Po Jaučio ženklu: aktyvios ir įdomios asmenybės

Feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ro­je pa­ra­gi­nę skai­ty­to­jus pa­siū­ly­ti, su ko­kiu po Jau­čio ženk­lu gi­mu­siu as­me­niu ga­lė­tu­me pa­reng­ti in­ter­viu, su­lau­kė­me ne­ma­žai pa­siū­ly­mų.

Šį­kart su­ma­nė­me pa­kal­bin­ti tris skir­tin­gų pro­fe­si­jų ir po­mė­gių tu­rin­čius tel­šiš­kius: bib­lio­te­ki­nin­ką, ko­lek­ci­nin­ką Ge­di­mi­ną Pet­ru­lį, svei­kos gy­ven­se­nos pro­pa­guo­to­ją, ve­ge­ta­rą Vai­do­tą Pet­ro­vą ir teat­ro žmo­gų, pi­lo­tą, mo­to­cik­li­nin­ką Min­dau­gą Drim­bą.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ge­di­mi­nas – šiuo­lai­ki­nis knyg­ne­šys

Ge­di­mi­nas Pet­ru­lis – ko­lek­ci­nin­kas, il­ga­me­tis bib­lio­te­ki­nin­kas. Tel­šiuo­se gi­męs ir užau­gęs, bai­gęs Že­mai­tės gim­na­zi­ją, o vė­liau ir Tel­šių kul­tū­ros mo­kyk­lą, įsi­dar­bi­no Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, ku­rio­je skai­čiuo­ja 41-uo­sius dar­bo me­tus.

Il­gi dar­bo me­tai bib­lio­te­ko­je Ge­di­mi­nui tik­rai ne­prail­go, nes dir­ba mėgs­ta­mą dar­bą, pa­tin­ka bend­rau­ti su žmo­nė­mis, do­mi­si įvai­ria li­te­ra­tū­ra. Per ke­tu­ris de­šimt­me­čius, pra­leis­tus bib­lio­te­ko­je, vy­riš­kis pa­ste­bė­jo, jog žmo­nės se­niau skai­tė ge­ro­kai dau­giau. Da­bar, kai at­si­ra­do kom­piu­te­riai, te­le­fo­nai, au­diok­ny­gos, bib­lio­te­kos du­rys vars­to­mos ma­žiau.

Ge­di­mi­nas dir­ba miesto bibliotekoje Nr. 2 Mas­čio gat­vė­je. Jo tei­gi­mu, šian­die­ni­nės bib­lio­te­kos la­bai šiuo­lai­kiš­kos, vis­kuo ap­rū­pin­tos, di­de­lis kny­gų pa­si­rin­ki­mas. Ko­ne 60 pro­cen­tų fi­lia­lo skai­ty­to­jų yra vy­res­nio, pen­si­nio am­žiaus, jau­ni­mo ma­žiau. Į bib­lio­te­ką už­su­ku­sios mo­te­rys žval­go­si leng­ves­nės li­te­ra­tū­ros, ro­ma­nų, o vy­rai skai­to de­tek­ty­vus, is­to­ri­nes kny­gas.

Ge­di­mi­nas tu­ri tris iš­ti­ki­mus bib­lio­te­kos skai­ty­to­jus, ku­riems jis pa­ts ge­ra­no­riš­kai pri­sta­to kny­gas į na­mus. „Aš toks šiuo­lai­ki­nis knyg­ne­šys“, – šmaikš­ta­vo pa­šne­ko­vas. O jei kas bib­lio­te­kai pa­do­va­no­ja kny­gų, bib­lio­te­ki­nin­kas jas at­ren­ka ir, kas bib­lio­te­kai ne­tin­ka, iš­ne­šio­ja po mies­te esan­čias mai­nų len­ty­nė­les.

Tel­šiš­kis – ak­ty­vus Tel­šių ko­lek­ci­nin­kų klu­bo veik­lo­je. Mat jau daug me­tų jis ren­ka įvai­rias ko­lek­ci­jas. Yra su­kau­pęs be­ne 400 prieš­ka­ri­nių kny­gų, įvai­rių mo­ne­tų, ku­rių se­niau­sia lie­tu­viš­ka mo­ne­ta sie­kia net Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės lai­kus (1659 m.). Dar vie­na sma­gi Ge­di­mi­no ko­lek­ci­ja – įvai­rios smulk­me­nos, su­si­ju­sios su Tel­šiais: tu­ši­nu­kai, ka­len­do­riu­kai, ženk­liu­kai ir kt. O pa­ti jau­niau­sia – ka­ti­nu­kų ko­lek­ci­ja.

G. Pet­ru­lis sa­vo ko­lek­ci­jas eks­po­nuo­ja įvai­rio­se pa­ro­do­se bib­lio­te­ko­je, mies­to mo­kyk­lo­se. Bib­lio­te­kos in­ter­ne­to sve­tai­nė­je vei­kia ke­lios vir­tua­lios jo pa­ro­dos.

Vai­do­tas: „Bū­ki­te ge­riau­sia sa­vo ver­si­ja“

Vai­do­tui Pet­ro­vui – 31-eri. Šiuo me­tu jis dir­ba Ma­žei­kių už­da­ro­jo­je ak­ci­nė­je bend­ro­vė­je „Hot­re­ma“ tech­ni­kos izo­lia­vi­mo sri­ty­je. Tai dar­bas ko­man­di­ruo­čių prin­ci­pu, to­dėl daž­nai ten­ka ke­liau­ti, o kar­tu ir pa­sau­lio pa­ma­ty­ti. O kai nuo dar­bų lie­ka lais­vo lai­ko, tel­šiš­kis ne­snau­džia, ak­ty­viai spor­tuo­ja ir tvir­ti­na, jog tai ge­riau­sias jo poil­sis.

„Vie­na iš ma­no mėgs­ta­miau­sių – vi­so kū­no tre­ni­ruo­tė ta­ba­ta, spor­tuo­ju su gru­pe, bend­ruo­me­ne „Spor­tas miš­ke“. La­bai re­ko­men­duo­čiau vi­siems iš­ban­dy­ti. Tre­ni­ruo­tė vyks­ta miš­ke, o po jos vi­si šo­ka­me mau­dy­tis į Il­gio eže­rą. Kas ga­li bū­ti ge­riau už spor­tą gry­na­me ore? Be­je, tre­ni­ruo­tės ne­mo­ka­mos!“ – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Vai­do­tas sa­kė, jog įvai­rių po­mė­gių jis tu­ri ga­na ne­ma­žai: sli­di­nė­ji­mas, ke­lia­vi­mas, bė­gi­mas, va­ži­nė­ji­mas kal­nų dvi­ra­čiu, vaikš­čio­ji­mas, jo­ga, plau­ki­mas, tink­li­nis. „Ga­li­ma tiek daug ras­ti veik­los, tik rei­kia at­si­kel­ti nuo so­fos ir ju­dė­ti – džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Vis­kas pra­si­de­da nuo mū­sų pa­čių. Jei­gu no­ri­me gy­ven­ti pra­smin­gai, tu­ri­me kel­ti sau tiks­lus, rei­kia su­pras­ti, kad tai mums rei­ka­lin­ga. Svar­bu ne tai, ką ki­ti gal­vo­ja apie ta­ve, bet ką tu pa­ts gal­vo­ji apie sa­ve. Bū­ki­te sa­vi­mi, bū­ki­te ge­riau­sia sa­vo ver­si­ja“, – ra­gi­no tel­šiš­kis.

La­bai daug in­for­ma­ci­jos apie svei­ką gy­ven­se­ną V. Pet­ro­vas ran­da in­ter­ne­te, kny­go­se, są­mo­nin­gų žmo­nių straips­niuo­se ir per įvai­rius ban­dy­mus at­si­ren­ka, kas jam tin­ka.

Anot tel­šiš­kio, vi­si žmo­nės uni­ka­lūs, jei vie­nam tin­ka bė­gi­mas, tai ki­tam ga­li dau­giau ža­los nei nau­dos su­teik­ti. To­dėl jis nie­ka­da ne­si­sten­gia kiš­ti per prie­var­tą sa­vo ži­nių: „Jei­gu žmo­gus ma­nęs klau­sia, va­di­na­si, do­mi­si, ta­da mie­lai da­li­juo­si ar pa­ta­riu.“

Paš­ne­ko­vas at­sklei­dė tris svar­biau­sius as­pek­tus, ku­riais va­do­vau­ja­si gy­ve­ni­me. Pir­ma – svei­ka­ta, su­ba­lan­suo­ta au­ga­li­nė mi­ty­ba, spor­tas, ra­mus poil­sis, be ku­rio ne­ga­lė­tų lai­min­gai gy­ven­ti; ant­ra – mei­lė sau, šei­mai, vis­kam, kas bu­vo, yra ir bus; tre­čia – įver­ti­ni­mas sau, kas esu ir ką tu­riu šian­die­ną (dė­kin­gu­mas).

„Ka­dan­gi aug­da­mas Džiu­gi­nė­nų kai­me ne­tu­rė­jau iš­ma­nių­jų prie­tai­sų, po pa­mo­kų lai­ką leis­da­vau lau­ke su drau­gais. Mė­gau ak­ty­vų lais­va­lai­kį. Vie­nas iš ma­no mo­ty­va­to­rių – vy­res­ny­sis bro­lis, jis man bu­vo au­to­ri­te­tas. Sten­giau­si sek­ti jo pė­do­mis, kar­tu bė­gio­da­vo­me ar kil­no­da­vo­me svar­me­nis na­mų są­ly­go­mis. Spor­ta­vi­mas vai­kys­tė­je man su­tei­kė pa­grin­dą siek­ti ge­ros svei­ka­tos per ju­dė­ji­mą. Po vi­du­ri­nės mo­kyk­los pa­bai­gi­mo iš­vy­kau į Ang­li­ją „lai­mės ieš­ko­ti“, ki­taip sa­kant, pi­ni­gų už­si­dirb­ti. Už­sie­ny­je tu­rė­jau išei­ti dar vie­ną gy­ve­ni­mo mo­kyk­lą, bu­vo sun­ku, bet man pa­vy­ko iš­lai­ky­ti ba­lan­są. Su­sik­ro­vęs di­de­lį ba­ga­žą tei­gia­mos pa­tir­ties už­sie­ny­je nu­spren­džiau grįž­ti, kur šir­dis no­ri – į gim­tą­jį mies­tą Tel­šius“, – sa­vo is­to­ri­ja da­li­jo­si Vai­do­tas.

Prieš de­vy­ne­rius me­tus drau­gas pa­si­gy­rė, kaip ge­rai jau­čia­si pe­rė­jęs nuo vi­sa­val­giš­kos mi­ty­bos prie au­ga­li­nės. Tuo me­tu Vai­do­tui kaip tik no­rė­jo­si kaž­ko­kių po­ky­čių ar sa­vęs ieš­ko­ji­mas ne­lei­do nu­rim­ti.

„Dau­ge­lis, ne tik ma­no ar­ti­mie­ji, ma­no spren­di­mo bū­ti ve­ge­ta­ru ne­pa­lai­kė. Ma­no­ma, kad ve­ge­ta­rai silp­ni, ir mi­ty­bos tei­kia­ma nau­da nu­ver­ti­na­ma. Ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad jau de­vy­ne­rius me­tus esu ve­ge­ta­ras. Pa­kei­tus mi­ty­bą pa­ge­rė­jo svei­ka­ta, nu­kri­to ne­rei­ka­lin­gas svo­ris, at­si­ra­do dau­giau ener­gi­jos, fi­zi­nės iš­tver­mės, pa­ge­rė­jo odos būk­lė. Per sa­vo pra­kti­ką pa­ste­bė­jau, kaip pa­ge­rė­jo nuo­tai­ka ir so­cia­li­niai san­ty­kiai“, – tei­gė tel­šiš­kis.

Min­dau­gas – vi­sų ga­lų meist­ras

Min­dau­gas Drim­ba – Že­mai­tės dra­mos teat­ro gar­so re­ži­sie­rius, pi­lo­tas, mu­zi­kan­tas, fo­tog­ra­fas, mo­to­cik­li­nin­kas. Paš­ne­ko­vas, pra­dė­da­mas pa­sa­ko­ti apie sa­ve ir sa­vo veik­lą, šmaikš­ta­vo, jog ne­ži­nan­tis, nuo ko pra­dė­ti: „Daug vis­ko, o iki ga­lo nie­ko.“

Min­dau­gas at­vi­ra­vo, jog esan­tis na­gin­gas nuo vai­kys­tės, to­dėl vis­ką jam no­ri­si iš­ban­dy­ti. Nors gy­ve­ni­me bū­ta pa­ki­li­mų ir nuo­smu­kių, šian­dien tel­šiš­kis džiau­gia­si, jog sa­ve at­ra­do teat­ro bend­ruo­me­nė­je, ku­rią api­bū­di­na to­kiais žo­džiais: „Čia nė­ra vien dar­bo­vie­tė, tai gy­ve­ni­mas.“

M. Drim­ba teat­re dir­ba jau 15 me­tų. Jis yra at­sa­kin­gas už ren­gi­nių ir spek­tak­lių ­techninį aptarnavimą. Prieš po­rą me­tų bai­gė Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je dra­mos re­ži­sū­ros ma­gist­ro stu­di­jas. O pa­klaus­tas, ar ne­ke­ti­na im­tis re­ži­sie­riaus dar­bo, at­sa­kė, jog tai ga­na sun­kus dar­bas, bet la­bai įdo­mus, gal ka­da atei­ty­je… „Džiau­giuo­si bai­gęs šias stu­di­jas. Kaip ga­li su­pras­ti re­ži­sie­rių, kaip ga­li ži­no­ti, ko jis no­ri, jei pa­ts to ne­si pa­ty­ręs? Jei iš­ma­nai re­ži­sie­riaus dar­bą, daug leng­viau ma­no dar­be“, – sa­kė pa­šne­ko­vas ir pa­ra­gi­no vi­sus tel­šiš­kius my­lė­ti ir lan­ky­ti teat­rą: „Vis­ką da­ro­me tik dėl jū­sų. Kuo dau­giau lan­ky­si­te, tuo dau­giau mes kur­si­me jums.“

Vie­nas iš se­nes­nių Min­dau­go po­mė­gių – avia­mo­de­lia­vi­mas. Dar vai­kys­tė­je dro­ži­nė­jęs įvai­rius lėk­tu­vų mo­de­liu­kus, šian­dien tel­šiš­kis sklan­dy­tu­vu skro­džia Tel­šių mies­to pa­dan­ges, yra Tel­šių ae­rok­lu­bo na­rys. Tu­ri įgi­jęs pi­lo­to li­cen­ci­ją, yra vaikų aviacijos instruktorius. Mindaugas siekia tapti šios srities sportininku ir dalyvauti varžybose.

Kai Min­dau­gas iš dan­gaus pla­ty­bių nu­si­lei­džia ant že­mės, sė­da ant mo­to­cik­lo. Tai dar vie­na jo aist­ra. Su mo­to­cik­lu yra ap­ke­lia­vęs ne vieną šalį.Tvir­ti­no, jog esan­tis mo­to­cik­li­nin­kas vie­ni­šius, ne­mėgs­tan­tis ke­liau­ti su di­de­le kom­pa­ni­ja.

Dir­bant teat­re Min­dau­gui ki­lo no­ras iš­ban­dy­ti sa­ve fo­tog­ra­fi­jos sri­ty­je, la­bai pa­mė­go fo­tog­ra­fuo­ti spek­tak­lių ir įvai­rių ren­gi­nių aki­mir­kas. Be­je, jis yra ir Tel­šių kul­tū­ros cent­ro gru­pės „Gra­mo­fo­nas“ bei Telšių kultūros centro antsamblio „Mastis“ na­rys, gro­ja bo­si­ne gi­ta­ra. Ir to dar ne­ga­na – šiais me­tais tel­šiš­kis iš­ban­dė sa­ve po­li­ti­ko­je. M. Drim­ba pri­si­pa­ži­no, jog po­li­ti­ka jis vi­sa­da do­mė­jo­si, se­ka ne tik ra­jo­no, bet ir ša­lies, už­sie­nio nau­jie­nas. Bet sa­vo pa­ties po­li­ti­nio ke­lio kol kas dar ne­su­reikš­mi­na.