Ra­mu­nė rank­dar­biais puo­šia­si pa­ti, do­va­no­ja ki­tiems

Tel­šių „At­ža­ly­no“ pro­gim­na­zi­jo­je dir­ban­čią mo­ki­nio pa­dė­jė­ją Ra­mu­nę Balt­miš­kie­nę re­tai su­tik­si­te ne­pa­si­puo­šu­sią sa­vo uni­ka­liais rank­dar­biais. Jos kruopš­čio­se ran­ko­se gims­ta ypa­tin­gi kū­ri­niai: pa­puo­ša­lai, mez­gi­niai, vel­tos se­gės, na­mų de­ko­ra­ci­jos ir kt. Vi­si ko­le­gos, drau­gai, ar­ti­mie­ji tik­rai sa­vo na­muo­se tu­ri bent ke­le­tą Ra­mu­nės rank­dar­bių, ku­riais ne tik pa­tys puo­šia­si, bet ir na­mus de­ko­ruo­ja. Pro­gim­na­zi­jos erd­vė­se taip pat ga­li­ma pa­ma­ty­ti mo­ters kū­ri­nių.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Grį­žo prie mėgs­ta­mos veik­los

Mei­lę rank­dar­biams, mez­gi­niams R. Balt­miš­kie­nė pa­vel­dė­jo iš ma­mos, ku­ri la­bai daug mez­gė. Tad duk­ra ne­tru­ko taip pat iš­mok­ti. Ra­mu­nė sa­kė, jog bū­da­ma pen­kio­li­kos ji pa­si­puo­šė pa­čios megz­tu kos­tiu­mė­liu. Taip vi­są gy­ve­ni­mą ir ke­liau­ja megz­da­ma, kur­da­ma ir vi­sus puoš­da­ma.

Ra­mu­nė yra bai­gu­si Dai­lės tech­ni­ku­mo pro­fe­si­nį sky­rių, ta­čiau mez­gė­ja dir­bo la­bai trum­pai. Vė­liau rank­dar­bius jai te­ko ati­dė­ti į šo­ną – su­kū­rė šei­mą ir daug dė­me­sio sky­rė vai­kams. O jiems iš­vy­kus stu­di­juo­ti Ra­mu­nė at­ra­do dau­giau lais­vo lai­ko ir su ma­lo­nu­mu su­grį­žo prie šir­džiai mie­los veik­los. Nors, kaip pa­ti tei­gė, gal­būt nie­ka­da nuo jos ir ne­bu­vo nu­to­lu­si. Vi­si šei­mos na­riai puoš­da­vo­si jos mez­gi­niais.

„Rank­dar­biai ma­ne „už­klu­po“ vai­kams iš­vy­kus stu­di­juo­ti, ta­da stip­riau su­si­kon­cent­ra­vau į sa­vo po­mė­gį. Ypač daug lai­ko tam ski­riu va­sa­rą, kai ato­sto­gau­ju“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Rank­dar­biai – at­gai­va sie­lai

Mo­ki­nio pa­dė­jė­ja dir­ban­čiai Ra­mu­nei po ne­leng­vos dar­bo die­nos yra tik­ra pa­lai­ma at­si­sės­ti na­muo­se prie dar­bo sta­lo ir pa­si­ner­ti į šir­džiai mie­lą veik­lą. Ko­kių tik tech­ni­kų jai ne­te­ko iš­ban­dy­ti! Di­džio­ji jos aist­ra il­gą lai­ką bu­vo de­ku­pa­žuo­ti ir ap­ner­ti me­di­nius ruo­ši­nius, ku­riuos jai iš­pjau­da­vo vy­ras. Ta­čiau šią va­sa­rą te­ko šią veik­lą pri­stab­dy­ti dėl at­si­ra­du­sio al­kū­nių są­na­rių skaus­mo. Bet kai tik skaus­mas ap­ma­žės, ji tik­rai dar su­grįš prie šios veik­los. Kūrėja yra restauravusi kelis senus medinius baldus ir seną toršerą, kurie toliau gyvena savo gyvenimą.

Šiuo me­tu jos nau­jas at­ra­di­mas – vė­li­mas su ada­ta. Čia Ra­mu­nės fan­ta­zi­jai nė­ra ri­bų. Jos ran­ko­se gims­ta vel­tos se­gės, kva­pu­kai au­to­mo­bi­liams, žmo­ge­liu­kai, ka­ti­nu­kai, šu­niu­kai – tik­ri mi­nia­tiū­ri­niai me­no kū­ri­niai. Tie­sa, Ra­mu­nė pri­si­pa­ži­no, kad jai sun­kiau­sia kur­ti pa­gal konk­re­čius vaiz­dus nuo­trau­ko­se, ta­da jau kū­rė­jas jau­čia­si įspraus­tas į tam tik­rus rė­mus.

Kū­ry­bin­ga mo­te­ris pa­sa­ko­jo ir dar apie vie­ną nau­ją at­ra­di­mą – iš pa­jū­ry­je su­rink­tų me­di­nu­kų ji pra­dė­jo ga­min­ti sma­gias rak­ti­nes.

Paš­ne­ko­vė at­vi­ra­vo: „De­ja, lie­tu­viai ne­ver­ti­na ran­kų dar­bo ga­mi­nių, ne­sup­ran­ta to ir ne­bran­gi­na“, ir tvir­ti­no, kad iš to, ką da­ro, jo­kio vers­lo ne­su­kurs, da­ro tik sau ir sa­vo ap­lin­kai.

Daž­niau­siai sa­vo dar­bams kū­rė­ja ren­ka­si neut­ra­lias spal­vas, ypač jei tai na­mų de­ko­ra­ci­ja, o vel­ti­nu­kų spal­vos ga­li bū­ti įvai­rios, pri­klau­so, ko no­ri­si, kaip ky­la min­tis.
Po die­nos dar­bų lai­kas, pra­leis­tas prie rank­dar­bių, Ra­mu­nei bū­na sie­los at­gai­va, at­si­pa­lai­da­vi­mas, min­čių at­jun­gi­mas.

Mėgs­ta pa­si­puoš­ti sa­vo dar­bais

Ra­mu­nė sa­kė, kad šian­dien mez­gi­mą yra pa­dė­ju­si į šo­ną. Bu­vo lai­kas, kai jai ne­ki­lo ran­ka pirk­ti megz­tą ga­mi­nį, ta­čiau da­bar, kai siū­lų kai­nos yra to­kios aukš­tos – dvi­gu­bai ar net tri­gu­bai di­des­nės nei ga­ta­vo ga­mi­nio kai­na, megz­ti ne­beap­si­mo­ka.

„Pa­ti vil­na vė­li­mui nė­ra la­bai bran­gus ma­lo­nu­mas, daug bran­ges­ni yra ka­ro­liu­kai, įvai­rūs ak­me­nu­kai pa­puo­ša­lams ir, ži­no­ma, mez­gi­mo siū­lai“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.
Ra­mu­nė la­bai mėgs­ta pa­si­puoš­ti sa­vo kū­ri­niais: vel­ti­nu­kais, pa­puo­ša­lais, mez­gi­niais. Nors pa­ste­bi, kad vy­res­ni žmo­nės la­bai ven­gia to­kių de­ta­lių, jai jos la­bai pa­tin­ka.