Šiemet aukščiausiu socialinės apsaugos ir darbo ministro apdovanojimu – „Gerumo žvaigžde“ – įvertinta Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja Lendra Bukauskienė.
Apdovanojimas jai skirtas už socialinių paslaugų prieinamumo didinimą Telšių rajone, nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių įtraukimą, socialinės infrastruktūros plėtrą, vaikų dienos centrų stiprinimą, šeimų palaikymą ir vaikų globos šeimoje skatinimą.
Apie profesinį kelią, socialinės srities pokyčius, kasdienio darbo iššūkius ir tai, ką jai pačiai reiškia šis apdovanojimas, kalbamės su L. Bukauskiene.
Aurelija SERVIENĖ

– Jums įteikta „Gerumo žvaigždė“ – aukščiausias socialinės apsaugos ir darbo ministro apdovanojimas. Ką Jums asmeniškai reiškia šis įvertinimas?
– Tai yra mano kantraus ir nuoseklaus darbo pripažinimas. Tačiau apdovanojimo pirmiausia nebūtų buvę, jei Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus nebūtų inicijavęs tokio įvertinimo. Kuriant socialinių paslaugų ir socialinės pagalbos sistemą Telšių rajone prisidėjo Savivaldybės vadovai, politiką formuojantys Tarybos nariai, Savivaldybės administracija, Socialinės paramos ir rūpybos skyrius ir visi šioje sistemoje dirbantys darbuotojai. Todėl apdovanojimas yra mūsų visų. Džiugu, kad dėl jo pasidžiaugė tiek daug žmonių.
Buvo netikėta, kad sveikinimų sulaukiau iš kaimynų ir sutiktų nepažįstamų žmonių gatvėje.
– Kiek metų jau dirbate šioje srityje? Kaip per Jūsų darbo metus pasikeitė socialinės paramos ir paslaugų sritis Telšių rajone?
– Telšių rajono savivaldybės administracijoje dirbti pradėjau 1997 m. lapkričio 4 d. Bendrojo skyriaus vedėja. Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėjos pareigas pradėjau eiti 2005 m. sausio 13 d. laimėjusi konkursą.
Socialinės paramos ir socialinių paslaugų sistema yra itin dinamiška, nuolat prisitaikanti prie išorinių ir vidinių veiksmų, reaguojanti į visuomenę. Ir per mano darbo laiką ji evoliucionavo iš esmės. Net sunku būtų buvę darbo pradžioje patikėti, kad ši sistema bus taip išplėtota ir atlieps gyventojų poreikius ir lūkesčius. Ypač Telšių rajono savivaldybėje. Dėl to teko įveikti nemažai sudėtingų iššūkių.
– Socialinis sektorius tampa vis platesnis: daugiau paslaugų, daugiau darbuotojų, žmonių, kuriems reikia pagalbos. Kokia situacija rajone?
– Socialinių paslaugų infrastruktūra išplėtota viso rajono mastu. Į šį sektorių įsitraukė daug naujų teikėjų, nevyriausybinių organizacijų, kaimo bendruomenių, katalikiškų organizacijų ir kitų subjektų. Šiuo metu sistemoje, įskaitant švietimo ir sveikatos sritis, dirba iki 400 darbuotojų. Socialines paslaugas teikia 34 įstaigos ir organizacijos, iš jų tik keturios – biudžetinio pavaldumo. Būtina įvertinti ir vis didesnę savivaldybėms perduodamą administracinę naštą socialinės paramos ir socialinių paslaugų srityje šalies mastu. Tai plečia administravimo apimtis, didina administracinio darbo krūvius ir Savivaldybės biudžeto lėšų poreikį.
– Kam šiuo metu jūsų skyriuje skiriama daugiausia dėmesio?
– Nepaisant pasikeitusio laikmečio, poreikių, reikalavimų ir mūsų pačių, skyriaus didžiausias dėmesys, kaip buvo mano darbo pradžioje, taip ir lieka iki šiol, yra skiriamas veiksmingam ir tvariam pagalbos, paramos ir paslaugų suteikimui laiku kiekvienam Telšių rajono gyventojui pagal individualų poreikį.
– Kokių paslaugų Telšių rajone dar trūksta arba kurias, Jūsų nuomone, reikėtų stiprinti ateityje?
– Išplėtotos paslaugos vyresnio amžiaus asmenims, asmenims su negalia, vaikams. Nepakanka paslaugų vaikams su negalia ir jų šeimos nariams. Pertvarkius Telšių centrą „Viltis“ paslaugų vaikams, turintiems negalią, sumažėjo. Tad tai svarbiausias tikslas, o jam pasiekti nuo spalio 1 dienos ES ir VB lėšomis pradėtas įgyvendinti projektas „Pagalba vaikams su negalia Lietuvoje“. Tikimasi itin sustiprinti socialines paslaugas ir pagalbos teikimą šiai tikslinei grupei.
– Socialinis darbas – labai jautri sritis. Ar pavyksta darbo rūpesčius palikti darbovietėje, ar žmonių istorijos vis tiek grįžta kartu namo?
– Suvokimas arba labiau savęs įtikinimas, kad tai tik darbas, kuriame tu privalai ne gailėti, o padėti, keičia mąstymą. Tad pavyksta darbo rūpesčius palikti darbovietėje po ilgos darbo dienos, o rytoj juos spręsti su dar didesne vidine jėga ir sutelktumu. Nors kartais būna ir kitaip…
– Kas šiame darbe sunkiausia, o kas suteikia daugiausia prasmės?
– Sunku, kai prarandamas žmogus, ypač vaikas. Netekčių tikrai buvo išskirtinai nedaug. Bet praradimų buvo, kai niekas negelbėjo, nerasti sprendimai, nesukurtas ryšis ir pasitikėjimas, nepasuktas likimas kita tėkme. Ir tada, kai pastatyta siena dar labiau sukietėja, tenka nuleisti rankas. Pirmą kartą sąvoką „prarasti vaikai“ išgirdau Norvegijoje, kai darbo pradžioje buvau pakviesta dalyvauti projektuose. Ir išties nuo tada suvokiau, jog socialinis darbas nėra stebuklas, kad visada būtų tik laiminga pabaiga. Tai ne visada priklauso nuo darbuotojų. Net ir pavieniai atvejai skaudina, pakerta, atmintyje lieka ilgam. Gali būti sudėtinga suvokti, bet kiekvienas šioje srityje dirbantis sunkiai išgyvena tokius momentus. Tačiau socialinėje srityje dirbantys žmonės turi išskirtinę privilegiją − dirbti darbą, kuris turi prasmę. Net mažiausias pavykęs momentas yra vertas atiduotų pastangų.

– Kiek svarbus yra komandos darbas? Kaip apibūdintumėte savo kolektyvą?
– Socialinė sritis yra išskirtinai komandinis darbas nuo politikos suformavimo, sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo. Ir kiekvienas joje dirbantis yra labai svarbus. Žinoma, didžiausias krūvis tenka arčiausiai žmonių esantiems socialiniams darbuotojams, individualios priežiūros darbuotojams, slaugytojams ir jų padėjėjams, kai darbas iš komandinio pereina į individualų. Jų darbas yra ypač sunkus ir sudėtingas. Bet visada turi būti pasirengusi komanda įsitraukti, kai to reikia.
Džiugu, kad Telšių rajono savivaldybėje visos socialines paslaugas teikiančios įstaigos, nepriklausomai nuo jų statuso, veikia kaip viena profesionali komanda. Socialinės paramos ir rūpybos skyrius yra šios komandos dalis.
Šiuo metu tai didžiausias Telšių rajono savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys. Dažnai vartojamas žodis „tvarus“. Jis labai tinkamas, jei būtų prašoma apibūdinti skyrių vienu žodžiu. Skyriaus didžioji dalis darbuotojų turi ilgametę darbo patirtį. Dainora Gedmintienė, skyriaus vedėjo pavaduotoja piniginei paramai, skyriuje dirba nuo pat jo įkūrimo pradžios 35 metus. Vidutinis darbo stažas yra 15 metų. Esant darbuotojų poreikiui, kyla iššūkių prikviesti patyrusių specialistų, nes biudžetinių socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbuotojų darbo užmokestis yra labiau motyvuojantis. Tačiau ir čia pavyksta, nes skyriuje darbas yra įvairiapusis, kolektyvas profesionalus, sutelktas ir jame dirbti įdomu.
Skyriaus darbas yra paremtas išskirtinai komandiniu darbu. Ir džiugu, kad esant būtinumui darbai nėra skirstomi į „ne mano“ arba „tik tavo“. Didelė dalis to, kas pasiekta Telšių rajono socialinių paslaugų srityje ir kaip sprendžiamos socialinės problemos, ir yra dėl šio skyriaus darbuotojų profesionalumo.
– Ar Jūs esate telšiškė? Koks Jūsų ryšys su Telšiais?
– Telšiai yra mano gimtasis miestas. Čia pažįstamas kiekvienas kampelis. Manau, pažįstu visus čia gyvenančius žmones. Esu žemaitė ir tuo didžiuojuosi. Aš ir mano sutuoktinis esame bendraklasiai, tad niekada nekilo minčių keltis kitur.
– Kaip pasirinkote būtent socialinę sritį?
– Sakyčiau, kad labiau ši sritis pasirinko ir įtraukė mane. Iššūkiai visada buvo mano dalis. Tiesiog nedžiugina monotonija ir neveikimas, o socialinė sritis buvo labai tolima tada. Ir tas nežinojimas traukė mane. Dar auginant vaikus pasąmonėje išlįsdavo tokia mintis. Bet tai buvo tik momentiniai pagalvojimai be priežasties. Ir taip susiklostė, jog esu, kur esu.
Pirmi darbo metai buvo kančia tiesiogine prasme. Daug nežinios, didžiuliai informacijos srautai, gausus kolektyvas, kasdien vis naujos gyventojų problemos. Pamenu, jog pirmaisiais darbo metais atsitiko baisus įvykis – kūdroje nuskendo trys vaikai. Atsisakiau vykti į laidotuves, negalėjau miegoti kurį laiką, ieškojau atsakymų, kodėl taip nutiko. Tuo metu maniau, kad man nepavyks. Kolegų ir šeimos palaikymas gelbėjo ir pavyko.
– Ką veikiate, kai norite atsitraukti nuo darbo? Koks Jūsų pomėgis ar veikla padeda pailsėti?
– Mano šeima – vyras Artūras, užaugę vaikai – dukra Lina ir sūnus Justas, brolis, sesuo, visa platesnė mano šeima, draugai yra mano stiprybė. Laikas su jais yra geriausia atgaiva nuo darbo. Esame aktyvūs, sportuojame, keliaujame. Ypač traukia kalnai visais metų laikais.
Megzti mane išmokė dar vaikystėje gražiai mezgusi kaimynė. Tai liko iki šiol manyje. Ir dar darbas mažame savo kiemo ūkelyje bei tylos laikas su savimi.
