Plaktukas

Ką šiandien veikia vaikai darbų pamokose, man nėra žinoma.
Anuomet, būdami jaunesni, per darbų pamokas drožinėdavome ir plonais pjūkliukais pjaustydavome iš medžio ir plonos faneros įvairius ornamentus. Juos sujungdavome ir išeidavo neblogi įdėklai gėlių vazonėliams. Man tai sekėsi prasčiausiai, dėl to ir nelabai patiko darbų pamokos.
Daugelis dirbo uoliai, įsijautę į pateiktas užduotis, todėl ir smagu buvo žiūrėti jų atliktus darbus. Išpjaustytas gėles nutrindavo švitriniu popieriumi, paspalvindavo, spalvindavo išpjaustytų gėlių spalvomis. Dėk, kur nori, smagu net žiūrėti – nemažai buvo auksarankių klasėje.
Kitais metais, kai jau tapome vyresni, per darbų pamokas teko dirbti su metalu. Gretimos klasės berniukai jau pradėjo, jų užduotis – metaliniai plaktukai. Šie porino, kad mums čia bus ne rėmeliai. Nelabai man patiko plaktukų užduotis. Bepigu mergaitėms – jos sau ramiai siuvinėja, mezga ar kažką lipdo, karpo iš popieriaus.
Per darbų pamokas mokytojas visus suskirstė į grupes. Išdalinęs metalo pjovimo pjūklelius, liepė juos tausoti, parodė, kaip reikia laikyti, kaip įdėti pjūklelį į specialų metalinį rėmą, pjaunant nespausti ir, į varstotą įspaudus metalą, pjauti tiesiai, nekraipyti.
Prasidėjo sunkus, alinantis darbas. Gautus metalo strypus kiekvienas, sulaukęs savo eilės pjūkleliui gauti, turėdavo ilgai brūžinti, kol atpjaudavo reikiamo ilgio būsimam plaktukui pagaminti.
Darbai dar tik prasidėjo, o pjūkleliai mano rankose tirpo greičiau negu cukrus arbatoje. Daug pipirų kliuvo nuo mokytojo: tai negerai laikau pjovimo įrankį, per daug spaudžiu, rankas netvirtai laikau, dėl to ir daugiausiai už kitus sulaužiau pjūklelių.
Dar sulaužysi – daugiau negausi, gauk iš kur nori. Sulaužęs paskutinį pjūklelį, praradau viltį dėl tolesnių plaktuko darbų. Kiti mokiniai nupjautuose metalo gabaluose jau gręžė skyles, dildėmis jas lygino, šlifavo, trynė švitriniu popieriumi, o mano metalo ruošinys, tik nupjautas ir tai ne visai tiesiai, gulėjo ant varstoto ir nebuvo matyti jokių žingsnių į priekį.
Galiausiai praradau norą visai dirbti, įsigudrinau per pamokas, pačiame darbo įkarštyje, išlėkti į mokyklos aikštelę pagainioti kamuolį su kitais mokiniais. Čia tai buvo visai smagu – nepalyginsi su rūsio, kur buvo dirbtuvės, oru, metalo cypesiu ir beprasmiu darbu, kaip aš maniau.
Namuose turėjome ne vieną plaktuką: ir didesnį, ir mažesnį, kokia prasmė vargti – niekaip negalėjau suprasti.
Laikas bėgo. Mokinių darbai iš aprūdijusių geležies gabalėlių darėsi vis panašesni į plaktukus. Gerai nušlifuoti, nugludinti, jie atrodė kaip tikrose metalo dirbtuvėse pagaminti, ne gėda – rodyk, kam nori. O aš toliau, numojęs ranka į beprasmius darbus, gainiojau kamuolį su kitais mokiniais, kurie neturėjo pamokų ar mokėsi po pietų.
„Kodėl tu ne pamokoje? Kodėl nedirbi?“ – priekaištavo mokytojas, nežinia, iš kažkur atsiradęs. „Marš į dirbtuves ir parodyk, ką padarei“, – ne juokais supyko mokytojas, kai iš po varstoto ištraukiau savo gaminį. „Na, ką gi, kitą pamoką – įvertinimai, žiūrėsiu, ką parodysi. Greičiausiai antriems metams liksi, per juos turėsi laiko atlikti paskirtą užduotį“, – teigė mokytojas, o jo veidas išsišiepė, pamatęs, kad ne juokais aš išsigandau. Nuotaika visai pradingo, bet nepuoliau nieko daryti, kad tas metalo gabalas virstų nors kiek panašus į plaktuką.
Parėjus namo, iškart buvo paliepta parnešti malkų, išvalyti pelenus iš krosnies ir nupirkti vinių iš parduotuvės. Pavyzdys ant stalo – tėvas dūrė pirštu į ant stalo padėtą vinį. Pinigai taip pat čia.
Greitai viską sutvarkiau, bet, nešdamas pelenus į šiukšlių dėžę, šalia aikštelės buvau pašauktas pažaisti futbolo, apie vinis visai ir užmiršau. Po poros žaidimo valandų pamačiau besisukiojantį tėvą prie daržinės su įrankių dėže. Šokau vykdyti paskutinio jo paliepimo – nupirkti vinių.
„Atnešk vinis“, – paliepė tėvas, manęs, kad jų jau nupirkau. Kaip kulka nėriau į trobą, griebiau į rankas vinį, išlėkiau į ūkinių prekių parduotuvę. Laimei, ji buvo kitoje gatvės pusėje. Laikydamas rankoje vinį, laksčiau tarp dėžių ieškodamas, ko reikia. Radęs, ko ieškojau, paprašiau pardavėjo reikiamo kiekio vinių. Kol šis svėrė vinis, turėjau laiko pasidairyti ir į vitriną. Iš nuostabos suplojau delnais – štai tas, ko man dabar labiausiai reikėjo. Po vitrinos stiklu gulėjo toks pat plaktukas, kokį turėjome padaryti. Galėjai pamanyti, kad vitrinoje – vienas iš geresnių mokinių darbų. Bet tai tik sutapimas. Ko čia nebuvo: plaktukų – nuo didelių iki mažų, viniatraukių, pjūklų, medžio ir metalo pjovimo pjūklelių, kibirų, virvių ir visokiausių namų apyvokos daiktų… Ties plaktuku puikavosi kaina – 20 kapeikų. Greit pristatęs tėvui vinis, kūriau planus. Matytas plaktukas man priminė mokyklą ir nedavė ramybės, kad jau ryt – plaktukų pristatymas, trimestro vedimas, mokslo metai ėjo į pabaigą.
Ir čia man šovė geniali mintis: o kas, jeigu, tą plaktuką nupirkęs, pristatyčiau mokytojui? Dvidešimties kapeikų aš neturėjau. Nekreipdamas dėmesio į draugų kvietimus žaisti futbolą, nėriau į paežerę ieškoti tuščių butelių, kurių dažnai čia palikdavo girtuokliai. Kad išeitų plaktukas, man tereikėjo dviejų butelių. Laimei, gerokai palandžiojęs po krūmus, apžiūrinėjęs aukštas žoles, radau. Supirkėja nelabai noriai priėmė iš manęs butelius, pirštu vesdama apie butelio kakliuką, ar nėra pažeistas. Anuo metu iš vaikų butelių nepriimdavo, bet, kadangi aš buvau dažnas svečias taros supirktuvėje, priėmė.
Plaktukų eksponavimas ir pristatymas iš dirbtuvių buvo perkeltas į klasę. Mokytojas visiems paliepė plaktukus sudėti ant suolų. Aš savojo nepadėjau. Perėjęs visą klasę, apžvelgė gaminius, o sustojęs prie mano suolo, nepamatęs nieko, palingavo galvą. Mokytojas, atsisėdęs už stalo, atvertė dienyną ir šaukė visus pavardėmis. Pašauktieji prieidavo prie mokytojo su savo dirbiniu, paduodavo, o šis, ilgokai vartydamas rankose, apžiūrinėjo iš visų pusių ir tik po to įvertindavo. Paminėjus mano pavardę, aš neskubėdamas atsistojau, pasirausiau kišenėje ir, ištraukęs nupirktą plaktuką, priėjęs prie mokytojo, įteikiau. Mokiniai žinojo, kad plaktuko aš nepadariau. Su nuostaba visi pašoko iš savo vietų, norėdami pažiūrėti, ką aš pateiksiu, apspito mane ir mokytoją iš visų pusių.
Mokytojas ir mokiniai, pamatę, kad tai tikrų tikriausias plaktukas, nė kiek ne prastesnis už jų, nustėro. Mane laikinai užvaldė pasitenkinimo jausmas. Mokiniams kilo daug klausimų: kada spėjo, juk nedirbo, kas padarė?
Mokytojas, paėmęs plaktuką į rankas, lėtai atsistojo (pyktis, kaip ir aną kartą, perkreipė veidą), paėmė mane už pakarpos ir tiek tepasakė: „Ką, visus mulkini – antri metai garantuoti.“ Daugelis nesuprato to pasakymo priežasties, o aš jau buvau tempiamas pas direktorių. Direktorius nustebo, kad gero darbo autorius taip jam pristatomas.
„Čia, direktoriau, pirkinys, įžūliau nebūna, visi plušėjo, ant rankų pūsles sutrynė, o šis vaikė kamuolį, simuliavo. O kas išėjo, matot. Kai pasiliks antrus metus, gal protingesnis taps“, – porino darbų mokytojas. „Pasiaiškink“, – šyptelėjęs tarė direktorius.
Ne mažiau ir aš buvau susijaudinęs už darbų mokytoją, mikčiojau tempdamas laiką ir galvodamas, kaip apginti savo darbą. Bet minčių, kaip tyčia, nekilo. Tai paprastai ir pasakiau direktoriui, kad namuose tėvo įrankių dėžėje – bent trys plaktukai, nuo mažo iki didelio. Kam dar ketvirtas?
„Kuo apsimeti? – riktelėjo mokytojas. – Aš tai nežinau, kiek tavo tėvo dėžėje plaktukų, užaugęs nemokėsi dildės rankoje nulaikyti. Mokslo metai baigiasi, sakyk, kaip tave reikia įvertinti: visi vaikai kaip vaikai – padarė blogiau ar geriau.“
„Įvertink, mokytojau, už išradingumą, juk plaktuką pristatė, gal vaikas tikrai galvojo, kad ketvirtas nereikalingas“, – pasakė direktorius.
Mokytojas keistai pažiūrėjo į direktorių, stojusį mano pusėn, į mane, apsisuko ir suirzęs išėjo iš kabineto.
Nuleidęs galvą, stovėjau susigūžęs.
„Gali eiti“, – be pykčio ir, kaip man pasirodė, su šypsena pasakė direktorius.
Sulaikęs kvėpavimą, klausiausi darbų mokytojo vedamo trimestro pažymių. Paminėjęs mano pavardę, padarė nedidelę pauzę, o ji man atrodė amžinybė, per kūną ėjo drebuliai, virpėjo kojos. „Tai tikrai lieku antriems metams“, – maniau, nes mokytojo žvilgsnis nieko gero nežadėjo. Prakeiktas plaktukas, kad jį kur. „Trejetas“, – pabrėžtinai šį žodį ištarė mokytojas, o tai reiškė, kad aš nepaliekamas antriems metams.
Praėjo daug metų nuo tų minimų dienų, kai mokiausi Žemaitės vidurinėje mokykloje.
Su pagarba prisimenu direktorių, nuostabiai supratingą žmogų, pedagogą Joną Tumavičių, kuris puikiai suprato, jog bausmė ne visada yra teisingiausias sprendimo būdas.
Jonas