Ra­sa me­tė dar­bą ir pil­do sa­vo sva­jo­nes

„Tel­šių ŽI­NIOMS“ sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je pa­skel­bus rub­ri­ką „Zo­dia­ko ženk­lai“ ir pa­ra­gi­nus skai­ty­to­jus siū­ly­ti, su ko­kiu po Van­de­nio ženk­lu gi­mu­siu as­me­niu ga­lė­tu­me pa­reng­ti in­ter­viu, tel­šiš­kiai bu­vo ga­na ak­ty­vūs ir su­ra­šė vi­są bū­rį šau­nių as­me­ny­bių.

Šį­kart kvie­čia­me su­si­pa­žin­ti su tel­šiš­ke Ra­sa Pi­luc­kie­ne. Pa­kal­bin­ti šią mo­te­rį pa­re­ko­men­da­vo jos vy­res­nio­ji duk­ra, pa­ra­šiu­si feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ro­je int­ri­guo­jan­tį ko­men­ta­rą, kad ma­ma Ra­sa ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti, kaip po be­veik 30 me­tų sta­žo mo­kyk­lo­je me­tė dar­bą ir da­bar pil­do vi­sas sa­vo sva­jo­nes.

„Tel­šių ŽI­NIOS“ skai­ty­to­jus kvie­čia su­si­pa­žin­ti su Ra­sa ir jos sėk­mės is­to­ri­ja.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Kū­rė pla­nus dirb­ti mo­ky­to­ja

R. Pi­luc­kie­nė gi­mu­si ir užau­gu­si Tel­šiuo­se. Nuo ma­žu­mės sva­jo­jo tap­ti mo­ky­to­ja – ki­taip sa­vęs ir neį­si­vaiz­da­vo. „Ma­ma bu­vo mo­ky­to­ja, apie to­kią pro­fe­si­ją sva­jo­jau ir aš“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė. Bai­gu­si Že­mai­tės gim­na­zi­ją Ra­sa pa­si­rin­ko pla­nuo­tas pe­da­go­gi­kos stu­di­jas, o po jų grį­žo dirb­ti į gim­tą­jį mies­tą. Ke­le­tą me­tų mo­ky­to­ja­vo da­bar­ti­nė­je „Kran­to“ pro­gim­na­zi­jo­je, vė­liau pe­rė­jo į „Atei­ties“ pro­gim­na­zi­ją. Dir­bo my­li­mą dar­bą, su mo­ki­niais ir ko­le­go­mis su­ta­rė pui­kiai. Nie­ka­da ne­ki­lo jo­kių dve­jo­nių dėl sa­vo pa­si­rin­ki­mo.

Vis­kas pa­si­kei­tė su­si­rgus duk­rai

Ta­čiau vis­kas pa­si­kei­tė gi­mus ant­ra­jai Pi­luc­kių duk­rai. Au­gant vis silp­nė­jo jos svei­ka­ta ir gy­dy­to­jai ne­tru­ko diag­no­zuo­ti bron­chi­nę ast­mą. Ma­mai tai bu­vo itin skau­di ži­nia, vai­kas nuo­lat sirg­da­vo ir be stip­rių vais­tų sun­ku bū­da­vo pa­sveik­ti.

At­si­tik­ti­nai vie­no su drau­gais su­si­ti­ki­mo me­tu Ra­sa su vieš­nia iš­si­kal­bė­jo apie duk­ros svei­ka­tą. Paš­ne­ko­vė ją nu­ra­mi­no ir pa­siū­lė iš­ban­dy­ti, jos tei­gi­mu, la­bai veiks­min­gą „Neo­li­fe“ pro­duk­ci­ją. Tai ir bu­vo lem­tin­ga die­na, ap­ver­tu­si tel­šiš­kės gy­ve­ni­mą aukš­tyn ko­jo­mis.

R. Pi­luc­kie­nė at­vi­ra­vo, jog iki tos die­nos ji bu­vu­si vi­siš­ka skep­ti­kė įvai­riau­sių vi­ta­mi­nų ar ko­kių ki­tų pa­pil­dų, ta­čiau ma­tant, kaip duk­ra sveiks­ta, abe­jo­nių bu­vo vis ma­žiau. Ki­lo di­džiu­lis no­ras gi­lin­tis į šiuos pro­duk­tus ir iš­siaiš­kin­ti, kas čia įvy­ko, o vi­so­mis at­ras­to­mis ži­nio­mis Ra­sa su­ju­do da­ly­tis su ki­tais.

Nau­jos veik­los, įgy­tos ži­nios Ra­są taip įtrau­kė, jog ji vi­sa šir­di­mi pa­no­ro at­si­duo­ti šiai veik­lai, ku­rią puo­se­lė­da­ma ga­li pa­dė­ti žmo­nėms tap­ti svei­kes­niems. Tad prieš ke­le­tą me­tų priė­mė spren­di­mą pa­lik­ti mo­ky­to­jo dar­bą – ženg­ti sva­jo­nių link… Ir sa­vo spren­di­mo nie­ka­da ne­pa­si­gai­lė­jo. Mo­te­ris mė­gau­ja­si tuo, ką da­ro šian­dien, yra ku­pi­na ener­gi­jos, gy­ve­ni­mo džiaugs­mo.

„Atė­jo są­mo­nin­gu­mas, kad gy­ve­ni­me tu­ri bū­ti ne tik mo­ky­to­jas, bet ir mo­ki­nys, tu­ri nuo­lat mo­ky­tis nau­jų da­ly­kų. Ten, kur esu šian­dien, atė­jau per sa­vo ma­žo­sios duk­ros pa­blo­gė­ju­sią svei­ka­tą ir su šiais pro­duk­tais man pa­vy­ko su­tvar­ky­ti vi­sas jos li­gas. Tad la­bai no­rė­jau ap­link sa­ve kur­ti svei­ką bend­ruo­me­nę. Grei­tai ra­dau bend­ra­min­čių bū­rį ir esu dė­kin­ga jiems, kad jie su ma­ni­mi kar­tu ei­na jau de­šimt me­tų. Ma­ne su­pa ge­ra­no­riš­ki žmo­nės, ku­pi­ni švie­sos, su ki­to­kiu po­žiū­riu į gy­ve­ni­mą“, – su džiu­ge­siu pa­sa­ko­jo tel­šiš­kė.

Svar­biau­sia iš­girs­ti žmo­gų

R. Pi­luc­kie­nė tei­gė ne tik ren­gian­ti pro­duk­tų pri­sta­ty­mo va­ka­rus, or­ga­ni­zuo­jan­ti se­mi­na­rus, bet ir la­bai di­de­lį dė­me­sį ski­rian­ti jos ini­cia­ty­va su­si­bū­ru­siam mo­te­rų pa­šne­ke­sių ra­te­liui. Esą, ypač po ka­ran­ti­no, žmo­nės yra la­bai už­si­da­rę, tu­rin­tys gi­lių psi­cho­lo­gi­nių pa­sek­mių, to­dėl la­bai svar­bu juos iš­klau­sy­ti.

„Svar­biau­sia iš­mok­ti iš­girs­ti žmo­gų. O jau ta­da, su­ži­no­jęs jo pro­ble­mas, ga­li pa­siū­ly­ti įvai­riau­sių da­ly­kų. Man pa­tin­ka gi­lin­tis į žmo­gaus bū­se­nas, daug do­mė­jau­si są­mo­nin­gu­mo ir dė­kin­gu­mo kor­to­mis. Da­ly­vau­da­ma įvai­riuo­se se­mi­na­ruo­se su­pra­tau, kad vi­sų pir­ma rei­kia dė­ko­ti už tai, ką tu­ri­me, to tu­ri­me mo­ky­ti ša­lia esan­čius, pa­tar­ti jiems… Ir kai pa­ma­tai pa­si­kei­tu­sius žmo­nių gy­ve­ni­mus, tai la­biau­siai ma­ne ir „ve­ža“. Žmo­nės su­si­tvar­ko sa­vo svei­ka­tą, o kas no­ri, ir pa­pil­do­mų pa­ja­mų ga­li už­dirb­ti. Sma­gu, kad ga­li žmo­gui pa­ro­dy­ti vi­sai ki­to­kį gy­ve­ni­mo ke­lią“, – dės­tė pa­šne­ko­vė bei pa­ti­ki­no, jog vis­kas yra nu­lem­ta li­ki­mo: „Kai mo­ki­nys pa­si­ruo­šęs – atei­na ir mo­ky­to­jas.“