Iš Telšių kilusi garsi operos solistė Monika Pleškytė – jauniausias Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sopranas. Smulkaus sudėjimo, tačiau išskirtinai stipraus balso solistė nepalieka abejingų jos talentui.
M. Pleškytė scena dalijasi su Lietuvos bei pasaulinio garso talentais. Teko dirbti su įspūdingais dirigentais, režisieriais, šalia kurių būdama dažnai susimąstanti: tai realybė, ar fantazija.
„Matyt, tai yra pašaukimas, kažkoks užkoduotas tikslas, egzistuojantis aukščiau tavo kasdienių pasirinkimų“, – apie savo gyvenimo kelią teigia prieš keletą dienų gimtadienį pasitikusi M. Pleškytė.
Aurelija SERVIENĖ
– Ar besimokydama mokykloje jau turėjote svajonę dainuoti operoje, didžiosiose scenose?
– Lyg ir tokio prisiminimo neturiu. Scenoje norėjau būti, dirbti, tačiau tiksliai operoje – net nebūčiau pagalvojusi. Šiek tiek paradoksas. Žinau savo aplinkoje ne vieną tokį atvejį. Matyt, tai yra pašaukimas, kažkoks užkoduotas tikslas, egzistuojantis aukščiau tavo kasdienių pasirinkimų. Ir įvykių seka, atrodo, pati susidėliojo gyvenime – viskas vedė į operos pasaulį. Visada norėjau dainuoti, bet nuoširdžiai maniau, kad būsiu miuziklų dainininkė. Tačiau, panašu, Dievulis man turėjo visai kitą planą.
– Būdama paauglė buvote stipri atsilaikyti prieš popmuziką – juk jaunimas labiau žavisi ja. Ar jau tuomet tiksliai buvote pasirinkusi savo kelią? Juk atlikti popmuzika daug lengviau, greičiau tampi žinomu ir geidžiamu? Ar ne tokie dabartinio jauno žmogaus lūkesčiai?
– Kol rinkausi kelią, gyvenimas pakankamai mėtė ir vėtė mane. Stojau į užsienį, į miuziklo akademiją Didžiojoje Britanijoje, bet tuomet pristigo žinių ir pavedė sveikata. Tada atrodė, kad sugrius pasaulis, bet tikriausiai tai ir buvo tas lemtingas posūkis operos link, už kurį šiandien esu nuoširdžiai dėkinga. Tik įstojusi į klasikinio dainavimo studijas Lietuvoje nuoširdžiai pajutau ir supratau, kad tai tikrai yra mano kelias. Reikėjo laiko tam suprasti.
Prieš popmuziką neturiu nieko prieš. Padaryti ją kokybišką ir aukščiausio lygio reikia tikrai didelio talento. Tiesiog – tai ne man. Man muzikai visada reikėjo siužeto, konteksto, tūrio. Būdama paaugle nemažai klausydavau miuziklų ir operų arijų, nes jos man tiesiog pasirodydavo daug įdomesnės nei paprastos dainos. Na, o jaunas žmogus šiandien yra labai įvairus ir daugialypis. Pastebiu, kad didelių atsakomybių ir pasiaukojimų reikalaujantis darbas nežavi, tuo labiau netraukia jauno žmogaus. Visi visko nori čia ir dabar. Akademijos, universitetai, operos studijos lyg ir surenka pilnus kursus talentingų žmonių, tačiau baigia – vos keletas. Retas kuris ryžtasi aukoti savo laisvą laiką, naktis, savaitgalius, ruošti partijas po 1–2 metus, nuolat dirbti ir konsultuotis su vokalo, kalbos, tarties, muzikinės stilistikos treneriais. Didžioji dauguma, „įbridę“ į šį chaosą, labai greitai neria atgal. Ypač įdomu apie tai diskutuoti su senąja operos karta. Pasiaukojimo prasmė aukštajam menui tampa retenybe.
– Ar jūs vis dar jauniausias sopranas LNOBT solistų trupėje? Tai privalumas gaunant vaidmenis, juk operų personažai yra jauno amžiaus? Ar amžius jokios įtakos neturi, labiau lemia balso galimybės ir grimas?
– Taip, esu jauniausias sopranas LNOBT solistų gretose. Kelis metus buvau netgi apskritai jauniausia solistė visame teatre. Deja, šį jaunystės titulą šiemet atidaviau kolegai tenorui. Apskritai, amžius operos rinkoje vertinamas labai kontraversiškai. Iš vienos pusės – jei yra teisinga vokalinė technika, bėgantys metai tik praturtina klasikinį balsą. Moterų balso grožio pikas dažniausiai būna apie 40-metį, vyrų – šiek tiek vėliau. Dažnai jaunam solistui prisibijoma duoti ypač didelį krūvį, kad nebūtų pažeistas vokalinis aparatas. Iš kitos pusės, operos pasaulio tendencijų keliami reikalavimai vis didėja – jauni žmonės turi gebėti atlikti begalės vokalinių ir fizinių elementų jau pakankamai anksti. Rinka, deja, nelaukia. Realiai, beveik nuolat reikia balansuoti tarp „dar per anksti, bus per sunku“ ir „ji jau stipriai vyresnė“. Galų gale, tarptautinės operos studijos ir įvairūs konkursai turi amžiaus cenzą: jauną žmogų jie įvardija kaip solistą iki 32 metų. O tai jau signalizuoja, kad norint būti geidžiamu ir perkamu, vokalinė technika turi būti sutvarkyta iki šio amžiaus.
– Šalia kokių žvaigždžių jums teko dainuoti? Ar lengva rasti ryšį su scenos partneriu? Ar jis svarbus?
– Teko dirbti su labai daug įdomių ir įspūdingų žmonių: scena dalijomės kartu su Edgaru Montvidu, Kostu Smoriginu, Justina Gringyte, Liudu Mikalausku, Rafailu Karpiu ir daugeliu kitų. Kviečia kartu dirbti ir dirigentai Modestas Pitrėnas, Gintaras Rinkevičius, Ričardas Šumila ir t.t. Džiaugiuosi ir užsienio kolegomis – tiek solistais, tiek dirigentais, kurie taip pat yra be galo įdomūs ir talentingi žmonės: pasauliniai solistai Sebastiano Catana, Albert Pesendorfer, Dimitris Tiliakos, dirigentai Sesto Quatrini, Joseph Wallnig. Teko dirbti ir su įspūdingais režisieriais, šalia kurių būdama pagalvoji, kaip sakė Freddie Mercury, ar tai realybė, ar fantazija. Pavyzdžiui, teko dirbti su vienu iš šiuo metu TOP5 pasaulio režisierių Damiano Michieletto produkcijoje, o praėjusį rudenį debiutavau operos grando Franco Zeffirelli spektaklyje.
Ryšys su scenos partneriais yra gyvybiškai svarbus. Ir su kiekvienu iš jų jis būna vis kitoks. Labai svarbus absoliutus pasitikėjimas ir nuolatinė abipusė pagalba. Juk realiai 3–4 valandas visiškai apnuogini sielą, dirbi didžiulį fizinį vokalinį darbą ir niekada nežinai, kas gali nutikti scenoje. Per dešimt metų išmokta daug pamokų. Esminė jų – scena nėra vieta tuščioms ambicijoms ir absurdiškam ego kėlimui. Niekada nesupratau, kaip kai kurie solistai ar dirigentai leidžia sau būti aukščiau genijų parašytos muzikos ar netgi ją interpretuoti visiškai kitaip, nei užrašyta. Taip pat praktika rodo, kad kuo didesnę karjerą sukuria solistas, tuo paprastesnis ir žemiškesnis jis būna. Tokie žmonės visada paklausia, kaip miegojai, kaip jautiesi, ką norėtum pakeisti ar pritaikyti scenoje… Stebuklas ir siekiamybė matyti tokius žmones, kurių tikrosios prigimties neužgožė operos intrigos ir tuščiai išpūstas charakteris.