Birželio 27 d. Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejuje, paminėtos kunigo kankinio Pauliaus Racevičiaus, gimusio Laukuvos parapijoje, 110-osios gimimo ir 77-osios žūties metinės.
Renginyje dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas dekanas Eduardas Semaška, Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Elvyra Spudytė, vyskupus atlydėję kancleris Evaldas Alūza ir sekretorius Donatas Liutika, Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos klebonas kan. Domas Gatautas, Šilalės r. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vera Macienė, Varnių seniūnijos ir švietimo įstaigų darbuotojai, itin gausus būrys kunigo P. Racevičiaus giminaičių ir Varnių miesto gyventojų.
Įžanginį žodį tarė Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė E. Spudytė, trumpai pristačiusi kun. P. Racevičiaus biografiją.
Kalbėję vyskupai ragino skleisti gėrį ir meilę Dievui, Tėvynei ir žmonėms, kaip tai darė kun. P. Racevičius; semtis stiprybės iš praeities ir tokių žmonių, koks buvo kunigas Paulius, kuris nuo išdaviko paleistos kulkos žuvo sulaukęs kaip ir Kristus 33 metų. Joniškio dekanas pasakojo, kad kun. P. Racevičiaus kapas šventoriuje visada sutvarkytas, ant jo visada dega žvakelės, o kun. Pauliaus atminimas gyvas joniškiečių atminty.
1908 m. gruodžio 15 d. Laukuvos bažnyčios maršalkos Vaclovo Racevičiaus ir Emilijos Vėlavičiūtės šeimoje gimė iškart du sūnūs, tėvų pavadinti pirmųjų apaštalų vardais – Petru ir Pauliumi. Gal tai ir turėjo įtakos vieno iš jų – Pauliaus – gyvenimo keliui. Pauliukas nuo mažens buvo be galo jautrus, visus mylintis, judrus ir itin smalsus, su visais gražiai sutarė ir labai mėgo krėsti įvairiausias vaikiškas išdaigas. Net ir subrendęs nenustojo pokštauti. Mokėsi gimnazijoje Rietave, baigė Kražių „Žiburio“ gimnaziją. Pats atkakliai siekė aukštojo mokslo, o vėliau visokeriopai padėjo jaunesniesiems broliams ir seserims. 1929 m. baigė Kauno Metropolijos kunigų seminariją ir tais pačiais metais įstojo į VDU Teologijos ir Filosofijos fakulteto Teologijos skyrių, baigė 1935-06-14. Dar būdamas studentas 1933 m. įšventinamas į kunigus ir skiriamas vikaru į Seredžių, kur dirbo iki 1936 m. Po to buvo paskirtas Šėtos vikaru ir valstybinės progimnazijos kapelionu. 1938 m. kovo mėn. perkeliamas į Joniškį. Gimnazijoje dėstė tikybą. Būdamas labai gyvo, judraus, linksmo ir komunikabilaus charakterio, kunigas greitai rado kalbą su gimnazistais. Mokiniai džiaugėsi, kad toks mokytojas pasirodė gimnazijoje. Nors 1940 m. jį iš mokyklos atleido, mokiniai ir toliau su kunigu bendravo per mokinių mišias ir ateitininkų būrelyje. Jo veiklumas, pasiaukojimas, darbštumas ir ganytojiška veikla buvo nepaprastai glaudžiai susijusi su gimnazistais, ateitininkų bei religinio lavinimo būrelio nariais. Buvę gimnazistai ir nuotraukos byloja kun. Paulių buvus nedidelio ūgio, simpatišką, judrų, guvų, linksmą, vis besišypsantį, komunikabilų ir labai paprastą. „Išoriškai jis buvo visai nekunigiškas, jokio atsainumo ar pasipūtimo.“
„Melskitės, broliai, kad mano ir Jūsų auka būtų maloni Visagalinčiam Dievui Tėvui.“ (užrašas ant kunigo P. Racevičiaus Primicijų paveikslėlio) 1933 m. balandžio 17 d. Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje laukuviškių V. ir E. Racevičių pirmagimis laikė pirmąsias šv. Mišias. Gausiai šeimai tai buvo didelis įvykis, kaip ir visiems laukuviškiams. Ir niekas net nenutuokė, kad kun. Paulius bus paaukotas kruvinąja auka 1941 m. birželio 27 d.
Tądien jaunas, energingas, ypatingai visų mylimas ir gerbiamas kunigas buvo „parduotas už trisdešimt sidabrinių“ ir pakirstas okupanto paleistos kulkos. Raudonasis teroras sukliudė atsiskleisti Žemaitijos žemės sūnaus asmenybei, kuri savo atsidavimą Dievui, Bažnyčiai, Tautai paliudijo savo gyvybės kaina. Jo prasmingas gyvenimo kelias, gyvybė, paaukota dėl idealų, yra geras ir įkvepiantis pavyzdys visai Lietuvai, jos jaunimui.
Joniškio gimnazijos kapeliono kunigo Pauliaus Racevičiaus pavardė įrašyta į Bažnyčios Martirologą (kankinių sąrašą) drauge su 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina sumokėjusių už savo ištikimybę Evangelijai. Šiuo metu yra renkami įvairūs dokumentai, liudijimai, pamažėl viskas stumiasi į priekį ir viliamasi, kad joniškiečių ir kitų žmonių maldos bei pastangos padės užvesti kun. P. Racevičiaus beatifikacijos bylą.
Iš 11 kun. Pauliaus brolių ir seserų būrio yra likusi tik sesuo Aniceta Racevičiūtė-Liutkevičienė, gyvenanti Rietave, kuriai gegužės 31 d. sukako 98 m., tad į Varnius atvykti jau nesiryžo. Kun. Pauliaus brolio dvynio Petro duktė Albina Racevičiūtė-Gadeikienė (vyriausioji Racevičių atžala, gim. 1938-04-05) dalijosi atsiminimais apie dėdę. Ji, kaip ir kiti, deja, dėdę Paulių pažįsta tik iš tėvų pasakojimų ir likusių fotografijų. Bet puikiai prisimena, kad kun. Paulius turėjęs gražų tenoro balsą ir kiekviena proga su artimaisiais traukdavo mėgstamiausias dainas „Bijūnėlis žalias“ ir „Du broliukai kunigai“. Itin džiugu, kad gausiai į paminėjimą susirinkę kunigo kankinio Pauliaus giminaičiai prisiminimus perduoda savo jaunajai kartai.
Paminėjimui buvo parengta paroda. Jai panaudotos fotografijos iš albumo, kurį 1927 m. pradėjo pildyti Kauno kunigų seminarijos I kurso klierikas Paulius Racevičius. Jame – per 150 portretinių, grupinių fotografijų. Parodai fotografijas ir išlikusius kun. Pauliaus daiktus – stalelį ir kėdę – paskolino jo sesuo A. Liutkevičienė, laukuviškiai Linas Racevičius ir Birutė Barakauskienė, beje, gyvenanti kun. Pauliaus tėviškės namelyje, paskolino didelę vinjetę, kryžių ir kun. Pauliaus mamai padovanotą paveikslą bei antspauduotas knygas iš buvusios gausios kun. Pauliaus bibliotekos.
Parodos pristatyme pokario kovotojų už laisvę ir nepriklausomybę dainas atliko Varnių seniūnijos kultūros centro tradicinės muzikos atlikėjų kvartetas, vadovaujamas A. Gedmanto.
Vyr. muziejininkė, parodos kuratorė Alma BŪDVYTIENĖ
Loading ...
Comments 1