Paveldėta meilė paukščiams

Bu­vęs il­ga­me­tis Tel­šių me­no mo­kyk­los pu­čia­mų­jų or­kest­ro va­do­vas Ro­ber­tas Surb­lys, išė­jęs į pen­si­ją, ėmė­si šir­džiai mie­lo už­siė­mi­mo – au­gi­na ba­lan­džius. Mei­lę šiems paukš­čiams jis pa­vel­dė­jo iš tė­vo.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Dar bū­da­mas vi­sai vai­kas R. Surb­lys pa­mi­lo ba­lan­džius, nes jo tė­vas juos au­gi­no. Vy­ras šmaikš­ta­vo: „Tai tar­si li­ga, ku­ria vai­kys­tė­je ma­ne už­krė­tė tė­tis.“ Bai­gęs aš­tuo­nias kla­ses Ro­ber­tas iš­va­žia­vo mo­ky­tis. Dėl šios prie­žas­ties vi­sa ba­lan­di­nin­kys­tė už­ge­so. Ta­čiau po dau­gy­bės me­tų jis vėl nu­spren­dė au­gin­ti paukš­čius.

R. Surb­lys pa­sa­ko­jo, kad ba­lan­džiai ta­po šei­mos da­li­mi, taip pat kaip šuo ar ka­ti­nas. Šiuos paukš­čius pra­dė­jo au­gin­ti vi­sai ne­se­niai – nuo 2021 me­tų, kai išė­jo į pen­si­ją. Juo­ka­vo: „Esu to­kio am­žiaus, kai pra­de­da­ma su­grįž­ti į vai­kys­tę.“

Ba­lan­džių veis­lių pa­sau­ly­je yra tūks­tan­čiai. Pag­rin­di­nės veis­lės – ke­tu­rios: lenk­ty­ni­niai – skren­da net tūks­tan­čius ki­lo­met­rų, aukš­task­rai­džiai – skrai­do nuo ke­tu­rių iki še­šių va­lan­dų ir il­giau, pa­ky­la iki de­be­sų ir virš jų, po­vi­niai – de­ko­ra­ty­vi­niai ba­lan­džiai, ku­rie yra au­gi­na­mi dėl gro­žio, skrai­do la­bai ne­daug ir di­de­lio aukš­čio jie ne­pa­sie­kia, var­tik­liai – nė­ra di­de­li skrai­dū­nai, jie šiek tiek pa­ky­la ir kūl­vers­čiais lei­džia­si že­myn.

Šių paukš­čių prie­žiū­ra rei­ka­lau­ja daug pa­stan­gų. Ba­lan­di­nė­je rei­kia nuo­lat pa­lai­ky­ti šva­rą, kad ne­plis­tų li­gos, rei­kia tu­rė­ti vais­tų įvai­riems at­ve­jams, nes ba­lan­džiai ser­ga kaip ir žmo­nės. Li­gų bū­na vi­so­kių, kar­tais ne­bė­ra vil­ties iš­gel­bė­ti paukš­te­lį ir jį ten­ka lai­do­ti.

Ba­lan­džiai tu­ri ne­ma­žai prie­šų. Pag­rin­di­niai prie­šai yra du. Vie­nas jų – ka­ti­nas, ku­ris nuo­lat ban­do pa­gau­ti ir juos suės­ti. Rei­kia la­bai sau­go­ti ir pri­žiū­rė­ti. O di­džiau­sias ba­lan­džių prie­šas dan­gu­je yra va­na­gai. Šie plėš­rūs paukš­čiai la­bai ma­nev­rin­gi, dan­gu­je su na­gais pa­gau­na ba­lan­džius, nu­si­ne­ša ir su­dras­ko.

R. Surb­lys tei­gė, kad jam la­biau­siai pa­tin­ka ba­lan­džio skry­dis ir gro­žis, nes ga­li­ma ste­bė­ti, kiek lai­ko skren­da, kaip skren­da, kaip kūl­vers­čiais ver­čia­si, kaip džiau­gia­si lais­ve. „Tai­kos ba­lan­džiai, ku­rie džiu­gi­na“, – sa­kė paukš­čių my­lė­to­jas.

Ba­lan­džiai tu­ri ypa­tin­gų mi­ty­bos po­rei­kių. Jie kir­mi­nų ne­le­sa. Šie paukš­čiai yra grūd­le­siai. Le­sa mie­žius, kvie­čius, sau­lėg­rą­žas ir daug ki­tų įvai­rių grū­dų. Spe­cia­lus le­sa­las at­ve­ža­mas iš Len­ki­jos.

Ba­lan­džių su­ta­ri­mas tar­pu­sa­vy­je yra at­ski­ras pa­sau­lis. Gy­ve­na po­ro­mis, au­gi­na vai­kus, per lai­ką ba­lan­di­nė­je su­si­drau­gau­ja ir skrai­do pul­ke­liais. Pa­si­tai­ko ir ne­su­ta­ri­mų: ne­mėgs­ta, kai kai­my­nas pe­ri vi­siš­kai ša­lia. Už­siė­mę sa­vo liz­dą ne­pa­gei­dau­ja, kad ki­tas pe­rė­tų la­bai ar­ti.

Kiek­vie­nos veis­lės ba­lan­džiai tu­ri sa­vo ta­len­tų: vie­ni že­myn lei­džia­si kūl­vers­čiais, ki­ti kren­ta iš dan­gaus tie­sia li­ni­ja su­kda­mi iš­ti­si­nį ra­tą, kren­ta be­veik iki pat že­mės ir vėl ky­la į vir­šų.

R. Surb­lys pa­si­da­li­jo neei­li­ne is­to­ri­ja. Pas tel­šiš­kę mo­te­rį ap­si­gy­ve­no na­mi­nis ba­lan­dė­lis, ku­rį ji pa­va­di­no Bu­bu. Žie­mą lai­kė na­mie, vė­liau su­pra­to, kad ne­tu­ri jam tin­ka­mų są­ly­gų.

To­dėl feis­bu­ko plat­for­mo­je pa­klau­sė, gal kas nors ga­lė­tų jį pri­glaus­ti. Ro­ber­tas su­ti­ko, ir paukš­te­lis jau be­veik pu­sę me­tų yra pas jį. Ba­lan­dis – pa­ti­nė­lis, vy­ras nu­pir­ko jam pa­te­lę ir jie gy­ve­na kar­tu. Mo­te­ris vis do­mi­si, kaip se­ka­si jos paukš­te­liui.

Kol ba­lan­džiai jau­ni, pa­ti­ną nuo pa­te­lės la­bai sun­ku at­skir­ti, ta­čiau, kai jie užau­ga, iš­ryš­kė­ja skir­tu­mai pa­gal el­ge­sį. Pa­ti­nai yra iš­di­des­ni, mėgs­ta bur­kuo­da­mi su­ki­nė­tis ap­link pa­te­lę, ku­ri jam pa­tin­ka, o pa­te­lės tie­siog ko­ke­tuo­ja. Ta­čiau kar­tais nei­šei­na at­skir­ti pa­ti­no nuo pa­te­lės, nes el­ge­sys bū­na pa­na­šus.

Ro­ber­to gy­ve­ni­me pra­dė­jus au­gin­ti ba­lan­džius pa­dau­gė­jo rū­pes­čių, nes šie paukš­čiai rei­ka­lau­ja daug prie­žiū­ros. Šiuo me­tu jis au­gi­na apie aš­tuo­nias­de­šimt ba­lan­džių: aukš­task­rai­džių ir de­ko­ra­ty­vi­nių.

Ba­lan­džius ir R. Surb­lio pro­fe­si­ją sie­ja gro­žis ir emo­ci­ja. Ro­ber­tas – mu­zi­kan­tas, o mu­zi­ka yra la­bai įvai­ri ir gra­ži, ly­giai taip pat kaip ir ba­lan­džiai. Jie tu­ri sa­vo uni­ka­lių bruo­žų, kaip mu­zi­ka tu­ri sa­vo žan­rų. Po pa­bu­vi­mo su ba­lan­džiais vy­ras grįž­ta na­mo pail­sė­jęs: „Rū­pin­tis ir bū­ti su ba­lan­džiais man yra te­ra­pi­ja ir vi­siš­kas at­si­pa­lai­da­vi­mas.“ Įsi­ti­ki­nęs, kad ba­lan­džių gro­žis – svei­ka­tai tei­gia­mas da­ly­kas.

Sa­vo pa­tir­ti­mi ba­lan­džių my­lė­to­jas da­li­ja­si ir su ki­tais žmo­nė­mis. Lie­tu­vo­je yra trys tur­ga­vie­tės, į ku­rias su­va­žiuo­ja ba­lan­di­nin­kai tam tik­ro­mis die­no­mis: Kau­ne, Šiau­liuo­se ir Kre­tin­go­je. Tel­šiuo­se toks tur­gus gy­va­vo vos ke­lis mė­ne­sius, o pa­skui vis­kas už­ge­so. Su­si­ti­kę tur­gu­je kiek­vie­nas pa­sa­ko­ja sa­vo is­to­ri­ją, da­li­ja­si in­for­ma­ci­ja apie ba­lan­džius.

R. Surb­lys bu­vo ma­lo­niai nu­ste­bin­tas, kai žmo­na Liu­bo­vė į ba­lan­džių au­gi­ni­mą su­rea­ga­vo la­bai tei­gia­mai. Ji taip pat mė­gau­ja­si jų gro­žiu. Jų pa­čių tė­vai yra su­si­do­mė­ję ba­lan­džiais, nuo­lat tei­rau­ja­si, ar jiems nie­ko ne­nu­ti­ko, džiau­gia­si kiek­vie­nu iš­skir­ti­nu­mu.

No­rin­tiems pra­dė­ti au­gin­ti ba­lan­džius Ro­ber­tas re­ko­men­duo­ja pa­si­kon­sul­tuo­ti su pa­ty­ru­siu ba­lan­di­nin­ku, kaip pa­ruoš­ti ba­lan­di­nę, kuo mai­tin­ti, kaip gy­dy­ti ir kt. Rei­kia kuo dau­giau įgy­ti ži­nių ir pa­tir­ties, nes su ba­lan­džiais yra dau­giau pro­ble­mų nei su viš­čiu­kais. Jiems vien le­sa­lo neuž­ten­ka, rei­kia vi­ta­mi­nų, an­ti­bio­ti­kų ir t. t. Pap­ras­to­je ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė­je spe­cia­lų vais­tų ba­lan­džiams nė­ra. Jų ga­li­ma ras­ti Kau­ne.