Muziejuje – konferencija, skirta Juozui Vitkui-Kazimieraičiui atminti - Telšių žinios

Pagarba savo valstybei, noras ją apginti ir grąžinti tai, kas okupacijų metu buvo atimta: valstybingumą, kalbą, kultūrą, savigarbą, visada buvo ir išlieka glaudžiai susiję su ryžtingomis asmenybėmis. Viena ryškiausių tokių asmenybių, kovojusių už Lietuvos laisvę, – Mažeikių krašte gimęs ir augęs Juozas Vitkus-Kazimieraitis.
Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto, vėliau tapusio partizanu, atminimas pagerbtas Mažeikių muziejuje surengtoje konferencijoje. Renginyje iš archeologų lūpų skambėjo kraupūs pasakojimai apie jų radinius – žiauriai kankintų ir nužudytų partizanų kūnus.

Mokėsi ir užsienyje

J. Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Ketūnuose. Jo vaikystė prabėgo Tirkšliuose.

1920 m. J. Vitkus įstojo į Kauno karo mokyklą, 1924–1926 m. gilino savo žinias aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 m. studijavo Briuselio aukštojoje karo mokykloje. Po studijų užsienyje grįžęs į Kauną tarnavo Inžinerijos bataliono technikos viršininku.

Vėliau, 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti inžineriją Karo mokykloje.

Publikavo savo parengtus straipsnius to meto periodiniuose leidiniuose – „Kardas“, „Karys“, „Trimitas“, „Mūsų žinynas“ ir kituose.

1941 metais, traukiantis sovietams, Juozas Vitkus iššoko iš traukinio Vilniaus krašte, grįžo į sostinę ir netrukus prisijungė prie stiprėjančios pogrindžio kovos už Lietuvos laisvę. Jis tapo Lietuvių fronto Vilniaus štabo nariu, įkūrė antinacinę „Kęstučio“ organizaciją ir jai vadovavo, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.

Karys, tapęs partizanu

Antrosios bolševikinės okupacijos metais pulkininkas leitenantas J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklai organizuoti.

Jis buvo vienas iš aukščiausią karinį laipsnį turėjusių Lietuvos karininkų, tapusių partizanu. J. Vitkus 1944 m. pasitraukė į pogrindį ir tiesiogiai partizanavo: įsteigė Dzūkų grupės štabą, parengė pirmuosius dokumentus, suformavo Merkio rinktinę, kuri po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu. Vėliau įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį kartu su Tauro apygardos partizanais suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.

1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“.

Tų pačių metų liepos pradžioje susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų raj.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai pulkininko J. Vitkaus žmoną Genovaitę su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.

Tyrinėjimai prieš 30 metų – chaotiški

Mažeikių muziejaus darbuotojų iniciatyva įvykusioje konferencijoje dalyvavo viršila Ernestas Kuckailis iš Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos, Karybos instituto.
Pranešėjas yra 9 knygų autorius ir 1991 metais prisidėjo prie archeologinių tyrimų Leipalingyje, kurių metu ieškota partizanų palaikų.

Pašnekovas prisiminė: apie partizaninį pasipriešinimą ir jo dalyvius Lietuvoje daugiau kalbėti pradėta tik po Nepriklausomybės atgavimo. Tik tada sužinojo apie jo tėvo gimtinėje Leipalingyje vykusius dalykus, apie tai, kad jo paties senelis buvo partizanas, apie partizaną Juozą Vitkų-Kazimieraitį. Sužinojo, o kadangi istorija, archeologija buvo įdomus dalykas, „įsivėlė“ į archeologinius kasinėjimus.

„Tie tyrimai tuo metu vyko šiek tiek chaotiškai. Buvo kasinėjama ten, kur kažkas buvo pasakęs, jog „čia reikia kasti“, arba intuityviai. Iš idėjos ir taip, kaip tuo metu supratome, kad reikėtų“, – prisiminė pranešėjas.

Giminės visada laukia atsakymų

Pasak E. Kuckailio, kadaise nužudytų, išniekintų Lietuvos laisvės kovų dalyvių giminės visada tikisi, laukia, kad jų artimųjų palaikai vieną dieną vis tiek bus surasti, kad bus nustatytos jų tapatybės. Jie viliasi sužinoti tiesą ir pagaliau turėti artimojo kapą.

Prieš trejus metus nutarta sugrįžti į Leipalingį atnaujinti arba tęsti prieš tris dešimtmečius pradėtų archeologinių kasinėjimų. Taip nuspręsta dėl kelių priežasčių. Pirma, dėl naujų mokslo galimybių. Pavyzdžiui, dėl galimybės palaikus atpažinti DNR tyrimo būdu. Taip pat ir dėl to, kad istorikams, archeologams kilo minčių, kur ir ką dar kartą patikrinti. Ne paskutinėje vietoje yra ir partizanų giminaičių atkaklumas – prašymai ir raginimai nenuleisti rankų.

Vaizdai šiurpinantys

E. Kuckailiui ir kitiems konferencijoje dalyvavusiems pranešėjams pasakojant apie įvairius su archeologiniais tyrimais susijusius faktus, rodant nuotraukas, komentuojant, ne vienas konferencijos dalyvis delnais dengėsi burną iš nuostabos ir siaubo. Arba rijo gerklėje susikaupusį ašarų gumulą.

„Kai atkasi ir pamatai, emocijos negali neaplankyti. Tu matai tiktai kaulus, nematai to vaizdo, tų dalykų, kurie buvo atliekami su žmonių kūnais, – kaulų sulaužymai, kūno dalių atskyrimas. Bet jau ir tas vaizdas kelia šiurpą“, – kalbėjo E. Kuckailis.

Bet, pasak kario, per laiką tyrėjai prie šių vaizdų pripranta, juos priima kaip informaciją tyrimams.

Archeologų reikėtų ir Mažeikių rajone

Mūsų krašte yra 10 partizanų žūties vietų, pažymėtų standartiniais betoniniais atminimo ženkliukais. Archeologai rajone tikrai rastų, ką veikti. Tikimasi, kad vieną dieną tos vietos sulauks archeologų.

Viešosios įstaigos „Kultūros vertybių globos taryba“ direktorius, archeologas Linas Kvizikevičius vadovavo archeologų grupei, kuri 2022 m. lapkričio pabaigoje Leipalingyje atrado J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikus. Mažeikiškiai konferencijos dalyviai iš pirmų lūpų išgirdo, kaip vyko paieškos, apie naudotus metodus.

Beje, L. Kvizikevičius Mažeikiuose ir rajone lankėsi jau ne pirmą kartą. Jis su komanda prieš kelerius metus ekshumavo vokiečių karių palaikus Mažeikiuose ir Viekšniuose.

Apžvelgė biografiją, būdo bruožus ir vertybes

Kitas konferencijoje dalyvavęs pranešėjas – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas Darius Juodis skaitė pranešimą „Prieš partizanavimą: Lietuvos kariuomenės karininko Juozo Vitkaus biografiniai bruožai“.

Pasak istoriko, egzistuoja problema, kad, kalbant apie partizaninio pasipriešinimo dalyvius, labai dažnai pažvelgiama į asmens pareigas, kurias jis užėmė pasipriešinimo laikotarpiu. Bet retai pažvelgiama į prieš partizanavimą buvusį laikotarpį. O tai labai svarbu, nes žmogus neateina iš niekur. Jis atsineša savo patirtį, įgūdžius, ryšius. Ir nors techniškai žmogaus biografiją galima dalyti į laikotarpius „iki“, „prieš“, „po“, tačiau iš esmės biografija yra vientisa.
Skaičiuojama, kad yra apie 20 tūkst. žuvusiųjų – partizanų ir partizanus palaikiusių žmonių. Šis skaičius nėra labai tikslus. Kita vertus, iš jų tik apie 110 buvo karininkai. D. Juodžio viena iš tyrinėjimo krypčių ir yra partizanais tapę karinius laipsnius turėję asmenys.

Istorikas su mažeikiškiais pasidalijo įdomiausiais faktais apie J. Vitkų-Kazimieraitį.

Mažeikiškių surengtoje konferencijoje dalyvavo J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkas kunigas, Vilniaus universiteto kapelionas Gintaras Vitkus. Savo pranešime „Misija (ne)įmanoma: kovos ir maldos vienovės siekimas partizanų pulkininko iš Tirkšlių gyvenime“ jis pažvelgė į senelio asmenį ir jo kovą iš vertybinių pozicijų. O viena iš jų ir svarbiausia – tikėjimas.

Neringa ŠVELNIENĖ