Pre­zi­den­to vi­zi­tas Tel­šiuo­se: svarbiausia girdėti žmonių lūkesčius ir į juos atsiliepti

Ant­ra­die­nį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da su pirmąja ponia Dia­na Nau­sė­die­ne ir dar­bo gru­pe lan­kė­si Tel­šiuo­se.

Turiningoje darbotvarkėje ša­lies va­do­vas sky­rė lai­ko ir po­kal­biui su „Tel­šių ŽI­NIO­MIS“.

– Į Tel­šius at­vy­ko­te Vie­tos sa­vi­val­dos die­ną, tad nuo jos ir pra­dė­ki­me. Daug va­ži­nė­ja­te po re­gio­nus: kaip ver­ti­na­te bend­ruo­me­nių ak­ty­vu­mą? Ko joms pa­lin­kė­tu­mė­te? Kokią Jūsų nuomonė apie ra­jo­nų val­džią – jos ga­li­my­bes, kom­pe­ten­ci­jas, san­ty­kį su gy­ven­to­jais? Pas­te­bi­te di­džiu­lį po­ten­cia­lą, o gal prie­šin­gai – ly­de­rių, as­me­ny­bių sto­ką?

– Be abe­jo, bend­ruo­me­nes sun­ku ver­tin­ti at­ski­rai nuo ra­jo­nų val­džios. Tai vie­nin­ga vi­su­ma, ku­ri trokš­ta ge­ro sa­vo re­gio­nui, sa­vo kraš­tui. Jau­čiu, jog žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mas, jų spau­di­mas po­li­ti­kams le­mia tai, kad šian­dien sa­vi­val­dy­bėms va­do­vau­ja kom­pe­ten­tin­gi žmo­nės. Svar­biau­sia, kad jie gir­di gy­ven­to­jų lū­kes­čius ir į juos at­si­lie­pia. Kar­tais jų ge­ri no­rai at­si­mu­ša į sie­ną. Ta sie­na daž­niau­siai bū­na cent­ri­nė val­džia. Pvz., sten­gian­tis iš­spręs­ti konk­re­tų klau­si­mą, tas klau­si­mas tam­pa neišsp­ren­džia­mas dėl to, kad ky­la neį­vei­kia­mų kliū­čių Vil­niu­je ar­ba stab­do įsta­ty­mi­niai, tei­si­niai ap­ri­bo­ji­mai, tei­sės ak­tų pai­nia­va. Ta pa­ti Re­gio­nų plėt­ros pro­gra­ma, ku­rios tik­rai lau­kė­me vi­si, su ku­ria sie­jo­me di­de­les vil­tis, bet iš tų vil­čių ne kaž­kas gi­mė, nes ne­pa­reng­tos fi­nan­sa­vi­mo gai­rės, ne­pa­si­ruoš­ta ši­tam pro­ce­sui, pra­bė­go be­veik pu­sė lai­ko­tar­pio, o mes dar su Re­gio­ni­nės plėt­ros fon­du ne­pa­ju­dė­jo­me iš vie­tos. Ir tai iš es­mės yra ne sa­vi­val­dy­bių pro­ble­ma ar klai­da ar­ba ne­pa­kan­ka­mai ge­ras dar­bas, tai pir­miau­sia yra dėl to, kad mi­nis­te­ri­jos, ku­rios at­sa­kin­gos už tai, ne­pa­da­rė sa­vo na­mų dar­bų.

Šiaip žmo­nių ak­ty­vu­mas, no­ras kel­ti klau­si­mus, ku­rie ak­tua­lūs jų re­gio­nui, yra, gal įvai­rio­se sa­vi­val­dy­bė­se skir­tin­gai, bet tik­rai jau­čiu tą ak­ty­vu­mą. Ypač tai jau­čia­me per pro­jek­tą „Lie­tu­vos ga­lia“ – mū­sų mies­tų, mies­te­lių bend­ruo­me­nės ak­ty­viai įsi­trau­kė į įvai­riau­sias veik­las, pa­ra­mos Uk­rai­nai pro­gra­mą, ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms ir pan. Tai pa­ro­do gra­žią­ją Lie­tu­vos žmo­nių pu­sę, ku­ria aš la­bai džiau­giuo­si. Ir su­dė­tin­go­mis eko­no­mi­nė­mis, geo­po­li­ti­nė­mis ap­lin­ky­bė­mis žmo­nės yra pa­si­ren­gę dirb­ti, au­ko­ti lė­šas, ati­duo­ti sa­vo lais­va­lai­kį, da­ly­vau­ti įvai­rio­se veik­lo­se, to­kio­se kaip sa­va­no­rys­tė, – yra tik­rai la­bai gra­žu ir tai da­ro žmo­nių bend­ruo­me­nės. To­kio­mis bend­ruo­me­nė­mis aš la­bai ti­kiu.

– Po­li­ti­nis Lie­tu­vos lau­kas: kaip ver­ti­na­te Vy­riau­sy­bės, Sei­mo dar­bą? Kaip su­pran­tu, ne vis­kas vyks­ta sklan­džiai. Kas tai­sy­ti­na?

– Mes sten­gia­mės megz­ti konst­ruk­ty­vų san­ty­kį, be abe­jo, kar­tais po­li­ti­niai da­ly­kai už­go­žia to­kį bend­ra­dar­bia­vi­mą. Nie­ko ne­pa­da­ry­si, čia yra tam tik­ri dės­nin­gu­mai, ku­rių sun­ku iš­veng­ti, bet iš es­mės, ko kar­tais aš pa­si­gen­du, kad per tas po­li­ti­nes ko­vas ne­be­ma­to­ma, dėl ko ko­vo­ja­ma. Jei­gu ko­vo­ja­ma tik dėl to, kad įveik­tum kon­ku­ren­tą, tai ta­da yra to­kia ba­na­li ko­va. Ir, tie­są sa­kant, jo­kių aukš­tes­nių tiks­lų ši­taip ko­vo­da­mas ne­pa­siek­si. Bet jei­gu sie­ki aukš­tes­nių tiks­lų ir tu­ri pro­gra­mą, ta­da po­li­ti­nė ko­va įgy­ja pra­smę – ta­da ir pa­ts pri­si­min­si, ir žmo­nės pri­si­mins. Tur­būt ši­to aš la­biau­siai ir pa­si­gen­du. Kar­tais po­li­ti­nės ko­vos tam­pa svar­biau­siu mo­ty­vu, suė­da vi­są po­li­ti­kų ener­gi­ją ir ki­tiems da­ly­kams ne­be­lie­ka nei lai­ko, nei jė­gų.

– Pa­va­sa­rį – Pre­zi­den­to rin­ki­mai. Ka­den­ci­ja ei­na į pa­bai­gą. Ką pa­vy­ko nu­veik­ti, kas ne­pa­vy­ko? Koks bu­vo Jū­sų pa­grin­di­nis tiks­las ir koks jis bū­tų ki­tai ka­den­ci­jai?

– Pra­dė­siu nuo to, kad kai ku­rio­se sri­ty­je, man at­ro­do, ko­ky­bi­niu po­žiū­riu pa­vy­ko ne­ma­žai pa­siek­ti. Vi­sų pir­ma – sen­jo­rai. Nuo pat pir­mų­jų die­nų sten­giau­si, kad mes tu­rė­tu­me aiš­kią pro­gra­mą sen­jo­rams ir ji ne­bū­tų vien­kar­ti­nė, o bū­tų tęs­ti­nė – di­din­ti pen­si­nin­kų pa­ja­mas. Mū­sų įsi­ti­ki­ni­mu, pen­si­jos tu­rė­jo aug­ti spar­čiau ne­gu vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis. Vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas di­dė­jo pa­kan­ka­mai spar­čiai, ta­čiau pen­si­jos di­dė­jo dar spar­čiau. Ir šian­dien mes jau pa­sie­kė­me, kad san­ty­kis tarp vi­du­ti­nio dar­bo už­mo­kes­čio ir pen­si­jų ky­la nuo 40 su tru­pu­čiu pro­cen­tų ir ar­tė­ja prie 50 pro­c. Aš ti­kiuo­si, kad ka­den­ci­jos pa­bai­go­je bū­si­me vi­siš­kai ne­to­li 50 pro­c., t. y. 2024 m. Tai ge­ras da­ly­kas, nes ma­nau, kad mes esa­me la­bai sko­lin­gi sa­vo sen­jo­rams, pir­miau­sia dėl to, kad jie vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ati­da­vė dar­bui, ak­ty­viai veik­lai ir su­lau­kę to­kio am­žiaus, kai jau ne­be­ga­li daug ko da­ry­ti, jie nu­si­pel­no orios se­nat­vės. Ci­vi­li­zuo­tos vi­suo­me­nės bruo­žas ir yra – pa­si­rū­pin­ti sa­vo vy­res­niai­siais žmo­nė­mis.

Mums pa­vy­ko pa­siek­ti ko­ky­bi­nio lū­žio ir po­žiū­ry­je į ne­ga­lią tu­rin­čius žmo­nes. Juk iki ma­no ka­den­ci­jos tur­būt bu­vo re­ti at­ve­jai, kai bu­vo at­si­žvel­gia­ma į kur­čių­jų in­te­re­sus, ges­tų kal­ba gal bū­da­vo vie­no­je ar ki­to­je lai­do­je, o šian­dien tai la­bai pa­pli­tęs da­ly­kas. Ne pa­slap­tis, Pre­zi­den­tū­ro­je vi­sas spau­dos kon­fe­ren­ci­jas ly­dė­da­vo ges­tų kal­ba, laips­niš­kai tai pe­rė­jo ir į ki­tus ren­gi­nius. Ma­ne tai la­bai džiu­gi­na.

Be abe­jo, rū­pi­na­mės ir ne­ga­lią tu­rin­čiais as­me­ni­mis, jų įdar­bi­ni­mo ga­li­my­bė­mis. At­ro­do, kad ne­ga­lią tu­rin­tys žmo­nės šian­dien jau pri­pa­žįs­ta­mi kaip vi­sa­ver­čiai ir yra la­biau in­teg­ruo­ti į mū­sų vi­suo­me­nę, nei bu­vo prieš ke­le­tą me­tų.

Tre­čia, man bu­vo ne­pap­ras­tai svar­būs sau­gu­mo klau­si­mai. To­dėl sa­vo už­sie­nio po­li­ti­kos da­lį sky­riau Lie­tu­vos sau­gu­mui su­stip­rin­ti. Tas pa­stan­gas vai­ni­ka­vo ne­se­niai įvy­kęs NA­TO vir­šū­nių su­si­ti­ki­mas, kai 40 pa­sau­lio vals­ty­bių ly­de­riai su­si­rin­ko Vil­niu­je spręs­ti ko­lek­ty­vi­nio sau­gu­mo, gy­ny­bos klau­si­mo. Priė­mė pa­kan­ka­mai ge­rus do­ku­men­tus, ku­rie mums su­tei­kė dau­giau ga­ran­ti­jų grės­min­gos geo­po­li­ti­nės si­tua­ci­jos aki­vaiz­do­je.

Be jo­kios abe­jo­nės – ener­ge­ti­ka. Jos per­sio­rien­ta­vi­mas iš to­kios iner­tiš­kos, la­biau į iš­kas­ti­nį ku­rą nu­kreip­tos, į ener­ge­ti­ką, kai ener­gi­ja ga­mi­na­ma iš at­si­nau­ji­nan­čių re­sur­sų. Tai vyks­ta šio­mis die­no­mis. Štai ir šian­dien lan­kiau­si sinch­ro­ni­nio kom­pen­sa­to­riaus sta­tyb­vie­tė­je Tel­šiuo­se. Tai yra vie­nas iš ele­men­tų mū­sų sinch­ro­ni­za­ci­jos su kon­ti­nen­ti­ne Eu­ro­pa.
Vė­jo, sau­lės ener­ge­ti­ka – vi­sa tai, man at­ro­do, yra ne­pap­ras­tai svar­bu sie­kiant pa­di­din­ti mū­sų ener­ge­ti­kos sis­te­mos at­spa­ru­mą. Džiu­gu, kad Lie­tu­va bu­vo vie­na iš pir­mų­jų ša­lių, nu­trau­ku­si ener­gi­jos iš­tek­lių pir­ki­mą iš Ru­si­jos, – tai pa­da­rė­me dar praė­ju­sių me­tų ba­lan­džio mė­ne­sį ir lai­ko­mės ši­to prin­ci­po.

Štai to­kie da­ly­kai tik­rai yra reikš­min­gi, nors juos gal sun­ku „pa­čiu­pi­nė­ti“ ar iš­ma­tuo­ti, bet tai yra svar­būs Ge­ro­vės vals­ty­bės ele­men­tai.

Sa­vo rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­je pa­brė­žiau, kad di­des­nė pi­ni­gų su­ma bū­tų skir­ta so­cia­li­niams ir ki­tiems da­ly­kams. Pers­kirs­ty­mas mū­sų bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to per mū­sų na­cio­na­li­nį biu­dže­tą, kai mes pra­dė­jo­me, tas san­ty­kis, at­ro­do, bu­vo 30 pro­c. Šian­dien yra ir ki­tiems me­tams pla­nuo­ja­ma be­rods apie 33 pro­c. Va­di­na­si, mes ju­da­me tei­sin­ga link­me. Ar ju­da­me to­kiu tem­pu, ko­kiu aš įsi­vaiz­da­vau? Ne, ju­da­me lė­čiau, bet tei­sin­ga kryp­ti­mi.

– Pa­sau­ly­je geo­po­li­ti­nė si­tua­ci­ja da­ro­si vis su­dė­tin­ges­nė: vyks­ta ka­ras Uk­rai­no­je, bet kar­tu ša­lis ruo­šia­si na­rys­tei Eu­ro­pos Są­jun­go­je, at­si­ra­do dar vie­nas karš­tas taš­kas – Iz­rae­lis. Kaip ver­ti­na­te si­tua­ci­ją?

– Geo­po­li­ti­nės tur­bu­len­ci­jos ky­la tur­būt neat­si­tik­ti­nai. Gal­vo­ju, kad vi­sa tai, kas Ru­si­jai yra nau­din­ga, ko ge­ro, vyks­ta ne be Ru­si­jos ži­nios. Ir na­tū­ra­lu, kad da­bar­ti­nė­mis ap­lin­ky­bė­mis Ru­si­jai bū­tų la­bai pa­trauk­lu nu­kreip­ti pa­sau­lio dė­me­sį nuo vie­no karš­to­jo taš­ko prie ki­to ar­ba tu­rė­ti daug karš­tų taš­kų, kad pa­sau­lis ap­skri­tai ne­be­ži­no­tų, ko grieb­tis, bū­tų pa­žei­džia­mas tuo po­žiū­riu, kad jaus­tų­si be­jė­gis. Aiš­ku, jie no­rė­tų ši­to, aiš­ku, jie sva­jo­ja apie tai, bet ti­kiuo­si, kad tai jiems ne­pa­vyks, tad dė­me­sys Uk­rai­nai iš­liks.

Uk­rai­nos na­rys­tę ES ver­ti­nu op­ti­mis­tiš­kai, ma­nau, kad tik­rai tu­ri­me ge­ras prie­lai­das priim­ti svar­bius spren­di­mus dar šiais me­tais. Lau­kia­me Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos iš­va­dų apie tai, kaip įgy­ven­di­na­mos re­for­mos Uk­rai­no­je. Jos įgy­ven­di­na­mos net ir ka­ro są­ly­go­mis ga­na spar­čiai. Tas pa­ts da­ro­ma Mol­do­vo­je, Sa­kart­ve­le. Ir jei­gu Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos iš­va­da bus tei­gia­ma, aš ne­ma­tau di­des­nių kliū­čių, ko­dėl dar šių me­tų gruo­dį vyk­sian­čia­me Eu­ro­pos Va­do­vų Ta­ry­bos po­sė­dy­je ne­bū­tų ga­li­ma priim­ti spren­di­mo dėl Uk­rai­nos pa­kvie­ti­mo pra­dė­ti de­ry­bas su Eu­ro­pos Są­jun­ga. Tai ne­reiš­kia, kad iš­kart ji taps ES na­re, tai reiš­kia, kad pra­si­dės pro­ce­sas ir jis pe­reis į bai­gia­mą­ją fa­zę. Pri­si­me­na­me ir sa­vo is­to­ri­ją dėl na­rys­tės – mes bu­vo­me smar­kiai mo­ty­vuo­ti tas de­ry­bas pa­da­ry­ti kaip ga­li­ma trum­pes­nes ir mums tai pa­vy­ko. Uk­rai­nai bus šiek tiek su­dė­tin­giau dėl ka­ro, bet ti­kiu, kad ji tai ga­li pa­da­ry­ti.

DAUGIAU SKAITYKITE „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 80 (2418)