at­si­pa­lai­da­vi­mo nuo dar­bų bū­das, lai­ko pra­lei­di­mas gam­to­je: „Fo­tog­ra­fuo­da­ma pra­dė­jau pa­ste­bė­ti tai, ko anks­čiau, ro­dos, net ne­ma­ty­da­vau: įvai­rių for­mų de­be­sis, nuo­sta­bių spal­vų sau­lė­te­kius ir sau­lė­ly­džius, ra­sos la­še­lius, lyg ažū­ras su­si­py­nu­sias me­džių ša­kas, ru­de­ni­nę šal­ną ant vis dar žy­din­čių au­ga­lų.“

Dir­bant kul­tū­ros cent­re Ri­tai ten­ka fo­tog­ra­fuo­ti ir ren­gi­nių, kon­cer­tų aki­mir­kas.

Ar­chy­ve – tūks­tan­čiai nuo­trau­kų

Įdo­mes­nių kad­rų tryš­kiš­kė spe­cia­liai neieš­ko, pa­ste­bi kaž­ką, kas at­ro­do gra­žu, ir už­fik­suo­ja. Ta­čiau pa­tiks­li­no, jog anks­čiau bu­vo toks me­tas, kai ei­da­vo spe­cia­liai ieš­ko­ti ge­rų kad­rų ir vi­sa­da jų ras­da­vo. O pa­si­da­li­jus nuo­trau­ko­mis su­lauk­ti šil­ti ko­men­ta­rai, to­kie kaip „net ir nu­vy­tęs au­ga­las jū­sų nuo­trau­ko­je at­ro­do nuo­sta­biai“, fo­tog­ra­fę dar la­biau mo­ty­vuo­da­vo ieš­ko­ti ko nors įdo­maus.

My­li­miau­sios vie­nos nuo­trau­kos pa­šne­ko­vė tei­gė ne­tu­rin­ti, nes ar­chy­ve jų jau tūks­tan­čiai, tad iš­si­rink­ti vie­ną bū­tų la­bai sun­ku. Ypač Ri­tai pa­tin­ka au­ga­lų, sau­lė­ly­džių, sau­lė­te­kių nuo­trau­kos.

Pa­ro­dos

Per­nai R. Bal­sie­nė, pa­ra­gin­ta Tryš­kių se­niū­no An­ta­no Jo­ku­baus­kio, prieš di­džią­sias žie­mos šven­tes su­ren­gė sa­vo nuo­trau­kų pa­ro­dą „Žvilgs­nis į gam­tą“ Tryš­kių se­niū­ni­jo­je.

Šiais me­tais jos nuo­trau­kas tryš­kiš­kiai ir mies­te­lio sve­čiai ga­lė­jo iš­vys­ti Tryš­kių se­niū­ni­jo­je vy­ku­sio­je pa­ro­do­je „Tryš­kiai se­niau ir da­bar“, skir­to­je Mag­de­bur­go tei­sių ir her­bo su­tei­ki­mo Tryš­kiams 230 me­tų su­kak­čiai pa­mi­nė­ti.

Nuos­ta­bus fo­tog­ra­fi­jos me­nas

Anot pa­šne­ko­vės, sun­kiau­sia, bet įdo­miau­sia jai yra fo­tog­ra­fuo­ti žmo­nes: „Ža­viuo­si tais fo­tog­ra­fais, ku­rie su­ge­ba su­kur­ti iš­raiš­kin­gus kad­rus su žmo­nė­mis, nes tai rei­ka­lau­ja ne tik pro­fe­sio­na­lių įgū­džių, bet ir drą­sos, ko­mu­ni­ka­bi­lu­mo, psi­cho­lo­gi­jos ži­nių. Gam­tą fo­tog­ra­fuo­ti leng­viau, au­ga­las ne­nu­si­suks, ne­sa­kys: „Ma­nęs ne­fo­tog­ra­fuok.“

R. Bal­sie­nė pa­ste­bi, jog fo­tog­ra­fuo­jant gam­to­je, kad ir kas­kart to­je pa­čio­je vie­to­je, nuo­trau­kos vi­sa­da skir­tin­gos, tos pa­čios aki­mir­kos nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­ja. „Tuo ir nuo­sta­bus fo­tog­ra­fi­jos me­nas, kad ga­li­ma už­fik­suo­ti tai, kas kar­tais trun­ka tik aki­mir­ką. Svar­bu tą aki­mir­ką pa­ste­bė­ti ir pa­gau­ti“, – tei­gė mo­te­ris.

Nuot­rau­kų ar­chy­vai

Tryš­kiš­kė sa­kė, jog po­pie­ri­nių nuo­trau­kų daug ne­tu­rin­ti – jų tik tiek, kiek rei­kė­jo pa­ro­dų eks­po­zi­ci­joms. Vi­sos ki­tos skait­me­ni­nio pa­vi­da­lo.

„Kai to­kia gau­sy­bė gam­tos vaiz­dų nuo­trau­kų, lyg ir be­pras­miš­ka jas spaus­din­ti. Ma­nau, kad at­spaus­din­tų nuo­trau­kų rei­kė­tų tu­rė­ti su bran­giais žmo­nė­mis, ke­lio­nių, šei­mos šven­čių aki­mir­ko­mis“, – kal­bė­jo fo­tog­ra­fė.