Pirmosios šiais metais vestuvės Nerimdaičiuose: santuokos įžadus atnaujino Ieva ir Jonas Vandzinskai

Birželio 24-osios rytas, kada visa Lietuva budo patyrusi paparčio žydėjimo magišką galią, nerimdaitiškiams Ievai ir Jonui Vandzinskams buvo ypatingas ir dėl kitos priežasties – penkiasdešimt metų kartu nugyvenusi pora ruošėsi atnaujinti santuokos įžadus.
Pirmosios vestuvės parapijoje
Nedidelė, bet jauki Nerimdaičių bažnytėlė stovi ant kalnelio – smagu žvalgytis, juolab kad žadama nekasdienio įvykio: per miestelį atžingsniuoja smagiai nusiteikęs būrelis įvairaus amžiaus žmonių. Tarp jų ir dar gana guvūs septyniasdešimtmečiai (Ieva jubiliejų sutiko birželio 12 d., Jonas – gegužės 3 d.). Ant laiptų svečius pasitikęs Nevarėnų parapijos klebonas Saulius Jankauskas dar spėja pasiguosti, esą tai pirmosios šiais metais vestuvės parapijoje. Suskubus raminti, kad galbūt ne kiekviena pora šiais skubos ir nekantros laikais sulaukia auksinių vestuvių, klebonas tik šypteli: „Ne, šiemet Nevarėnų parapijoje apskritai dar nesusituokė nė viena pora. Tebuvo vos kelios krikštynos“. Taip, toks signalas verčia suklusti….
Tačiau proanūkių pabarstytos jazminų šakelės pradeda skleisti gaivų kvapą, sušnara puošnūs apdarai, prie altoriaus žengia drauge penkiasdešimt metų džiaugsme ir varge nugyvenę Ieva ir Jonas Vandzinskai. Prasideda šv. Mišios: „Nesvarbu, kaip pavadinsime sukaktį: pusė šimto metų, auksinis jubiliejus ar vestuvės – svarbu Meilės liudijimas. Dėkokime Dievui už ištiestą palaimos ranką, kuri sustiprintų vienybę…“
Pradžia
Jonas gimė 1940-ųjų gegužę Telšiuose, Ieva – tų pačių  metų birželį Virmėnų kaime, netoli Nerimdaičių. Susipažino juodu Telšiuose, tuomet buvusioje 4-ojoje vidurinėje mokykloje, per Naujametinį vakarą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio!
1960 metų vasario 28 d. dvidešimtmečiai Telšių katedroje priėmė Santuokos sakramentą.
Iki 1994 m. dirbo ir gyveno Telšiuose.
Ieva dar būdama vaikas neteko abiejų savo tėvų – ją užaugino savo vaikų neturėjusi moteris. Todėl didelio pasirinkimo nebuvo: po santuokos jauna šeima apsigyveno Jono namuose, pas jo tėvus. Savaime suprantama, lengva nebuvo: trys maži vaikai – dvi dukros ir sūnus, uošviai.
Ieva buvo darbšti, todėl dirbo daug ir sunkiai. Nepaisydama pečius slėgusių rūpesčių, ji visada su šypsena priimdavo svečius, ruošdavo vaišes, nors kartais, atidirbusi po dvi pamainas, tam nebeturėjo ir noro, ir jėgų. Bet stengėsi visur suspėti.
Jonas buvo žmonos priešingybė: tikras žemaitis, ramaus būdo, viską darė lėtai, apgalvodamas.
Kelias į Nerimdaičius
Likimas, ar ne, bet dukra Audronė ir sūnus Arūnas savo antrąsias puses surado Nerimdaičiuose. Susituokus vyriausiai dukrai Audronei, teko Vandzinskams gelbėti jaunuosius – padėjo auginti anūkus. Vaikai įsikūrė Nerimdaičiuose, tai ir Vandzinskai nutarė apsigyventi Ievos gimtinėje. Jauniausioji dukra Raimonda taip pat jautė namų trauką – gavusi pasiūlymą dirbti Nerimdaičių pagrindinėje mokykloje, neatsisakė, o vėliau įsidarbino Nerimdaičių kultūros namų  direktore. Taip visi apsistojo Nerimdaičiuose. Be to, kaime ir oras gaivesnis, galima savo daržovių užsiauginti, karvutę pasimelžti ir t. t.
Brangiausias turtas
Trys Ievos ir Jono vaikai seneliams padovanojo keturis anūkus: Marių, Jūratę, Dominyką ir Gabrielę. Tačiau tuo dovanų lietus nesibaigė – Vandzinskų širdis jau džiugina ir du proanūkiai: Nojus ir Evika.
Jauniausios Vandzinskų dukros paklausiau, ar galite tėvų gyvenimą laikyti sėkmingu?
Raimonda šypsosi: „Jeigu tiek metų išgyveno kartu, manau, kad tas gyvenimas nebuvo blogas. Kaip ir visose šeimose, būta ir labai sunkių, ir itin saulėtų dienų. Svarbiausia tėvams buvo šeima, vaikai ir jų gerovė. Užaugome trise, atrodo, nė vienas nenuėjome klystkeliais. Žinoma, kai tėvai buvo jauni, reikėjo daug ir sunkiai dirbti. Dabar svarbu jausti vienas kito petį, žinoti, kad bet kada galima į jį atsiremti, jie ypač reikalingi mums ir vienas kitam. Antrą kartą stovėdami prieš Švenčiausiąjį, jie gali pasverti ir išmatuoti gyvenimą, apmąstyti nueitą kelią, pasidžiaugti atsiminimais, pagalvoti, kiek išgyventa sunkių ir laimingų akimirkų.“
Vandzinskai kol kas stiprūs, todėl gyvena vieni, tačiau juos labai palaiko ir stiprina žinojimas, kad vaikai įsikūrę šalia, juos kasdien lanko anūkai.
Sveikinimai ir padėka
Patys artimiausi žmonės – vaikai – Ausinių vestuvių dieną ypač nuoširdūs: „Greitai bėga laikas. Tėvų akyse prabėgo mūsų vaikystė, paauglystė, tapome savarankiški, suaugę ir gerai suprantame, kad  jautresnės širdies už tėvų nėra. Jie kantriai skiepijo mūsų širdyse neapykantą blogiui, vedė mus gėrio keliu, mokė nepaklysti gyvenimo kryžkelėse… Už polėkį, laimingas dienas, už meilę, kurią gavome iš Jūsų, už viską sakome AČIŪ.“