Birželio 5 dieną sukaks 100 metų, kai gimė poetas Vytautas Mačernis. Žuvo jis 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje, pakirstas sprogusio artilerijos sviedinio skeveldros.
Jauniausias mūsų literatūros klasikas V. Mačernis – tragiško likimo kūrėjas, jo gyvenimas truko vos 24 metus. Visą savo trumpą gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui. Jis gilinosi į tokius sudėtingus būties klausimus: kodėl jis gyvena Žemėje? Kokia žmonijos misija? Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos? Jam pačiam teko tą skausmą išgyventi. Poetas buvo labai jautrios sielos. Remiantis Žemaičių muziejaus „Alka“ bibliotekos moksliniame archyve saugoma sukaupta istorine medžiaga, šio jubiliejaus proga – žiupsnelis prisiminimų apie šį nepaprastą žmogų. Prisiminimai užrašyti apie 1970–1980 metus.
Sesuo Valerija Mačernytė-Šilinskienė papasakojo: „Brolis labai mėgo skaityti ir rašyti. Stalas visada buvo apkrautas. Jis labai mėgo tvarką. Jei kur išeidavo, būtinai stalą sutvarkydavo. Parėjęs namo vėl savo popierius išskleisdavo ir vėl rašydavo.“
Klasės draugas Alfonsas Zdanavičius prisiminė: „Antrąją karo vasarą vėl buvau nuvažiavęs pas Vytautą į Šarnelę. Vienu du vaikščiojome prie ežerėlio ant piliakalnio. Tada jis man pasakojo, kad intensyviai studijuoja kalbas ir daug dirba. „Tikras poetas turi žinoti, kaip moterys gimdo, kaip gėlės žiedas kraunasi“, – sakė jis. Vytautas buvo toks žmogus, kurio užgauti niekas nedrįso, jis buvo geras klausytojas ir kalbėti galėjome apie daug ką. Paskutinę karo vasarą vėl jį buvau sutikęs. Tada jis man pasakė, kad rašo šimto sonetų knygą ir norįs ją išleisti, paprašė manęs, kad aš jam nupieščiau vinjetes ir užsklandas.“
„Jis amžinai buvo susimąstęs, lyg su kitu pasauliu bendrautų. Mažeikiuose eilėraščius skaitėm Butkų Juzė, aš ir V. Mačernis. Prieš skaitydama padaviau jam savo eilių pluoštą geriausioms atrinkti. Aš visai nevertinau savo eilių ciklo „Atsisveikinimas su vaikyste“, o jis man kaip tik liepė jas skaityti“, – pasakojo poetė Stasė Niuniavaitė.
„Vadinome jį Vyčiu, ne Vytautu. Tuščių plepalų jis nemėgo, daugiausia bendrą kalbą rasdavome literatūroje, ją labiausiai mėgo iš mokomųjų dalykų ir labai daug ką žinojo. 1939 m. jo abitūros lietuvių kalbos egzamino rašomasis darbas buvo „Gamtos ir žmogaus santykis Tolstojaus, Dostojevskio ir Čechovo raštuose“, – prisiminė klasės draugė Stasė Kochanskytė.
Nepaprastas susitikimas Šarnelės piliakalnyje 1944 metais…
„Saulėtą 1944 metų vasaros dieną keliavau po Žemaitiją dviračiu. Trumpai apsižvalgęs Žemaičių Kalvarijoje vingiuotu ir dulkėtu keliuku pasukau link Barstyčių. Pro šalį savo sukiužusiais trobesiais pramirguliavo kaimas. Kelyje sutiktas senukas papasakojo, kad Padegimės kemsynuose kažkada perėjūnas elgeta sudeginęs ten krūvą gyvačių su visu karaliumi. „Taigi nuo to laiko kaimas ir vadinasi Padegime“, – paaiškino senelis ir pasiūlė aplankyti netoliese esantį Šarnelės piliakalnį.
Braukdamas prakaitą ir tempdamas į kalną seną dviratį, visa krūtine traukiau į save gaivų orą. Pastatęs prie krūmokšnio savo kelionės arkliuką atsisėdau ant čiobreliais išmarginto kilimo ir akis į akį susitikau su nuostabia gamta. Atrodė, kad kiekvienas lapelis, žolytė, bitutė traukė gyvenimui dainą. Medžio viršūnėje čiauškėjo strazdas, tolumoje skambėjo piemenėlių sutartinė, ir staiga visus tolimus ir vos girdimus garsus nustelbė vienas – aiškus, truputėlį kimstelėjęs, bet nuoširdus ir šiltas. Taip galėjo kalbėti tik žmogus, įsitikinęs savo vienuma. Už artimiausio krūmokšnio deklamavo eiles: „Sapnuojančio medžio pavėsy tylėdami žaidžia vaikai, galvutės, papurusios, šviesios, krūvon susiglaudė taikiai.“ Paaugliškas smalsumas mane traukė link sklindančio paslaptingo balso. Praskleidęs susipynusias krūmų šakas išvydau jaunuolį. Jis liūdnomis akimis žvelgė į tolį ir deklamavo. Baigęs deklamuoti dar ilgai žvilgsnį įbedė į tolį tarsi norėdamas pamatyti gyvą medžio sielą.
Norėjau tylomis atsitraukti, bet įstrigus kojai plyšin dribtelėjau visu svoriu žemėn. Deklamuotojas šoktelėjo už krūmokšnio. „Užsigavai?“ – paklausė. „Ak, tu, padauža, išgąsdinai“, – pasakė jis. Po to abu susėdome ant kelmo, ir jis paklausė manęs, kokie vėjai mane čia nešė. Papasakojau, kad šešių klasių baigimo proga pirmą kartą keliauju po Žemaitiją. O jaunuolis pasisakė, kad yra studentas Vytautas Mačernis, labai mylįs poeziją. Čia susirinko mano mūzos, pasakojo jis. Apimtas nuostabos spoksojau į jį ir į jo ant kelmo paskleistus lapukus su poezijos užrašais. Pastebėjęs, kad aš susidomėjau jo poezija, keletą eilėraščių man padeklamavo. Atrodė, kad klausyčiau ir klausyčiau, jo kūryba mane kvietė į naujas viršūnes, dvelkė nerimu bei naujų ieškojimų troškuliu, jo prasmingi žodžiai veržėsi širdin…
Atsisveikinome, kai saulutė klojo paskutinius savo dryžius. Atsisveikindamas jis man paspaudė ranką ir pasuko žemyn piliakalniu savo sodybos link. Toks buvo mano pirmas ir paskutinis susitikimas su poetu Vytautu Mačerniu. Po trijų mėnesių pakirstas klastingos karo kulkos amžino poilsio jis atgulė Tėviškės kalnelyje. Po poezijos ir nemirtingumo dangumi“, – papasakojo Vincas Lauraitis.
Alfonsas Nyka-Niliūnas, poetas, bendramokslis, poetą apibūdino taip: „Vytautas Mačernis gyveno kaip meteoras: staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje. Jis mirė pačiame savo trumpos poetinės karjeros zenite, vos dvidešimt ketverių metų tesulaukęs. Mirtis visuomet kažin kaip keistai sumistina žmogų, paversdama gilia ir niekam nesuvokiama paslaptimi, tam tikra ženklų bei užuominų sistema, kurios esaties niekas nepastebi jam gyvam tebesant. Todėl man, gerai pažinusiam Mačernį gyvą, šiandien atrodo, kad jo tamsiose ir liūdnai drėgnose akyse, visame palinkusiame, tarytum kūdikiškame pavidale jau tada buvo kažkas būdinga visiems anksti mirusiems poetams, ir didelis jo poezijos pasisekimas gyvam tebesant – tarsi paties likimo atlyginimas, ciniškas atlyginimas už tai, kad jam tik taip trumpai tebuvo leista maitintis, jo paties žodžiais tariant, „geriausiais žemės vaisiais“.
„Pauliau, Tu visada sakai, kad aš esu liūdnas, nusiminęs, bet Tu ir neklysti. Reikia stebėtis mane pamačius linksmą. Jau dabar įėjo į madą mane matyt liūdną, bet jei retkarčiais pamato mane linksmą, tai pastato akis: „Kas Tau, kas atsitiko?“ Reiškia, ir žmonės bijosi, kad aš juokiuos. Mano juokas nenatūralus, jei kada aš juokiuos, tai vis tada perkreiptu veidu, tik sąlygų verčiamas“, – iš laiško draugui Pauliui Jurkui, 1936 m. lapkričio 18 d., Telšiai, Vytautas Mačernis.
Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir saulę, ir sapnus…
Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus…
Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint.
Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.
V. Mačernis, „Sonetai“, Šarnelė,
1944 m. balandžio 20 d.
Vyr. muziejininkė-bibliotekininkė Simona DRIMBIENĖ
Loading ...
