Nuo­sek­laus dar­bo pri­pa­ži­ni­mas – „Ge­ru­mo žvaigždė“

Šie­met aukš­čiau­siu so­cia­linės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­ro ap­do­va­no­ji­mu – „Ge­ru­mo žvaigž­de“ – įver­tin­ta Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­linės pa­ra­mos ir rūpy­bos sky­riaus vedė­ja Lend­ra Bu­kaus­kienė.

Ap­do­va­no­ji­mas jai skir­tas už so­cia­li­nių pa­slaugų priei­na­mu­mo di­di­nimą Tel­šių ra­jo­ne, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­cijų ir bend­ruo­me­nių įtrau­kimą, so­cia­linės inf­rast­ruktū­ros plėtrą, vaikų die­nos centrų stip­ri­nimą, šeimų pa­lai­kymą ir vaikų glo­bos šei­mo­je ska­ti­nimą.

Apie pro­fe­sinį ke­lią, so­cia­linės sri­ties po­ky­čius, kas­die­nio dar­bo iššū­kius ir tai, ką jai pa­čiai reiš­kia šis apdovanojimas, kal­bamės su L. Bu­kaus­kie­ne.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

– Jums įteik­ta „Ge­ru­mo žvaigždė“ – aukš­čiau­sias so­cia­linės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­ro ap­do­va­no­ji­mas. Ką Jums as­me­niš­kai reiš­kia šis įver­ti­ni­mas?

– Tai yra ma­no kant­raus ir nuo­sek­laus dar­bo pri­pa­ži­ni­mas. Ta­čiau ap­do­va­no­ji­mo pir­miau­sia ne­būtų buvę, jei Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybės me­ras To­mas Kat­kus ne­būtų ini­ci­javęs to­kio įver­ti­ni­mo. Ku­riant so­cia­li­nių pa­slaugų ir so­cia­linės pa­gal­bos sis­temą Tel­šių ra­jo­ne pri­si­dėjo Sa­vi­val­dybės va­do­vai, po­li­tiką for­muo­jan­tys Ta­ry­bos na­riai, Sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­ja, So­cia­linės pa­ra­mos ir rūpy­bos sky­rius ir vi­si šio­je sis­te­mo­je dir­ban­tys dar­buo­to­jai. Todėl ap­do­va­no­ji­mas yra mūsų visų. Džiu­gu, kad dėl jo pa­si­džiaugė tiek daug žmo­nių.

Bu­vo ne­tikė­ta, kad svei­ki­nimų su­lau­kiau iš kai­mynų ir su­tiktų ne­pažįs­tamų žmo­nių gatvė­je.

– Kiek metų jau dir­ba­te šio­je sri­ty­je? Kaip per Jūsų dar­bo me­tus pa­si­keitė so­cia­linės pa­ra­mos ir pa­slaugų sri­tis Tel­šių ra­jo­ne?

– Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je dirb­ti pra­dėjau 1997 m. lapk­ri­čio 4 d. Bend­ro­jo sky­riaus vedė­ja. So­cia­linės pa­ra­mos ir rūpy­bos sky­riaus vedė­jos pa­rei­gas pra­dėjau ei­ti 2005 m. sau­sio 13 d. laimė­ju­si kon­kursą.

So­cia­linės pa­ra­mos ir so­cia­li­nių pa­slaugų sis­te­ma yra itin di­na­miš­ka, nuo­lat pri­si­tai­kan­ti prie išo­ri­nių ir vi­di­nių veiksmų, rea­guo­jan­ti į vi­suo­menę. Ir per ma­no dar­bo laiką ji evo­liu­cio­na­vo iš esmės. Net sun­ku būtų buvę dar­bo pra­džio­je pa­tikė­ti, kad ši sis­te­ma bus taip išplė­to­ta ir at­lieps gy­ven­tojų po­rei­kius ir lūkes­čius. Ypač Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybė­je. Dėl to te­ko įveik­ti ne­ma­žai su­dėtingų iššū­kių.

– So­cia­li­nis sek­to­rius tam­pa vis pla­tes­nis: dau­giau pa­slaugų, dau­giau dar­buo­tojų, žmo­nių, ku­riems rei­kia pa­gal­bos. Ko­kia si­tua­ci­ja ra­jo­ne?

– So­cia­li­nių pa­slaugų inf­rast­ruktū­ra išplė­to­ta vi­so ra­jo­no mas­tu. Į šį sek­to­rių įsit­raukė daug naujų teikėjų, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­cijų, kai­mo bend­ruo­me­nių, ka­ta­li­kiškų or­ga­ni­za­cijų ir kitų su­bjektų. Šiuo me­tu sis­te­mo­je, įskai­tant švie­ti­mo ir svei­ka­tos sri­tis, dir­ba iki 400 dar­buo­tojų. So­cia­li­nes pa­slau­gas tei­kia 34 įstai­gos ir or­ga­ni­za­ci­jos, iš jų tik ke­tu­rios – biud­že­ti­nio pa­val­du­mo. Būti­na įver­tin­ti ir vis di­desnę sa­vi­val­dybėms per­duo­damą ad­mi­nist­ra­cinę naštą so­cia­linės pa­ra­mos ir so­cia­li­nių pa­slaugų sri­ty­je ša­lies mas­tu. Tai ple­čia ad­mi­nist­ra­vi­mo apim­tis, di­di­na ad­mi­nist­ra­ci­nio dar­bo krūvius ir Sa­vi­val­dybės biud­že­to lėšų po­reikį.

– Kam šiuo me­tu jūsų sky­riu­je ski­ria­ma dau­giau­sia dėme­sio?

– Ne­pai­sant pa­si­kei­tu­sio laik­me­čio, po­rei­kių, rei­ka­la­vimų ir mūsų pa­čių, sky­riaus did­žiau­sias dėme­sys, kaip bu­vo ma­no dar­bo pra­džio­je, taip ir lie­ka iki šiol, yra ski­ria­mas veiks­min­gam ir tva­riam pa­gal­bos, pa­ra­mos ir pa­slaugų su­tei­ki­mui lai­ku kiek­vie­nam Tel­šių ra­jo­no gy­ven­to­jui pa­gal in­di­vi­dualų po­reikį.

– Ko­kių pa­slaugų Tel­šių ra­jo­ne dar trūksta ar­ba ku­rias, Jūsų nuo­mo­ne, reikėtų stip­rin­ti atei­ty­je?

– Išplė­to­tos pa­slau­gos vy­res­nio am­žiaus as­me­nims, as­me­nims su ne­ga­lia, vai­kams. Ne­pa­kan­ka pa­slaugų vai­kams su ne­ga­lia ir jų šei­mos na­riams. Pert­var­kius Tel­šių centrą „Vil­tis“ pa­slaugų vai­kams, tu­rin­tiems ne­ga­lią, su­mažė­jo. Tad tai svar­biau­sias tiks­las, o jam pa­siek­ti nuo spa­lio 1 die­nos ES ir VB lėšo­mis pra­dėtas įgy­ven­din­ti pro­jek­tas „Pa­gal­ba vai­kams su ne­ga­lia Lie­tu­vo­je“. Ti­ki­ma­si itin su­stip­rin­ti so­cia­li­nes pa­slau­gas ir pa­gal­bos tei­kimą šiai tiks­li­nei gru­pei.

– So­cia­li­nis dar­bas – la­bai jaut­ri sri­tis. Ar pa­vyks­ta dar­bo rūpes­čius pa­lik­ti dar­bo­vietė­je, ar žmo­nių is­to­ri­jos vis tiek grįžta kar­tu na­mo?

– Su­vo­ki­mas ar­ba la­biau savęs įti­ki­ni­mas, kad tai tik dar­bas, ku­ria­me tu pri­va­lai ne gailė­ti, o pa­dėti, kei­čia mąstymą. Tad pa­vyks­ta dar­bo rūpes­čius pa­lik­ti dar­bo­vietė­je po il­gos dar­bo die­nos, o ry­toj juos spręsti su dar di­des­ne vi­di­ne jėga ir su­telk­tu­mu. Nors kar­tais būna ir ki­taip…

– Kas šia­me dar­be sun­kiau­sia, o kas su­tei­kia dau­giau­sia pra­smės?

– Sun­ku, kai pra­ran­da­mas žmo­gus, ypač vai­kas. Ne­tek­čių tik­rai bu­vo išs­kir­ti­nai ne­daug. Bet pra­ra­dimų bu­vo, kai nie­kas ne­gelbė­jo, ne­ras­ti spren­di­mai, ne­su­kur­tas ry­šis ir pa­si­tikė­ji­mas, ne­pa­suk­tas li­ki­mas ki­ta tėkme. Ir ta­da, kai pa­sta­ty­ta sie­na dar la­biau su­kietė­ja, ten­ka nu­leis­ti ran­kas. Pirmą kartą sąvoką „pra­ras­ti vai­kai“ iš­gir­dau Nor­ve­gi­jo­je, kai dar­bo pra­džio­je bu­vau pa­kvies­ta da­ly­vau­ti pro­jek­tuo­se. Ir iš­ties nuo ta­da su­vo­kiau, jog so­cia­li­nis dar­bas nėra ste­buk­las, kad vi­sa­da būtų tik lai­min­ga pa­bai­ga. Tai ne vi­sa­da pri­klau­so nuo dar­buo­tojų. Net ir pa­vie­niai at­ve­jai skau­di­na, pa­ker­ta, at­min­ty­je lie­ka il­gam. Ga­li būti su­dėtin­ga su­vok­ti, bet kiek­vie­nas šio­je sri­ty­je dir­ban­tis sun­kiai iš­gy­ve­na to­kius mo­men­tus. Ta­čiau so­cia­linė­je sri­ty­je dir­ban­tys žmonės tu­ri išs­kir­tinę pri­vi­le­giją − dirb­ti darbą, ku­ris tu­ri pra­smę. Net ma­žiau­sias pa­vykęs mo­men­tas yra ver­tas ati­duotų pa­stangų.

– Kiek svar­bus yra ko­man­dos dar­bas? Kaip api­būdin­tumė­te sa­vo ko­lek­tyvą?

– So­cia­linė sri­tis yra išs­kir­ti­nai ko­man­di­nis dar­bas nuo po­li­ti­kos su­for­ma­vi­mo, spren­dimų pri­ėmi­mo ir jų įgy­ven­di­ni­mo. Ir kiek­vie­nas jo­je dir­ban­tis yra la­bai svar­bus. Ži­no­ma, did­žiau­sias krūvis ten­ka ar­čiau­siai žmo­nių esan­tiems so­cia­li­niams dar­buo­to­jams, in­di­vi­dua­lios prie­žiū­ros dar­buo­to­jams, slau­gy­to­jams ir jų pa­dėjėjams, kai dar­bas iš ko­man­di­nio pe­rei­na į in­di­vi­dualų. Jų dar­bas yra ypač sun­kus ir su­dėtin­gas. Bet vi­sa­da tu­ri būti pa­si­ren­gu­si ko­man­da įsit­rauk­ti, kai to rei­kia.

Džiu­gu, kad Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybė­je vi­sos so­cia­li­nes pa­slau­gas tei­kian­čios įstai­gos, ne­prik­lau­so­mai nuo jų sta­tu­so, vei­kia kaip vie­na pro­fe­sio­na­li ko­man­da. So­cia­linės pa­ra­mos ir rūpy­bos sky­rius yra šios ko­man­dos da­lis.

Šiuo me­tu tai did­žiau­sias Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jos struktū­ri­nis pa­da­li­nys. Daž­nai var­to­ja­mas žo­dis „tva­rus“. Jis la­bai tin­ka­mas, jei būtų pra­šo­ma api­būdin­ti sky­rių vie­nu žod­žiu. Sky­riaus did­žio­ji da­lis dar­buo­tojų tu­ri il­ga­metę dar­bo pa­tirtį. Dai­no­ra Ged­min­tienė, sky­riaus vedė­jo pa­va­duo­to­ja pi­ni­gi­nei pa­ra­mai, sky­riu­je dir­ba nuo pat jo įkūri­mo pra­džios 35 me­tus. Vi­du­ti­nis dar­bo sta­žas yra 15 metų. Esant dar­buo­tojų po­rei­kiui, ky­la iššū­kių pri­kvies­ti pa­ty­ru­sių spe­cia­listų, nes biud­že­ti­nių so­cia­li­nes pa­slau­gas tei­kian­čių įstaigų dar­buo­tojų dar­bo už­mo­kes­tis yra la­biau mo­ty­vuo­jan­tis. Ta­čiau ir čia pa­vyks­ta, nes sky­riu­je dar­bas yra įvai­ria­pu­sis, ko­lek­ty­vas pro­fe­sio­na­lus, su­telk­tas ir ja­me dirb­ti įdo­mu.

Sky­riaus dar­bas yra pa­rem­tas išs­kir­ti­nai ko­man­di­niu dar­bu. Ir džiu­gu, kad esant būti­nu­mui dar­bai nėra skirs­to­mi į „ne ma­no“ ar­ba „tik ta­vo“. Di­delė da­lis to, kas pa­siek­ta Tel­šių ra­jo­no so­cia­li­nių pa­slaugų sri­ty­je ir kaip sprend­žia­mos so­cia­linės pro­ble­mos, ir yra dėl šio sky­riaus dar­buo­tojų pro­fe­sio­na­lu­mo.

– Ar Jūs esa­te tel­šiškė? Koks Jūsų ry­šys su Tel­šiais?

– Tel­šiai yra ma­no gim­ta­sis mies­tas. Čia pa­žįsta­mas kiek­vie­nas kam­pe­lis. Ma­nau, pa­žįstu vi­sus čia gy­ve­nan­čius žmo­nes. Esu že­maitė ir tuo did­žiuo­juo­si. Aš ir ma­no su­tuok­ti­nis esa­me bend­rak­la­siai, tad nie­ka­da ne­ki­lo min­čių kel­tis ki­tur.

– Kaip pa­si­rin­ko­te būtent so­cia­linę sritį?

– Sa­ky­čiau, kad la­biau ši sri­tis pa­si­rin­ko ir įtraukė ma­ne. Iššū­kiai vi­sa­da bu­vo ma­no da­lis. Tie­siog ne­džiu­gi­na mo­no­to­ni­ja ir ne­vei­ki­mas, o so­cia­linė sri­tis bu­vo la­bai to­li­ma ta­da. Ir tas ne­ži­no­ji­mas traukė ma­ne. Dar au­gi­nant vai­kus pa­sąmonė­je išlįs­da­vo to­kia min­tis. Bet tai bu­vo tik mo­men­ti­niai pa­gal­vo­ji­mai be prie­žas­ties. Ir taip su­si­klostė, jog esu, kur esu.

Pir­mi dar­bo me­tai bu­vo kan­čia tie­sio­gi­ne pra­sme. Daug ne­ži­nios, did­žiu­liai in­for­ma­ci­jos srau­tai, gau­sus ko­lek­ty­vas, kas­dien vis nau­jos gy­ven­tojų pro­ble­mos. Pa­me­nu, jog pir­mai­siais dar­bo me­tais at­si­ti­ko bai­sus įvy­kis – kūdro­je nu­sken­do trys vai­kai. At­si­sa­kiau vyk­ti į lai­do­tu­ves, ne­galė­jau mie­go­ti kurį laiką, ieš­ko­jau at­sa­kymų, kodėl taip nutiko. Tuo me­tu ma­niau, kad man ne­pa­vyks. Ko­legų ir šei­mos pa­lai­ky­mas gelbė­jo ir pa­vy­ko.

– Ką vei­kia­te, kai no­ri­te at­si­trauk­ti nuo dar­bo? Koks Jūsų po­mėgis ar veik­la pa­de­da pailsė­ti?

– Ma­no šei­ma – vy­ras Artū­ras, užaugę vai­kai – duk­ra Li­na ir sūnus Jus­tas, bro­lis, se­suo, vi­sa pla­tesnė ma­no šei­ma, drau­gai yra ma­no stip­rybė. Lai­kas su jais yra ge­riau­sia at­gai­va nuo dar­bo. Esa­me ak­tyvūs, spor­tuo­ja­me, ke­liau­ja­me. Ypač trau­kia kal­nai vi­sais metų lai­kais.

Megz­ti ma­ne iš­mokė dar vai­kystė­je gra­žiai mez­gu­si kai­mynė. Tai li­ko iki šiol ma­ny­je. Ir dar dar­bas ma­ža­me sa­vo kie­mo ūke­ly­je bei ty­los lai­kas su sa­vi­mi.