Ne­das Stan­kū­nas: „Rei­kia vis­ką da­ry­ti šian­dien, nes ry­to­jaus ga­li ir ne­bū­ti“

Tel­šių ra­jo­ne gy­ve­nan­tis dvi­de­šimt­me­tis Ne­das Stan­kū­nas at­lie­ka pri­va­lo­mą­ją ka­ro tar­ny­bą, o lais­vu lai­ku vys­to sa­vo ūkį. Į ka­riuo­me­nę išė­jo bū­da­mas de­vy­nio­li­kos, o kur­ti ūkį pra­dė­jo vos su­lau­kęs pil­na­me­tys­tės.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Ka­riuo­me­nės pa­mo­kos

Į ka­riuo­me­nę N. Stan­kū­nas išė­jo sa­vo no­ru. No­rė­jo iš­ban­dy­ti ir kuo grei­čiau at­lik­ti ka­ro tar­ny­bą, kad vė­liau tu­rė­tų dau­giau lai­ko sau.

Sa­vo pa­tir­tį vai­ki­nas ka­riuo­me­nė­je ver­ti­na tei­gia­mai. Sa­kė, kad nors ten ne jo vie­ta, ta­čiau ati­da­vė vi­są sa­ve. Pa­sie­kė vi­sus už­si­brėž­tus tiks­lus, pe­rė­jo vi­sus pa­ren­gi­mus ir kt.
Ne­das ne­si­ti­kė­jo, kad ga­li sa­vai­tę ka­ro są­ly­go­mis iš­gy­ven­ti miš­ke ap­ka­suo­se, džiau­gia­si įga­vęs pa­tir­ties ir su­pra­ti­mo, ką da­bar pa­ti­ria Uk­rai­na.

Jau­nuo­lis pa­sa­ko­jo, kad ka­rys, iš­va­žia­vęs į mies­tą, ne­ga­li da­ry­ti jo­kių nu­si­žen­gi­mų: ne­ga­li va­žiuo­ti neuž­si­se­gęs sau­gos dir­žo, ne­ga­li gau­ti bau­dos ir kt. Į vis­ką bū­ti­na žiū­rė­ti at­sa­kin­gai. Bu­dė­ji­mo me­tu rei­kia bū­ti ati­džiam ir ne­da­ry­ti kvai­lų da­ly­kų, nes kiek­vie­na klai­da nu­le­mia la­bai daug.

Ka­riuo­me­nė­je N. Stan­kū­nas ir ki­ti ke­lia­si šeš­tą va­lan­dą ry­to da­ry­ti mankš­tos, po jos rei­kia su­si­tvar­ky­ti. „Lo­vą rei­kia pa­si­klo­ti ne­prie­kaiš­tin­gai, kad ne­bū­tų nė men­kiau­sios raukš­le­lės“, – pa­brė­žė Ne­das. Su­sit­var­kę ei­na pus­ry­čiau­ti, o po pus­ry­čių kiek­vie­na die­na bū­na skir­tin­ga: daž­niau­siai ten­ka ei­ti į miš­ką, kar­tais į pa­skai­tas ar­ba už­siim­ti spor­tu.

Pa­si­ren­gi­mą ka­ro tar­ny­bai Ne­das ver­ti­na la­bai ge­rai. Ta­čiau ne­slė­pė – te­ko su­si­dur­ti su sun­ku­mais ir bu­vo ki­lę min­čių pa­si­duo­ti. Pa­ma­tęs ka­rius, ku­rie pa­si­duo­da, jau­nuo­lis ran­da mo­ty­va­ci­jos ju­dė­ti į prie­kį.

Tik atė­jęs į ka­riuo­me­nę Ne­das bu­vo la­bai silp­nas, nors bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad yra ga­na stip­rus. Ka­riuo­me­nė­je jau­nuo­lis fi­ziš­kai su­stip­rė­jo, nes daug ju­da, vaikš­to, o spor­tas yra neat­sie­ja­ma ka­riuo­me­nės da­lis.

Psi­cho­lo­giš­kai ka­riuo­me­nė Ne­dą pa­vei­kė ne iš ge­ro­sios pu­sės. Pa­li­kęs sa­vo su­si­kur­tą mėgs­ta­mą vie­tą per­si­kė­lė ten, kur jo šir­dis ne­prik­lau­so – į ka­riuo­me­nę. At­lik­da­mas ka­ro tar­ny­bą jau­nuo­lis nuo­lat gal­vo­ja apie sa­vo ūkį. Ne­si­jau­tė lai­min­gas pa­lik­da­mas na­mus, bet ir ne­si­gai­li to, ką pa­ty­rė. „Tuo gy­ve­ni­mas ir įdo­mus, kad pri­de­di įvai­rių ing­re­dien­tų“, – tei­gė N. Stan­kū­nas.

Tar­nau­da­mas Ne­das pa­si­kei­tė kaip as­me­ny­bė. Anks­čiau jis mo­kė­jo už sa­ve pa­sto­vė­ti, o da­bar iš­mo­ko pa­ro­dy­ti pa­gar­bą vy­res­niam žmo­gui. Ka­riuo­me­nė­je pa­gar­ba yra svar­biau­sia, nes daž­nai rei­kia kreip­tis į vy­res­nį ir aukš­tes­nį laips­nį tu­rin­tį žmo­gų. Taip pat iš­mo­ko „per­lip­ti per sa­ve“. Nors ir ne­no­ri ko nors da­ry­ti, bet pri­va­lo. Vi­sai ne­svar­bu, kad žmo­gus ne­no­ri kel­tis šeš­tą ry­to, bet jam tai da­ry­ti pri­va­lo­ma.

Ka­riuo­me­nė iš­mo­kė at­si­spir­ti šiuo­lai­ki­nėms tech­no­lo­gi­joms, da­ry­ti vis­ką grei­tai ir sa­va­ran­kiš­kai. Iš­moks­ta­ma grei­tai pa­si­ga­min­ti mais­to, pa­si­sta­ty­ti sto­gą virš gal­vos ir kt.

Ne­das at­sklei­dė, kaip su­si­tvar­ko su sun­ku­mais. Jis gal­vo­ja apie ge­rus da­ly­kus, skai­čiuo­ja die­nas iki tar­ny­bos pa­bai­gos. De­vy­ni mė­ne­siai pri­va­lo­mo­sios ka­ro tar­ny­bos Ne­dui at­ro­dė la­bai daug. Ta­čiau ar­tė­jant pa­bai­gai ėmė at­ro­dy­ti, kad vi­sas tas lai­kas tie­siog pra­skri­do pro akis. Jį nuo­lat mo­ty­va­vo drau­gai, drau­gės, se­suo, ma­ma ir ki­ti ar­ti­mie­ji. Di­džiau­sios mo­ty­va­ci­jos jam su­tei­kė ma­ma, sa­ky­da­ma, kad ši tar­ny­ba yra lai­ki­na ir ji ne­si­tęs vi­są gy­ve­ni­mą.

Vai­ki­nas pa­sa­ko­jo, kad bū­rį su­da­ro trys sky­riai. Kiek­vie­nas sky­rius tu­ri va­dą. Jo nu­ro­dy­mus rei­kia vyk­dy­ti ir ne­bi­jo­ti, kad kas nors nu­tiks. Bū­rys po kiek­vie­no nu­ro­dy­mo tu­ri daug mąs­ty­ti, kad vis­ką pa­da­ry­tų tei­sin­gai. Vi­si tu­ri bū­ti tar­si vie­nas ir da­ry­ti vis­ką kaip ko­man­da.

N. Stan­kū­no lū­kes­čiai bu­vo šiek tiek ki­to­kie nei rea­ly­bė: „Ka­riuo­me­nė­je ne­sė­di­ma ant kė­du­tės ir ne­poil­siau­ja­ma.“ Jis ti­kė­jo­si dau­giau mo­ky­mų su gink­lais. Ne­si­ti­kė­jo griež­tu­mo dėl tvar­kos. Ta­čiau jau­nuo­lis tuo džiau­gia­si, nes tai ne­bu­vo ei­li­nė mo­kyk­la, ku­rios jis ti­kė­jo­si. Su­vo­kė, kad jei­gu ko nors la­bai no­ri, tu­ri dėl to pa­ko­vo­ti. Tai ge­riau­sia pa­tir­tis, ku­ri pra­vers atei­ty­je.

Ka­riuo­me­nė­je kiek­vie­nas no­ri tap­ti ly­de­riu, bet ne vi­si sten­gia­si juo tap­ti. Ne­das iš­mo­ko, kad gy­ve­ni­me ne­ver­ta pa­si­duo­ti, nors ir kaip sun­ku be­bū­tų, nes ma­lo­nu pa­jus­ti per­ga­lės sko­nį. „Ne­pa­si­da­viau ka­riuo­me­nė­je, ne­pa­si­duo­siu ir gy­ve­ni­me, nes tai tik­rai pa­de­da“, – už­tik­rin­tai kal­bė­jo N. Stan­kū­nas.

Tar­ny­bos me­tu Ne­das jau­čia­si sau­gus ir už­tik­rin­tas. Ka­riai pa­val­gę, iš­si­mie­go­ję, ap­draus­ti, jų svei­ka­ta pri­žiū­ri­ma. Jau­nuo­lis dėl to ne­tu­ri jo­kių nu­si­skun­di­mų.

Ne­das ne­slė­pė, kad jei­gu ne­tu­rė­tų atei­ties pla­nų, jis grįž­tų į ka­riuo­me­nę, nes ga­li­ma iš­mok­ti la­bai daug gy­ve­ni­miš­kų da­ly­kų. Ki­tiems jau­nuo­liams pa­ta­ria ras­ti no­ro ei­ti į ka­riuo­me­nę, nors bus sun­ku, ta­čiau ver­ta. „Rei­kia vis­ką da­ry­ti šian­dien, nes ry­to­jaus ga­li ne­bū­ti“, – tei­gė N. Stan­kū­nas.

Ūki­nin­ka­vi­mas – įgy­ven­din­ta sva­jo­nė

Kai Ne­das bu­vo vos tre­jų me­tų, tė­vas įsi­kel­da­vo jį į trak­to­rių ir jie­du kar­tu vi­sur va­žiuo­da­vo. Ber­niu­kas ste­bė­da­vo, kaip dir­ba tė­tis, ir do­mė­jo­si vis­kuo, kas su­si­ję su ūkiu.

Dirb­ti ūky­je Ne­dą iš­mo­kė tė­tis. Me­tams bė­gant jau­nuo­lis pa­jau­tė po­trau­kį ūki­nin­kau­ti ir pra­dė­jo gal­vo­ti, kaip tap­ti ūki­nin­ku.

Vos su­lau­kęs aš­tuo­nio­li­kos už­si­ra­šė pir­muo­sius gy­vu­lius sau, taip pat ir že­mės, ku­rios plo­tas da­bar sie­kia dvi­de­šimt hek­ta­rų.

Ne­das kol kas ne­nau­do­ja bran­gios tech­ni­kos, ta­čiau sten­gia­si sa­vo ūkį da­ry­ti kuo eko­lo­giš­kes­nį.

Ūki­nin­ka­vi­mas be iš­šū­kių neį­ma­no­mas. Kiek­vie­ną die­ną ten­ka su­si­dur­ti su sun­ku­mais. Dar­bo vi­du­ry­je ga­li sprog­ti pa­dan­ga. Di­džiau­sias iš­šū­kis yra ar­tė­jan­tis lie­tus, nes jis vis stab­do dar­bus, ku­riuos no­ri­si pa­da­ry­ti kuo grei­čiau. Ta­čiau, jei­gu dar­bas mėgs­ta­mas, vi­si iš­šū­kiai la­bai grei­tai įvei­kia­mi.

„Aš gi­miau ūky­je ir mir­siu ūky­je“, – juo­ka­vo N. Stan­kū­nas. Di­džiau­sias vai­ki­no tiks­las yra ūkį pa­da­ry­ti pa­vyz­di­nį, kad pa­ro­dy­tų žmo­nėms, koks jis ga­li bū­ti šva­rus ir tvar­kin­gas.

Ne­das sten­gia­si ma­žin­ti de­ga­lų su­nau­do­ji­mą, vis­ką užau­gin­ti na­tū­ra­liai ir ne­nau­do­ti che­mi­jos, bet tai ne vi­sa­da pa­vyks­ta, nes rei­kia iš­nai­kin­ti pikt­žo­les ir kt.

„Ūki­nin­kai yra pri­klau­so­mi nuo oro“, – tei­gė N. Stan­kū­nas. Jau­nuo­lis kiek­vie­ną ry­tą pir­miau­sia pa­si­tik­ri­na te­le­fo­ne, ko­kie bus orai, ir ta­da pra­de­da dė­lio­tis die­not­var­kę. Jei­gu die­na lie­tin­ga, ei­na į ga­ra­žus ir san­dė­lius tvar­ky­ti tech­ni­kos, kad pa­si­ruoš­tų gra­žioms dar­bin­goms die­noms. Švie­čiant sau­lei dar­bai vyks­ta lau­kuo­se. Ne­pai­sant oro, ry­tais ir va­ka­rais ei­na prie gy­vu­lių.

Ne­das sten­gia­si vie­šin­ti sa­vo ūkį so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, no­ri da­ly­tis su žmo­nė­mis, kad pa­ro­dy­tų ki­tiems žmo­nėms, kaip vys­to­si ūkis.

Daug dė­me­sio ski­ria gy­vu­lių prie­žiū­rai, kad jie bū­tų vi­suo­met svei­ki, o jų pie­nas neuž­terš­tas.

N. Stan­kū­nas džiau­gia­si, kad ne­pa­si­da­vė ir nuo­lat sten­gė­si dėl ūkio, nes jį pra­dė­jo kur­ti bū­da­mas vos aš­tuo­nio­li­kos me­tų.

Ne­das jau­nus žmo­nes ra­gi­na pai­sy­ti sa­vo no­rų – jei­gu tik jau­čia, kad no­ri tu­rė­ti ir plė­to­ti sa­vo ūkį, tai ir tu­ri to siek­ti, ne­klau­sy­ti ap­lin­ki­nių nuo­mo­nės, o klau­sy­ti sa­vo šir­dies. „Rei­kia vis­ką da­ry­ti šian­dien, nes ry­to­jaus ga­li ne­bū­ti“, – dar kar­tą pa­kar­to­jo pa­šne­ko­vas, įsi­ti­ki­nęs, kad vi­sa­da rei­kia siek­ti sa­vo tiks­lų, vi­sai ne­svar­bu, ko­kie jie be­bū­tų.