P. Dabrišius: Gyvūnus reikia globoti ne tik širdimi, bet ir protu

Dauguma mūsų auginame gyvūnėlius: didelius ar mažus, bėgiojančius ar ropojančius… Mylime ir auklėjame juos savaip: rengiame rūbeliais, šeriame įvairiais gardėsiais arba laikome pririštus prie būdos, pamaitiname nuo pietų stalo likusiu kaulu ir pan.
Spalio 4-ąją minėjome Pasaulinę gyvūnų dieną. Ta proga kalbamės su Telšių miškų urėdijos rekreacijos objekto „Žvėrinčius“ įkūrėju, puoselėtoju Petru Dabrišiumi: apie tai, kad gyvūnus reikia globoti ne tik širdimi, bet ir protu.
P. Dabrišius – laukinių žvėrių ir naminių gyvūnų mylėtojas. Jo puoselėjamame „Žvėrinčiuje“ galima išvysti ne tik iš medžio stebinčias lūšis, bet ir su ožkomis vaikštinėjantį katiną.
„Jūs neįsivaizduojate, kiek aš sulaukiu skambučių! Skambina net iš aplinkinių rajonų ir prašo priglausti gyvūnus, suteikti jiems pagalbą ar norėdami sužinoti tam tikros informacijos“, – pasakoja P. Dabrišius.
Tačiau „Žvėrinčius“ nėra gyvūnų prieglauda ar zoologijos sodas. „Žvėrinčius – ekologinė mokykla, skirta gamtai pažinti ir priartėti prie jos“, – sako P. Dabrišius.
Pašnekovas primygtinai pataria, kad nereikėtų ieškoti, kur dėti gyvūną, prieš jį įsigyjant gerai pasverti visus teigiamus ir neigiamus dalykus. Gyvūnas, anot „Žvėrinčiaus“ įkūrėjo, yra dešimtmečio darbas, o ne pramoga. Dažnai realybės nesuvokia vaikai, išsireikalavę, kad tėvai nupirktų gyvūną.
„Tegul tėvai atsiunčia vaikus į „Žvėrinčių“ – čia bent savaitę gyvūnus pašėrę jie pakeis savo nuomonę“, – tikina P. Dabrišius.
Daro verslą
Prieš perkant gyvūną, pašnekovas rekomenduoja pasitarti su specialistu. Tačiau ragina nesuklysti ir nepaklusti gyvūnus parduodančio žmogaus „uždegantiems“ pasakojimams. Žmonės, anot žvėrių ir gyvūnų mylėtojo, iš gyvūnų įprato daryti verslą. „Kokių tik nėra paradoksų, ypač gyvūnų asociacijose. Jos gauna finansavimus, tačiau gyvūnai jiems mažiausiai rūpi“, – savo nuomonės neslepia P. Dabrišius. Nesuprantami dalykai, anot pašnekovo, yra ir su Medžioklės įstatyme įtvirtinta nuostata, kad „medžioti leidžiama tik su į Lietuvos šunų veislės knygą įregistruotais medžioklinių veislių šunimis, turinčiais Lietuvos šunų veislių registraciją vykdančios organizacijos, pripažįstamos Tarptautinės kinologijos federacijos (Fédération Cynologique Internationale – FCI), išduotus medžioklinio šuns kilmę liudijančius dokumentus.“
„Priimami įstatymai, kurie yra nenaudingi gyvūnams. Kur žmonėms dabar dėti šunis, kurie pripratę medžioti?! Jei nusivesi juos į medžioklę, gausi baudą, jei nesivesi, šuo kankinsis“, – sako „Žvėrinčiaus“ šeimininkas.
Vidinės taisyklės
Su medžiotojais, P. Dabrišiaus teigimu, taip pat yra visokių dalykų: „Žinoma, medžioklė reikalinga, žmonės turi reguliuoti žvėrių populiaciją – pavyzdžiui, lapės jau net į miestus atsikraustė. Tačiau dažnai medžiotojas į mišką ateina ne kaip svečias, o kaip valdovas. Medžiotojas galvoja, kad yra stiprus, galingas, nes turi šautuvą. Tačiau išties viskas grįžta tarsi bumerangas. Mes nežinome, nuo ko viskas prasideda, nes matome tik gyvenimo paviršių, o ne tai, kas giliau. Pasak prietarų, jei paliksi sužeistą gyvūną kankintis, jis visą tavo gyvenimą siųs pyktį.“
P. Dabrišiaus manymu, kai kurie medžiotojai elgiasi tarsi barbarai. Pašnekovą sujaudino moters, kurios nuosavybėje buvo apsistojusios stirnaitės, pasakojimas. Moteriškė stirnas be galo mylėjo: šėrė, globojo, buvo prie jų prisirišusi. Tačiau žvėrių ir žmogaus draugystę nutraukė medžiotojas, šūviais pakirtęs stirnas. Netekusi to, ką taip mylėjo, moteriškė susirgo, kelias dienas nesikėlė iš lovos.
„Žvėrinčiaus“ įkūrėjas mano, kad medžiotojai turėtų vadovautis vidinėmis taisyklėmis, o ne įstatymais, kuriuos, neišėję iš kabinetų, sukuria tie, kurie nesuvokia realybės. „Taisykles sau turi susikurti pats medžiotojas. Juk jei nušausi lapę, urve liks lapiukai, kurie nudvės iš bado“, – pavyzdį pateikė P. Dabrišius.
Perdėta meilė
Dar viena klaida, kurią, anot P. Dabrišiaus, daro žmonės – tai perdėta meilė gyvūnams. Į „Žvėrinčių“ buvo atvykusi moteris iš Vilniaus, auginanti 30 kačių. „Gyvūnus reikia globoti ne tik širdimi, bet ir protu“, – teigia pašnekovas, rekomenduojantis nepersistengti.
„Dažnai galvojame, kad darome augintiniui gera, tačiau išties būna atvirkščiai. Tik mes, o ne gyvūnai mokame kalbėti – jie nepasakys, kad nuo mūsų globos jiems yra tik blogiau“, – sako P. Dabrišius.
Vyras pasakoja, kad dėl per didelės meilės gyvūnams būna įvairių situacijų, tarkime, žmogus, užsienyje palikęs keturkojį šunų viešbutyje, reikalauja, kad šuo miegotų tik ant lovos, o ne ant žemės. Dar vienas pavyzdys, kurį papasakojo „Žvėrinčiaus“ puoselėtojas – moteris į Angliją pasikvietė savo tėvą tik tam, kad šis būtų su jos šunimi, kuris neva negali būti vienas.
Trūksta informacijos
P. Dabrišiaus manymu, gyventojams dažnai trūksta informacijos, kurią turėdami, jie daug ką galėtų pakeisti. Tokia padėtis susiklosto, nes pas mus, anot „Žvėrinčiaus“ įkūrėjo, nėra institucijų, atliekančių tam tikras su gyvūnais susijusias funkcijas.
Tarkime, viena šeima paskambino P. Dabrišiui ir teigė, kad į jų namų lango stiklą atsimušė sakalas. Kai žmonės paukštį atvežė į „Žvėrinčių“, paaiškėjo, kad tai kregždė. Sužeistas paukštis kelias dienas praleido „Žvėrinčiuje“, pasveiko ir išskrido.
Pašnekovas nurodo savo telefono numerį 8 686 33137, kuriuo galite skambinti, jeigu nerandate reikiamos informacijos ar atsakymų į klausimus.