Per visą nacių-sovietų karo laikotarpį Lietuvos visuomenėje buvo gyvybinga Lietuvos kariuomenės atkūrimo idėja. Netrūko ir realių bandymų šią idėją realizuoti.
Lietuvių aktyvistų fronto (LAF-o) ir 1941 m. Birželio sukilėlių, jų iškeltos Lietuvos Laikinosios vyriausybės deklaruotuose dokumentuose ir praktiniuose veiksmuose, 1942–1944 m. susiformavusios lietuvių antinacinės rezistencijos planuose idėja vis atgimdavo ir buvo svarstoma.
Ginkluotų pajėgų organizavimo reikalu lietuviams teko bendradarbiauti su karą pralaiminčiais okupantais vokiečiais. Kitos realios istorinės alternatyvos nebuvo.
Ginkluotų pajėgų poreikis
1943 m. rudenį sovietinė propaganda prabilo apie greitą „Pabaltijo tarybinių tautų išvadavimą“. Didžiulį nerimą kėlė gandai, kad Antihitlerinės koalicijos vadovų susitikimuose Maskvos konferencijoje ir Teherane JAV ir Didžioji Britanija negynė Baltijos šalių valstybingumo, tylomis sutiko su jų sovietine aneksija (nors ir nepripažino jos teisėtumo).
Nuo 1943 m. rudens Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte, vis labiau ėmė siautėti sovietiniai ir lenkų partizanai (Armijos krajovos būriai). Lietuvoje stiprėjo politinė nuostata „gintis bolševikų invazijai“, tūkstančiai Lietuvos vyrų buvo pasiryžę stoti į lietuviškus karinius dalinius, didelė krašto visuomenės dalis pritarė Lietuvos kariuomenės atkūrimo idėjai.
Ginkluotų pajėgų organizavimo reikalu lietuviams teko bendradarbiauti su karą pralaiminčiais okupantais vokiečiais.
1944 m. sausio 31 d. buvo pasirašytas Reicho SS ir policijos vado štabo įsakymas dėl lietuvių batalionų – Lietuvos vietinės rinktinės (LRV) – organizavimo kovai su partizanais. (Vokiečiai LVR vadino Litauische Sonderverbände – lietuvių ypatingieji būriai.)
Susitarimai dėl LVR
1944 m. vasario viduryje gen. P. Plechavičius susitarė su vokiečiais, kad LVR bus tiesiogiai pavaldi jam ir be LVR vado sutikimo negalės būti niekur kitur naudojama; LVR veiks tik Lietuvos teritorijoje, o jos karininkai ir kareiviai nešios lietuviškas emblemas. Ginklais, šaudmenimis ir maistu turėjo aprūpinti vokiečiai.
Planuota suformuoti 20 LVR batalionų (vieną batalioną turėjo sudaryti keturios kuopos, iš viso batalione – 800 karių) ir įsteigti karo mokyklą bei puskarininkių mokyklas.
Vokiečių ryšių karininkai neturėjo teisės kištis į bataliono vado veiklą. Vokiečių civilinė valdžia pažadėjo tuo metu, kai bus steigiama LVR, neimti jaunuolių dirbti į Vokietiją.
Susitarti nebuvo lengva, nes pernelyg skyrėsi interesai. Vokiečiai siekė mobilizuoti Lietuvos vyrus ir panaudoti juos grynai savo interesams, lietuviai sutiko kovoti prieš bolševikus tik gindami Lietuvos teritoriją.
1944 m. vasario 16 d. gen. P. Plechavičius per radiją pakvietė Lietuvos vyrus stoti į jo vadovaujamą LVR: „Pirmasis rinktinės uždavinys – kova su banditizmu. Į Stalino pasikėsinimą mus išnaikinti – visi lietuviai buriasi į Rinktinę. […] Lietuviai per amžius gynė nuo priešų savo žemę ir šiandien visi kaip vienas pasiryžę ginti savo tautos laisvę ir gyvybę. […] Rinktinės veikimo plotas – Lietuvos teritorija. Be mano sutikimo iš Lietuvos ribų joks dalinys negali būti paimtas kur nors nusiųsti. Rinktinei vadovaus lietuvių karininkai. […] Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę. Visi vykite pas savo apskričių komendantus, nes atėjo laikas ginti savo Tėvynę.“
Marijampolėje buvo įsteigta karo mokykla, turėjusi rengti karininkų kadrus LVR batalionams.
Žlugusi mobilizacija
Vis labiau stiprėjant vokiečių spaudimui, 1944 m. balandžio 28 d. gen. P. Plechavičius paskelbė mobilizaciją. Lietuvių pogrindžio spauda aktyviai agitavo prieš naują mobilizaciją, ragindama vyrus nesiregistruoti ir neišvykti iš Lietuvos.
Gen. P. Plechavičius mobilizacijos paskelbimo išvakarėse sukvietė LVR apskričių komendantus ir davė jiems slaptus nurodymus mobilizaciją boikotuoti. Kaip ir buvo galima tikėtis, naujoji mobilizacija (1915–1924 m. gim. vyrų ir visų 1910–1919 m. gim. karininkų) žlugo. Registravosi 3–5 proc. šaukiamojo amžiaus vyrų, iš jų daugelis buvo netinkamos sveikatos.
Iš viso Lietuvoje turėjo registruotis 13 865 asmenys, registravosi tik 3 125, o tinkamais tarnybai buvo pripažinti tik 586 asmenys. Lietuvos jaunimas nenorėjo tarnauti vokiečiams nei Rytų, nei Vakarų fronte.
LVR išformavimas
Nesėkmingos Vietinės rinktinės kovos Vilniaus krašte, kaip ir nacių nepavykęs bandymas per LVR įvykdyti masinę mobilizaciją į vermachtą, buvo dar viena svarbi LVR išformavimo priežastis.
1944 m. gegužės 9 d. naujai paskirtas SS ir policijos vadas Lietuvai Kurtas Hintze perdavė P. Plechavičiui F. Jeckelno įsakymą, pagal kurį LVR batalionai ir komendantūros perduodami SS ir vokiečių apygardų komisarų žinion ir jiems suteikiama „garbė“ vilkėti SS uniformą ir sveikintis pakeliant ranką.
Pasipiktinęs tokiu nacių sprendimu, gen. P. Plechavičius atsisakė vykti pas K. Hintzę ir per LVR štabo viršininką O. Urboną perdavė savo nusistatymą netarnauti SS daliniuose.
LVR vadovybė atsisakė vykdyti nacių reikalavimus, kadangi pašaukti tarnauti Lietuvai savanoriai vienu plunksnos mostu buvo padaryti policininkais ir priskirti SS žinion. Nacių represijų ilgai laukti neteko.
Nepaklusnumo kaina
1944 m. gegužės 15 d. į Kauną atvykęs Ostlando SS ir policijos vadas F. Jeckelnas kartu su K. Hintze ėmė organizuoti LVR likvidavimą.
Gen. P. Plechavičius su LVR štabu (25 karininkais) buvo suimti ir iš pradžių uždaryti gestapo pastate Kaune. Suėmimo metu įsiutęs F. Jeckelnas kaltino LVR štabo karininkus įvairiausiais nusikaltimais ir pagrasino juos nedelsiant sušaudyti. Tarp suimtųjų, be paties gen. P. Plechavičiaus, buvo 5 pulkininkai, 4 majorai, 7 kapitonai, 3 vyr. leitenantai ir 5 leitenantai.
Gegužės 16 d. vokiečiai Marijampolėje likvidavo LVR karo mokyklą. Dauguma kariūnų, gavę gegužės 12 d. Rinktinės vado įsakymą išsiskirstyti, buvo paleisti namo, tačiau komendantūros dalinys ir keli atsitiktinai likę kariūnai pasipriešino. Tarp lietuvių ir puolančių vokiečių įvyko susišaudymas. Žuvo 4 ar 5 LVR kariūnai.
Ypač žiauriai buvo pasielgta su Rytų Lietuvoje buvusiais LVR batalionais. Ašmenoje buvęs LVR batalionas vokiečių buvo apsuptas ir nuginkluotas tuo metu, kai buvo laidojama 30 kovose su Armija krajova žuvusių plechavičiukų.
Vokiečiai net neleido užkasti žuvusių savo kovos draugų. Neužkastą kapą sutvarkė vietos lietuviai. 1944 m. gegužės 17, 18 ir 21 d. naciai Paneriuose sušaudė daugiau nei 80 LVR karių, o kitus nuginklavo ir suėmė.
Nuginklavus Vilniaus krašte buvusius LVR batalionus į Salaspilio koncentracijos stovyklą buvo išvežti dar 28 Rinktinės karininkai (daugiausia leitenantai). Iš viso Salaspilyje kalėjo 52 LVR karininkai. 106 LVR kariūnai buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, 983 jos kareiviai – į Oldenburgo konclagerį.
Iš 10 tūkst. LVR karių naciai suėmė apie 3,5 tūkst., dauguma suimtųjų buvo išvežti į Vokietiją ir perduoti priešlėktuvinės gynybos tarnybai.
Gen. P. Plechavičiaus teigimu, vokiečiams pavyko nuginkluoti tik keturis LVR batalionus, o kiti su ginklais ir amunicija pasitraukė į miškus arba grįžo namo.
Salaspilio lageryje
1944 m. gegužės 16 d. suimtieji LVR karininkai autobusu su stipria gestapininkų sargyba buvo išgabenti Rygos kryptimi. Pakeliui į stovyklą pavyko pabėgti LVR štabo mobilizacinio skyriaus viršininkui plk. A. Šovai. Autobusas trumpam sustojo, bet sargybiniams nepavyko surasti miške pasislėpusio A. Šovos. Netrukus suimtieji buvo atvežti į kažkokią latvių SS legiono mokomąją stovyklą, įsikūrusią pamiškėje ir prie ežero.
Šioje nežinomoje stovykloje suimtieji LVR karininkai teišbuvo vos kelias dienas. Vieną rytą jiems buvo įsakyta skubiai pasirengti kelionei. Lietuviai vėl buvo susodinti į autobusą ir su SS sargyba per Rygą nuvežti į Salaspilio lagerį.
Čia lietuvius pasitiko pats stovyklos komendantas su būriu esesininkų. Lietuviai buvo apgyvendinti atskirame mediniame barake, kuris dar buvo aptvertas spygliuota viela ir dviem barako galuose esančiomis sargybinių būdelėmis. Barako viduje pasieniais stovėjo medinės lovos, o per vidurį stalai. Barako langai buvo uždengti spygliuota viela.
Dauguma Salaspilio lageryje tuomet kalinamų asmenų buvo įkalinti už komunistinę ir prosovietinę veiklą. Tai labai nustebino ir papiktino gen. P. Plechavičių, pagarsėjusį bolševizmo priešą, kurio vadovaujama LVR kaip tik ruošėsi ginti Lietuvą nuo besiveržiančių sovietų.
Protestuodamas gen. Plechavičius paskelbė bado streiką ir 1944 m. gegužės 23 d. parašė laišką F. Jeckelnui, paprašė lagerio komendanto jį perduoti adresatui.
Nacių elgesiu pasipiktinęs gen. Plechavičius savo laiške rašė: „[…] Toks negirdėto laipsnio pažeminimas ir elgesys su manimi ir mano karininkais yra negirdėtas smurtas.
Aš vardan protesto pranešu, kad nuo 12 val., šios dienos atsisakau priimti maistą ir gulti į lovą.“
„Ehrenhaeftlinge“ statusas
Gen. Plechavičiaus paskelbtas bado streikas, turbūt, padarė įspūdį lagerio komendantui, nes jis liepė lietuvių karininkams pakeisti patalynę, atnešti šachmatus, kortas ir laikraščių. Suimtiesiems buvo leista du kartus per dieną pasivaikščioti, jų apkirpti ateidavo nuolatinis kirpėjas.
LVR karininkai pradėjo gauti siuntinius iš Lietuvos. Juose dažniausiai būdavo maisto produktai ir laiškai. Taigi, lietuvių karininkų padėtis buvo žymiai geresnė negu daugumos kitų Salaspilio lagerio kalinių. Lietuviai karininkai turėjo vadinamąjį „garbės kalinių“ (Ehrenhaeftlinge) statusą. Jie nebuvo aprengti kalinių drabužiais su atitinkamais ženklais, galėjo dėvėti savo lietuviškas uniformas arba civilius drabužius, neprivalėjo dirbti. Tačiau lietuviams buvo griežtai uždrausta bendrauti su kitais kaliniais, jie buvo laikomi izoliuotai.
Tuomet Salaspilio lageryje buvo kalinama apie 5 tūkstančiai kalinių, tarp jų apie 900 moterų. Kaliniai dirbo įvairius darbus. Maistas buvo labai prastas. Kalinys per dieną gaudavo apie 300 gramų duonos ir apie 1,5 litro vadinamosios sriubos, mėsos (arklienos) gaudavo retai.
Gen. Plechavičius vėl pareiškė protestą dėl LVR karininkų uždarymo į Salaspilio lagerį. Kitą dieną po SD vadų apsilankymo Salaspilyje lagerio komendantas įsakė gen. Plechavičiui greitai susiruošti išvykimui į Rygą.
Generolas šiltai atsisveikino su savo karininkais, palinkėdamas jiems nepasiduoti jokiems bauginimams ir išlikti tvirtiems. Netrukus po išvykimo buvo atvežtas gen. Plechavičiaus laiškas lageryje likusiems LVR karininkams. Generolas savo laiške rašė, kad turėjęs susitikimą su F. Jeckelnu, kuris esą pažadėjęs lietuvių karininkus iš lagerio paleisti. Greitai po to iš lagerio buvo paleistas buvęs LVR štabo viršininkas O. Urbonas ir dar trys karininkai.
Kova be nugalėtojų
LVR istorija buvo paskutinis rimtas nacių bandymas įvykdyti Lietuvoje masinę karinę mobilizaciją ir savo žinion paimti didelę karo tarnybai tinkamo Lietuvos jaunimo dalį. Tačiau ir ši mobilizacija, pirmiausia, dėl pačių nacių kaltės (susitarimų laužymo ir vienašališko keitimo) sužlugo.
Generolas P. Plechavičius nepakluso vokiečių spaudimui, nepaaukojo jų interesams Lietuvos jaunimo, įstojusio į jo vadovaujamą Rinktinę, nepavertė jos vokiečių įrankiu.
Dėl nuolatinių nacių bandymų prisidengiant LVR įvykdyti masinę Lietuvos jaunimo mobilizaciją ir pasiųsti kuo daugiau lietuvių į Rytų frontą, LVR kūrimas ir veikla tapo dramatiškomis varžybomis tarp lietuvių ir nacių interesų.
Ši kova neturėjo nugalėtojų.
LVR nepavyko tapti Lietuvos kariuomenės užuomazga, tačiau ir naciams nepavyko įvykdyti masinės mobilizacijos ir paversti lietuvius patrankų mėsa Rytų fronte.
Pozityviai reikėtų vertinti tą faktą, kad nemaža dalis kariškai parengtų LVR karių įsijungė į partizaninį pasipriešinimą sovietams pokario metais. Kai kurie buvusieji LVR karininkai (Jonas Žemaitis, Juozas Šibaila) suvaidino ypatingą vaidmenį antisovietinėje rezistencijoje.
Parengė
Genoveita GRICIENĖ, Audronė MALŪKIENĖ
Loading ...
