Nuo Oksfordo ir Kembridžo iki Telšių

Telšiai – Žemaitijos sostinė, nedidelis miestas ant septynių kalvų, jaukiai prigludęs prie Masčio ežero. Jame – 21 294 gyventojai. Miesto centre ant Insulos kalvos stūkso didinga barokinė Šv. Antano Paduviečio katedra, ant gretimos Vilniaus kalvos – Lurdo šventovę primenanti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnytėlė. Tarp jų – senamiestis, įtrauktas į saugomų Lietuvos paveldo objektų sąrašą, o ant Malūnų kalvos – kubizmo stiliaus Šv. Mikalojaus cerkvė, bei daugybė mažosios architektūros šedevrų, išsibarsčiusių po visą miestą…
Tikriausiai kyla klausimas: kas bendro tarp Oksfordo, Kembridžo ir Telšių? Atsakymas paprastas – nieko. Tačiau neskubėkime dėti taško. Yra jungtis tarp Telšių, Oksfordo ir Kembridžo. Pastarieji du miestai, kaip ir Telšiai, – nedidukai. 2017 m. duomenimis, Oksforde gyveno apie 154 tūkst., Kembridže – 124 tūkst. žmonių, o štai Londone (2019 m.) – apie 9 mln. gyventojų. Jungtinėje Karalystėje 2019 m. gyveno daugiau negu 66,65 mln. žmonių. Taigi tiek Oksfordas, tiek Kembridžas Jungtinės Karalystės masteliais – maži miestukai. Bet ne tik tai juos sieja su Telšiais. Visus tris miestus jungia tai, kad juose yra aukštosios mokyklos. Mums Lietuvoje bandoma įpiršti mintį, jog aukštosios mokyklos gali egzistuoti tik Vilniuje, gal dar, kaip liaudis sako, iš bėdos – ir Kaune… O štai Oksforde, Kembridže jau daugiau kaip 800 metų egzistuoja universitetai ir niekas jų į Londoną perkelti neketina. Ir jie ne šiaip vos egzistuoja, bet yra geriausių pasaulio universitetų dešimtuke, dėl pirmosios vietos rungtyniaudami su Masačusetso, Kalifornijos technologijų universitetais, Stanfordo, Harvardo universitetais (JAV), aplenkdami net Londono karališkąjį koledžą…
Tiesa, Telšiai – ne Oksfordas ir ne Kembridžas, bet ir Lietuva – ne Jungtinė Karalystė, o Vilnius su 634 tūkst. gyventojų – ne Londonas. Aukštosios mokyklos Telšiuose turi senas ištakas. Jau 1875 m. Telšiuose buvo įkurta aukštoji žydų rabinų mokykla – ješiva, veikusi iki 1940 m., kai sovietų okupantai ją uždarė. Telšių ješivoje mokėsi studentai ne tik iš Lietuvos, Rusijos, Vakarų Europos, bet ir iš JAV, Pietų Afrikos Respublikos, o ješivos diplomas tarp judaizmo teologų prilygo Oksfordui. 1940 m. rabinai Mordechajus Katzas ir Eliyahu-Meiras Blochas per Sibirą ir Japoniją pasiekė Ameriką. 1941 m. spalio 10 d. Telšių ješiva buvo atidaryta Klivlande (Ohajo valstijoje, JAV).
1926 m. įkūrus Telšių vyskupiją, matydamas didžiulį kunigų trūkumą, pirmasis Telšių vyskupas, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Justinas Staugaitis 1927 m. spalio 4 d. buvusiame pranciškonų bernardinų vienuolyne įsteigė kunigų seminariją. Į pirmus du kursus įstojo 43 studentai. Daugėjant seminaristų, trūko patalpų. J. Staugaičio iniciatyva šalia buvusio vienuolyno 1928 m. iškilo nauji šviesūs architekto Povilo Taračkovo suprojektuoti modernizmo stiliaus seminarijos rūmai. Valstybė šiai seminarijai statyti ir išlaikyti neskyrė nė cento. Daug padėjo Amerikos lietuviai. Iš valdžios pusės buvo netgi bandymų uždaryti seminariją. Nepavyko. Seminarijoje teologija plačiai sieta su filosofija ir gamtos mokslais. Mokyta tokių modernių disciplinų, kaip kultūros filosofija, estetika, mokslinio darbo metodika, antropologija, užsienio kalbų (lotynų, graikų, hebrajų, vokiečių, prancūzų). Dėstė daugiausia užsienyje baigę mokslus profesoriai: Justinas Juodaitis, Pranciškus Ramanauskas, Pranciškus Bučys, Jurgis Narijauskas ir kt. Pirmuosius ketverius metus seminarija buvo išlaikoma beveik vien iš žmonių aukų, o 1931–1940 m. šiokią tokią paramą ji gaudavo ir iš valstybės. Pirmieji devyni klierikai kunigais buvo įšventinti 1932 m. Tuo metu seminarijoje studijavo 122 jaunuoliai. Iki 1940 m. seminarija parengė apie 150 kunigų, kurie pasklido po Žemaitijos parapijas.
1940 m. Sovietų Sąjungos, okupavusios Lietuvą, valdžia seminariją uždarė, prasidėjus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, seminarija vėl buvo atidaryta. Didelė dalis seminarijos auklėtinių ir profesorių, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Vakarus ir susibūrė Eichtato kunigų seminarijoje, o iš čia išvažinėjo po daugelį užsienio šalių, nes, Lietuvoje įsitvirtinus sovietų valdžiai, kelio atgal į Žemaitiją jiems nebuvo. 1946 m. sovietų valdžia Telšių kunigų seminariją vėl uždarė, kunigai Žemaitijai ir Lietuvai buvo ruošiami tik Kaune. Klierikų skaičių tuometinė valdžia smarkiai ribojo, todėl kunigų amžius labai didėjo. Be to, pokario metais daug kunigų žuvo, buvo ištremta į Sibirą, tad Žemaitijoje jų kasmet vis labiau trūko.
Telšių kunigų seminarija po ilgos pertraukos atidaryta Atgimimo laikotarpiu – 1989 metais. Kunigų seminarijos atkūrimas, kun. dr. Sauliaus Stumbros įsitikinimu, prilygo stebuklui. 1989-ųjų rugpjūtį Lietuvoje dar tebebuvo sovietų valdžia ir okupacinė kariuomenė, ir niekas negalėjo žinoti, kuo pasibaigs Lietuvos kova už laisvę, o atvažiavę į Telšius su humanitarine misija vokiečiai baisėjosi, kad sąlygos seminaristams ir dėstytojams blogesnės nei jų šalyje kalintiems nusikaltėliams. Seminarijos atkūrimas buvo sunkus, trūko lėšų, tačiau tuometinis jaunimas degė idealizmu. Per tris dešimtmečius Telšių vyskupijos parapijas papildė 122 Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje išugdyti kunigai. Dauguma ją baigusiųjų turi religijos mokslų magistro laipsnį. Yra ir aukštai iškilusių dvasininkų. Vienas kunigas Vatikane tapo apaštalinio nuncijaus sekretoriumi, yra tarnaujančių Anglijoje, Australijoje bei kitose šalyse. Net 22 Telšių vyskupijos kunigai turi licenciato ir daktaro laipsnius, dar trys studijuoja Romos popiežiškajame universitete.
Tiesa, devyni skambalo dūžiai, aprašyti Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“, būsimų kunigų iš miego nebežadina, tačiau regulos, kaip ir Liudo Vasario laikais, seminaristams reikia laikytis. Ji įtvirtina bendro gyvenimo taisykles ir elementarią tvarką: nustato, kada keliamasi, kada meldžiamasi, kada mokomasi, valgoma. Be regulos bendruomeninis gyvenimas būtų neįmanomas. Pasak rektoriaus kun. dr. S. Stumbros, būsimieji kunigai mokosi labai daug, dėstytojai stengiasi ugdyti būsimus kunigus pagal popiežiaus Pranciškaus viziją – formuoti ganytojus, kurie būtų „mokiniai, įsimylėję Kristų“.
Rektoriaus teigimu, šie trys pastarieji dešimtmečiai aukštajai mokyklai suteikė naują kokybę – ji tapo visos Telšių vyskupijos dvasinio gyvenimo centru. Čia vyksta daugybė renginių: kunigų, parapijų ir bendruomenių rekolekcijos, jaunimo savaitgaliai, įvairūs susitikimai bei mokymai.
Lietuvos Vyskupų Konferencija, įgyvendindama Dvasininkų kongregacijos nurodymus, nuo 2019 m. Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai patikėjo vykdyti propedeutinį-įžanginį mokymo kursą. Po parengiamųjų studijų būsimi kunigai dvejus metus studijuos filosofiją, ketverius – teologiją. Šios studijos vyks Kauno ir Vilniaus seminarijose, nes nuo šiol kiekviena seminarija specializuosis tik vienoje srityje.
Bet ar nereikėtų pagalvoti, kad, sumažėjus Lietuvoje stojančiųjų į kunigų seminarijas skaičiui, Telšiuose galėtų būti rengiami klierikai visoms Lietuvos vyskupijoms? Juk čia ideali vieta susikaupimui, apmąstymui, Dievo paieškai ir savo tapatumo savivokai, o padedant šiuolaikinėms technologijoms studentai gali būti ir naujausių įvykių ir pasiekimų epicentre.
Telšiai didžiuojasi ir dar viena aukštąja mokykla – Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultetu, kurio įkūrimo užuomazgos siekia 1926 m., kai Telšiuose buvo įkurta amatų mokykla. Vėlesniais dešimtmečiais mokykla buvo ne kartą reformuota, keisti jos pavadinimai, kol 1998 m. ši mokykla tapo Vilniaus dailės akademijos dalimi. Turėdama gilias tradicijas, šita mokymo įstaiga nuolat atvira konceptualių idėjų vystymui bei technologinių inovacijų galimybėms. VDA Telšių fakultete šiuo metu vykdomos studijos pagal šias tris studijų programas: metalo meno ir juvelyrikos, skulptūros, dizaino, čia vyksta gaminių, baldų ir mados dizaino specializacijų studijos. 2019 m. patvirtinta nauja magistro studijų programa – taikomasis menas. Nuo 2020 m. pradėtas priėmimas į meninių baldų ir metalo dirbinių restauravimo specializacijų studijas.
Ši menininkų mokymo įstaiga, žemaičių vadinama „menininkų kalve“, – svarbus Telšių intelektualinio gyvenimo centras. Vien Telšių mieste suskaičiuojama ne viena dešimtis meninės kūrybos objektų – tai realizuotos fakulteto studentų, dėstytojų ir absolventų idėjos. VDA Telšių fakultetas pasižymi savybe, kurią retai pastebėsi kitose panašiose institucijose: profesionalaus kūrybinio pamato ir kvalifikuoto praktinio studentų parengimo dermė.
Telšių kunigų seminarija, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas, turtingi Žemaičių muziejaus „Alka“ fondai, juose vykdomi moksliniai tyrimai – tai Telšių ir Žemaitijos tapatumo ženklas. Telšiai – akademinis miestas, kaip Oksfordas ir Kembridžas, suteikiantis galimybę mokslininkams, menininkams, studentams ir dėstytojams susitelkti, nesiblaškyti, o pasitelkiant modernias technologijas tvirtai siekti savo tikslų – mokslo, kūrybos ir dvasios aukštumų.
Tik štai klausimas: ką daro Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, kad savitas Žemaitijos regionas ne tik išliktų, bet ir klestėtų, kad Lietuva būtų įdomi, turtinga ir patraukli tiek mums, tiek atvykstantiems turistams? O ir mes, žemaičiai, neturime likti nuošalyje, privalome telktis, saugoti ir puoselėti savo žemaitiškąją savastį.
Janina BUCEVIČĖ