Nu­ra­min­ki­me emo­ci­nį chao­są nei­šė­ję iš na­mų

Dau­ge­liui da­bar sun­kiau nei įpras­tai, ta­čiau ne vi­si tai ge­ba pri­pa­žin­ti gar­siai ar juo­lab kreip­tis pa­gal­bos į spe­cia­lis­tus.
Nors šiais lai­kais vie­šu­mo­je vis daž­niau pa­brė­žia­ma psi­chi­kos svei­ka­tos svar­ba ir ša­ly­je priei­na­mos pa­gal­bos gau­sa, žmo­nės vis dar ne­drįs­ta kal­bė­ti apie sa­vo emo­ci­jas ir ren­ka­si leng­ves­nį ke­lią, steng­da­mie­si tai pa­mirš­ti, ati­dė­ti ar ne­su­reikš­min­ti.

Psi­cho­lo­gė So­na­ta Mic­ku­vie­nė ak­cen­tuo­ja – krei­pi­ma­sis pa­gal­bos yra ne silp­ny­bės, o stip­ry­bės ir są­mo­nin­gu­mo ženk­las. Jos tei­gi­mu, tik stip­rios as­me­ny­bės ne­bi­jo su­si­dur­ti su tik­ruo­ju „aš“, ne­si­gė­di­ja kal­bė­da­mi apie sa­vo psi­chi­kos pro­ble­mas, ku­rių tu­ri kiek­vie­nas as­muo, ir pa­si­ryž­ta im­tis veiks­mų dėl sa­vo psi­chi­nės ir emo­ci­nės ge­ro­vės, tu­rin­čios mil­ži­niš­ką įta­ką gy­ve­ni­mo ko­ky­bei.

Pas­ta­rie­ji įvy­kiai da­ro įta­ką

Anot psi­cho­lo­gės S. Mic­ku­vie­nės, nor­ma­li psi­chi­kos svei­ka­ta – tai ge­bė­ji­mas bū­ti sa­vi­mi tarp ki­tų, pa­kan­ka­mai pa­sto­vi emo­ci­nė bū­se­na, lei­džian­ti džiaug­tis gy­ve­ni­mu, na­tū­ra­liai iš­gy­ven­ti ne­sėk­mes, liū­de­sį ir ki­tas emo­ci­jas.

„Di­džiau­sios pro­ble­mos iš­ky­la tuo­met, kai žmo­gus ne­bep­rii­ma sa­vo sa­vas­ties, pra­de­da ly­giuo­tis į ki­tus, nu­ver­ti­na sa­vo stip­ry­bes, sie­kia to­bu­lu­mo, kri­ti­kuo­ja ar bau­džia sa­ve už sun­ku­mus ir ne­sėk­mes“, – aiš­ki­na ji.

Di­de­lę įta­ką psi­chi­nei ir emo­ci­nei ge­ro­vei da­ro išo­ri­niai veiks­niai.

Psi­cho­lo­gė tei­gia, kad dėl pan­de­mi­jos vi­suo­me­nė­je at­si­ra­do so­cia­li­nis ne­ri­mas – kai žmo­nės ko­ne vi­suo­met bū­na ir dir­ba na­mie, o išė­ji­mas iš jų jiems ke­lia stre­są: „Na­mie vis­kas bū­na itin pa­to­gu, to­dėl ga­liau­siai juo­se „už­si­sė­di­ma“ ir pra­de­da­ma bi­jo­ti bend­rau­ti su ki­tais žmo­nė­mis.“

Be vi­so to, šiuo me­tu vyks­tan­tis ka­ras Uk­rai­no­je taip pat da­ro nei­gia­mą įta­ką psi­chi­kos svei­ka­tai. „Žmo­nės pa­ti­ria stre­są, ne­ri­mą, bi­jo dėl sa­vo atei­ties ir dėl fi­nan­si­nio sta­bi­lu­mo. Vis­kas brangs­ta ir nė­ra aiš­ku, kas bus atei­ty­je, ar jiems pa­vyks sėk­min­gai iš­mo­kė­ti pa­sko­las, iš­leis­ti vai­kus į stu­di­jas ir pra­gy­ven­ti. Šiuo me­tu su to­kiais psi­cho­lo­gi­niais iš­ban­dy­mais su­si­du­ria dau­ge­lis“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

Krei­pi­ma­sis pa­gal­bos – pa­gir­ti­nas žings­nis

S. Mic­ku­vie­nės tei­gi­mu, vi­suo­me­nė­je vis dar ga­ji stig­ma, kai dėl fi­zi­nės svei­ka­tos kreip­tis į gy­dy­to­jus yra įpras­ta, o kreip­tis psi­chi­nės ir emo­ci­nės pa­gal­bos žmo­nės ati­dė­lio­ja, ma­ny­da­mi, kad vis­kas praeis sa­vai­me ir to­kia pa­gal­ba jiems yra ne­rei­ka­lin­ga.

Psi­cho­lo­gė pa­brė­žia – krei­pi­ma­sis pa­gal­bos yra ne silp­ny­bės, o stip­ry­bės po­žy­mis: „Spren­di­mas ieš­ko­ti pa­gal­bos, ne­bi­jo­ji­mas su­si­dur­ti su sa­vo emo­ci­jo­mis ir tik­ruo­ju „aš“ yra stip­rios as­me­ny­bės bruo­žas.“

Pa­sak jos, žmo­nes kreip­tis į spe­cia­lis­tus daž­nai pa­ska­ti­na ar­ti­mie­ji, drau­gai. Ne­re­tai net ir pa­ts kū­nas pra­de­da ro­dy­ti tam tik­rus sig­na­lus, to­kius kaip psi­cho­so­ma­ti­niai skaus­mai: „La­bai daž­nai su­si­du­ria­me su tuo, kad žmo­gus jau­čia skaus­mą, ta­čiau me­di­kai ne­ga­li ras­ti to skaus­mo prie­žas­ties, to­dėl pa­siū­lo ap­si­lan­ky­ti pas psi­cho­lo­gą.“

Be to, psi­cho­lo­gė pa­ste­bi, kad į ją daž­niau­siai krei­pia­si 25–35 me­tų su­lau­kę as­me­nys.

„To­kio am­žiaus žmo­nės tu­ri so­cia­li­nius tink­lus, do­mi­si ak­tua­li­jo­mis, ten­den­ci­jo­mis ir vi­sa­pu­siš­ku as­me­ny­bės au­gi­mu ir to­bu­lė­ji­mu, to­dėl ma­nau, kad vi­sa tai tu­ri di­de­lį po­vei­kį žmo­gaus są­mo­nin­gu­mui ir no­rui stip­rin­ti sa­vo psi­chi­kos svei­ka­tą“, – pa­žy­mi spe­cia­lis­tė ir pri­du­ria, kad psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos ieš­ko ir vy­res­ni žmo­nės, ta­čiau jos pra­kti­ko­je to­kių klien­tų – ge­ro­kai ma­žiau.

Kaip ga­li­me pa­dė­ti sau?

Kar­tais šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, daug skai­tan­tis ir be­si­do­min­tis psi­cho­lo­gi­ja, stre­so aki­mir­ką nie­kaip ne­ge­ba nu­si­ra­min­ti ir ne­ga­li pri­si­min­ti per­skai­ty­tų pa­ta­ri­mų, ku­rie jam pa­dė­tų.
Tam, kad ge­bė­tu­me pa­dė­ti sau, psi­cho­lo­gė re­ko­men­duo­ja nau­do­ti ne­su­dė­tin­gą ir pa­pras­tą pra­ti­mą, va­di­na­mą „Stab­te­lė­ji­mu“.

„Kai jau­čia­te, kad kū­ną už­val­do ne­ri­mas, nei­gia­mos min­tys ar emo­ci­jos, pra­de­da dre­bė­ti ran­kos, pa­si­sten­ki­te stab­tel­ti bent po­rai aki­mir­kų. Atk­reip­ki­te dė­me­sį į tai, kas vyks­ta ju­my­se, ko­kius kū­no po­ky­čius jau­čia­te, pa­ste­bė­ki­te sa­vo emo­ci­jas ir min­tis. O tuo­met su­siau­rin­ki­te dė­me­sio lau­ką ir pa­ste­bė­ki­te tik sa­vo kvė­pa­vi­mą, vi­sa ki­ta pa­lik­da­mi už dė­me­sio ri­bų. Ke­le­tą aki­mir­kų su­si­kon­cent­ruo­ki­te į na­tū­ra­lų kvė­pa­vi­mą ir pa­ma­žu pe­rei­ki­te prie at­pa­lai­duo­jan­čio kvė­pa­vi­mo, kai įkve­pia­te per no­sį ir iš­kvė­pę per bur­ną sa­ko­te žo­dį „Ra­mu“, steng­da­mie­si kiek įma­no­ma la­biau at­pa­lai­duo­ti sa­vo kū­ną. Tuo­met pa­si­tel­kę vaiz­duo­tę įkvėp­ki­te vis­ką, kas yra ge­ro, pa­vyz­džiui, ge­ru­mą, mei­lę ar rū­pes­tį, ir iš­kvėp­ki­te vi­są ne­ga­ty­vą: ne­ri­mą, kal­tę, gė­dą, liū­de­sį, pyk­tį.“

Pa­sak spe­cia­lis­tės, ši pra­kti­ka yra itin efek­ty­vi ir pa­de­da žmo­nėms priim­ti gy­ve­ni­miš­kas si­tua­ci­jas, su­si­tvar­ky­ti su ky­lan­čio­mis min­ti­mis ir emo­ci­jo­mis.

Be to, ji pri­me­na, kad fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, svei­ka ir su­ba­lan­suo­ta mi­ty­ba, ko­fei­no kie­kio re­gu­lia­vi­mas, al­ko­ho­lio at­si­sa­ky­mas, tin­ka­mas mie­go ir poil­sio re­ži­mas taip pat pa­de­da iš­lai­ky­ti ir stip­rin­ti ge­rą psi­chi­nę ir emo­ci­nę svei­ka­tą.

Priei­na­mos pa­gal­bos ga­li­my­bės – įvai­rios

Jei ma­to­te, kad jū­sų psi­chi­nė ir emo­ci­nė bū­se­na ne­ge­rė­ja, ta­čiau vis dar ne­drįs­ta­te kreip­tis pa­gal­bos – re­ko­men­duo­ja­ma pir­mą­jį žings­nį ženg­ti pa­skam­bi­nant psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos te­le­fo­no li­ni­ja ir ano­ni­miš­kai pa­si­kal­bant su kon­sul­tan­tu apie tai, kas jums ke­lia ne­ri­mą, stre­są ar ki­tus ne itin ma­lo­nius po­jū­čius. Toks po­kal­bis ga­li bū­ti itin svar­bus ir pa­drą­si­nan­tis jus ženg­ti to­les­nius žings­nius emo­ci­nės ge­ro­vės link.

Pag­rin­di­nė emo­ci­nės pa­ra­mos li­ni­ja – 1809. Vi­są pa­gal­bos li­ni­jų są­ra­šą ga­li­ma ras­ti „Pa­gal­bos sau“ in­ter­ne­to sve­tai­nė­je www.pa­gal­ba
­sau.lt/pagalbos-linijos/.

„Pa­gal­bos sau“ in­ter­ne­to sve­tai­nė­je bei mo­bi­lio­jo­je pro­gra­mė­lė­je taip pat gau­su in­for­ma­ci­jos apie psi­cho­lo­gi­nius su­tri­ki­mus, sa­vęs ir sa­vo emo­ci­jų pa­ži­ni­mą, ga­li­ma at­lik­ti ge­ros sa­vi­jau­tos tes­tą, pa­gal­bos že­mė­la­py­je ras­ti vi­sas ša­lies psi­chi­kos svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gas, su­si­pa­žin­ti su re­ko­men­da­ci­jo­mis gy­ven­to­jams, spe­cia­lis­tams ir or­ga­ni­za­ci­joms ar tei­si­niais ap­ri­bo­ji­mais ser­gan­tiems psi­chi­kos svei­ka­tos su­tri­ki­mais.

Taip pat svar­bu ži­no­ti, kad kiek­vie­nas pi­lie­tis, už­si­re­gist­ra­vęs psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ruo­se ar­ba vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­re, ga­li gau­ti ne­mo­ka­mas psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­jas ir tam nė­ra rei­ka­lin­gas gy­dy­to­jo siun­ti­mas.

Jei­gu rei­ka­lin­ga pa­gal­ba dėl psi­chi­kos ir el­ge­sio su­tri­ki­mų, ga­li­ma kreip­tis į psi­chiat­rą psi­chi­kos svei­ka­tos cent­re, kur bus įver­tin­ta psi­chi­kos būk­lė ir ski­ria­mas rei­kia­mas gy­dy­mas.
Pa­ti­rian­tiems ar­ti­mo žmo­gaus smur­tą ne­mo­ka­mą ir kon­fi­den­cia­lią pa­gal­bą siū­lo spe­cia­li­zuo­tos komp­lek­si­nės pa­gal­bos cent­rai (SKPC) (www.spe­cia­li­zuo­tos­
pa­gal­bos­cent­ras.lt/kontaktai/).

Iš­gy­ve­nan­tiems kri­zę ar esant ūmiai būk­lei, kai gre­sia pa­vo­jus svei­ka­tai ar gy­vy­bei ir rei­ka­lin­ga sku­bi pa­gal­ba, rei­kė­tų skam­bin­ti 112. Tuo­met as­muo bus pri­sta­ty­tas į priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­rių ir jam su­teik­ta bū­ti­no­ji pa­gal­ba.

Re­ko­men­da­ci­jos sa­vi­pa­gal­bos įgū­džiams la­vin­ti

No­rin­tiems su­ži­no­ti dau­giau apie sa­vi­pa­gal­bą, są­mo­nin­gu­mą ir psi­chi­kos svei­ka­tą pa­ta­ria­ma par­si­siųs­ti ir nau­do­tis šio­mis in­ter­ne­ti­nė­mis pro­gra­mė­lė­mis – „Ra­mu“ bei „Pau­zė“.
„Ra­mu“ yra pir­mo­ji Lie­tu­vo­je ne­mo­ka­ma in­te­rak­ty­vi pro­gra­mė­lė, skir­ta pa­ni­kos ata­kas pa­ti­rian­tiems žmo­nėms. Jo­je ga­li­ma su­ži­no­ti, kaip grei­čiau ir efek­ty­viau su­stab­dy­ti pa­ni­kos ata­ką, su­pras­ti, kaip su­si­for­muo­ja pa­ni­kos ata­ka ir kaip tai su­si­ję su kū­nu ir psi­chi­ka, mo­ky­tis nau­jų nu­si­ra­mi­ni­mo bei at­si­pa­lai­da­vi­mo įgū­džių.

Prog­ra­mė­lė­je „Pau­zė“ ga­li­ma ras­ti daug nau­din­gos in­for­ma­ci­jos apie są­mo­nin­gu­mą ir jo po­vei­kį gy­ve­ni­mo ko­ky­bei, ge­bė­ji­mą su­si­kon­cent­ruo­ti, at­si­pa­lai­duo­ti ir su­pras­ti bei priim­ti sa­vo emo­ci­jas.

Pi­lie­čiai ra­gi­na­mi pa­si­nau­do­ti vi­so­mis psi­chi­kos svei­ka­tos ge­ri­ni­mo ga­li­my­bė­mis, ne­dels­ti ir kreip­tis pa­gal­bos.

Svar­biau­sia su­pras­ti, kad kar­tais net ir vie­nas po­kal­bis ga­li pa­dė­ti pa­si­jus­ti ge­riau, su­ža­din­ti pa­si­ti­kė­ji­mą, vil­tį, pa­ska­tin­ti spręs­ti pro­ble­mas ar tie­siog pri­min­ti, kad jūs nie­ka­da ne­sa­te vie­nas.