Mo­ni­ka Pleš­ky­tė. Atsispyrusi nuo Žemaitijos žemės – į karjeros aukštumas

Iš Tel­šių ki­lu­si gar­si ope­ros so­lis­tė Mo­ni­ka Pleš­ky­tė – jau­niau­sias Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro sop­ra­nas. Smul­kaus su­dė­ji­mo, ta­čiau iš­skir­ti­nai stip­raus bal­so so­lis­tė ne­pa­lie­ka abe­jin­gų jos ta­len­tui.

M. Pleš­ky­tė sce­na da­li­ja­si su Lie­tu­vos bei pa­sau­li­nio gar­so ta­len­tais. Te­ko dirb­ti su įspū­din­gais di­ri­gen­tais, re­ži­sie­riais, ša­lia ku­rių bū­da­ma daž­nai su­si­mąs­tan­ti: tai rea­ly­bė, ar fan­ta­zi­ja.

„Ma­tyt, tai yra pa­šau­ki­mas, kaž­koks už­ko­duo­tas tiks­las, eg­zis­tuo­jan­tis aukš­čiau ta­vo kas­die­nių pa­si­rin­ki­mų“, – apie sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią tei­gia prieš ke­le­tą die­nų gim­ta­die­nį pa­si­ti­ku­si M. Pleš­ky­tė.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Ar be­si­mo­ky­da­ma mo­kyk­lo­je jau tu­rė­jo­te sva­jo­nę dai­nuo­ti ope­roje, di­džio­sio­se sce­no­se?

– Lyg ir to­kio pri­si­mi­ni­mo ne­tu­riu. Sce­no­je no­rė­jau bū­ti, dirb­ti, ta­čiau tiks­liai ope­ro­je – net ne­bū­čiau pa­gal­vo­ju­si. Šiek tiek pa­ra­dok­sas. Ži­nau sa­vo ap­lin­ko­je ne vie­ną to­kį at­ve­jį. Ma­tyt, tai yra pa­šau­ki­mas, kaž­koks už­ko­duo­tas tiks­las, eg­zis­tuo­jan­tis aukš­čiau ta­vo kas­die­nių pa­si­rin­ki­mų. Ir įvy­kių se­ka, at­ro­do, pa­ti su­si­dė­lio­jo gy­ve­ni­me – vis­kas ve­dė į ope­ros pa­sau­lį. Vi­sa­da no­rė­jau dai­nuo­ti, bet nuo­šir­džiai ma­niau, kad bū­siu miu­zik­lų dai­ni­nin­kė. Ta­čiau, pa­na­šu, Die­vu­lis man tu­rė­jo vi­sai ki­tą pla­ną.

– Bū­da­ma paaug­lė bu­vo­te stip­ri at­si­lai­ky­ti prieš po­pmu­zi­ką – juk jau­ni­mas la­biau ža­vi­si ja. Ar jau tuo­met tiks­liai bu­vo­te pa­si­rin­ku­si sa­vo ke­lią? Juk at­lik­ti po­pmu­zi­ka daug leng­viau, grei­čiau tam­pi ži­no­mu ir gei­džia­mu? Ar ne to­kie da­bar­ti­nio jau­no žmo­gaus lū­kes­čiai?

– Kol rin­kau­si ke­lią, gy­ve­ni­mas pa­kan­ka­mai mė­tė ir vė­tė ma­ne. Sto­jau į už­sie­nį, į miu­zik­lo aka­de­mi­ją Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, bet tuo­met pri­sti­go ži­nių ir pa­ve­dė svei­ka­ta. Ta­da at­ro­dė, kad su­grius pa­sau­lis, bet tik­riau­siai tai ir bu­vo tas lem­tin­gas po­sū­kis ope­ros link, už ku­rį šian­dien esu nuo­šir­džiai dė­kin­ga. Tik įsto­ju­si į kla­si­ki­nio dai­na­vi­mo stu­di­jas Lie­tu­vo­je nuo­šir­džiai pa­ju­tau ir su­pra­tau, kad tai tik­rai yra ma­no ke­lias. Rei­kė­jo lai­ko tam su­pras­ti.

Prieš po­pmu­zi­ką ne­tu­riu nie­ko prieš. Pa­da­ry­ti ją ko­ky­biš­ką ir aukš­čiau­sio ly­gio rei­kia tik­rai di­de­lio ta­len­to. Tie­siog – tai ne man. Man mu­zi­kai vi­sa­da rei­kė­jo siu­že­to, kon­teks­to, tū­rio. Bū­da­ma paaug­le ne­ma­žai klau­sy­da­vau miu­zik­lų ir ope­rų ari­jų, nes jos man tie­siog pa­si­ro­dy­da­vo daug įdo­mes­nės nei pa­pras­tos dai­nos. Na, o jau­nas žmo­gus šian­dien yra la­bai įvai­rus ir dau­gia­ly­pis. Pas­te­biu, kad di­de­lių at­sa­ko­my­bių ir pa­siau­ko­ji­mų rei­ka­lau­jan­tis dar­bas ne­ža­vi, tuo la­biau ne­trau­kia jau­no žmo­gaus. Vi­si vis­ko no­ri čia ir da­bar. Aka­de­mi­jos, uni­ver­si­te­tai, ope­ros stu­di­jos lyg ir su­ren­ka pil­nus kur­sus ta­len­tin­gų žmo­nių, ta­čiau bai­gia – vos ke­le­tas. Re­tas ku­ris ryž­ta­si au­ko­ti sa­vo lais­vą lai­ką, nak­tis, sa­vait­ga­lius, ruoš­ti par­ti­jas po 1–2 me­tus, nuo­lat dirb­ti ir kon­sul­tuo­tis su vo­ka­lo, kal­bos, tar­ties, mu­zi­ki­nės sti­lis­ti­kos tre­ne­riais. Di­džio­ji dau­gu­ma, „įbri­dę“ į šį chao­są, la­bai grei­tai ne­ria at­gal. Ypač įdo­mu apie tai dis­ku­tuo­ti su se­ną­ja ope­ros kar­ta. Pa­siau­ko­ji­mo pra­smė aukš­ta­jam me­nui tam­pa re­te­ny­be.

– Ar jūs vis dar jau­niau­sias sop­ra­nas LNOBT so­lis­tų tru­pė­je? Tai pri­va­lu­mas gau­nant vaid­me­nis, juk ope­rų per­so­na­žai yra jau­no am­žiaus? Ar am­žius jo­kios įta­kos ne­tu­ri, la­biau le­mia bal­so ga­li­my­bės ir gri­mas?

– Taip, esu jau­niau­sias sop­ra­nas LNOBT so­lis­tų gre­to­se. Ke­lis me­tus bu­vau ne­tgi ap­skri­tai jau­niau­sia so­lis­tė vi­sa­me teat­re. De­ja, šį jau­nys­tės ti­tu­lą šie­met ati­da­viau ko­le­gai te­no­rui. Apsk­ri­tai, am­žius ope­ros rin­ko­je ver­ti­na­mas la­bai kont­ra­ver­siš­kai. Iš vie­nos pu­sės – jei yra tei­sin­ga vo­ka­li­nė tech­ni­ka, bė­gan­tys me­tai tik pra­tur­ti­na kla­si­ki­nį bal­są. Mo­te­rų bal­so gro­žio pi­kas daž­niau­siai bū­na apie 40-me­tį, vy­rų – šiek tiek vė­liau. Daž­nai jau­nam so­lis­tui pri­si­bi­jo­ma duo­ti ypač di­de­lį krū­vį, kad ne­bū­tų pa­žeis­tas vo­ka­li­nis apa­ra­tas. Iš ki­tos pu­sės, ope­ros pa­sau­lio ten­den­ci­jų ke­lia­mi rei­ka­la­vi­mai vis di­dė­ja – jau­ni žmo­nės tu­ri ge­bė­ti at­lik­ti be­ga­lės vo­ka­li­nių ir fi­zi­nių ele­men­tų jau pa­kan­ka­mai anks­ti. Rin­ka, de­ja, ne­lau­kia. Rea­liai, be­veik nuo­lat rei­kia ba­lan­suo­ti tarp „dar per anks­ti, bus per sun­ku“ ir „ji jau stip­riai vy­res­nė“. Ga­lų ga­le, tarp­tau­ti­nės ope­ros stu­di­jos ir įvai­rūs kon­kur­sai tu­ri am­žiaus cen­zą: jau­ną žmo­gų jie įvar­di­ja kaip so­lis­tą iki 32 me­tų. O tai jau sig­na­li­zuo­ja, kad no­rint bū­ti gei­džia­mu ir per­ka­mu, vo­ka­li­nė tech­ni­ka tu­ri bū­ti su­tvar­ky­ta iki šio am­žiaus.

– Ša­lia ko­kių žvaigž­džių jums te­ko dai­nuo­ti? Ar leng­va ras­ti ry­šį su sce­nos par­tne­riu? Ar jis svar­bus?

– Te­ko dirb­ti su la­bai daug įdo­mių ir įspū­din­gų žmo­nių: sce­na da­li­jo­mės kar­tu su Ed­ga­ru Mont­vi­du, Kos­tu Smo­ri­gi­nu, Jus­ti­na Grin­gy­te, Liu­du Mi­ka­laus­ku, Ra­fai­lu Kar­piu ir dau­ge­liu ki­tų. Kvie­čia kar­tu dirb­ti ir di­ri­gen­tai Mo­des­tas Pit­rė­nas, Gin­ta­ras Rin­ke­vi­čius, Ri­čar­das Šu­mi­la ir t.t. Džiau­giuo­si ir už­sie­nio ko­le­go­mis – tiek so­lis­tais, tiek di­ri­gen­tais, ku­rie taip pat yra be ga­lo įdo­mūs ir ta­len­tin­gi žmo­nės: pa­sau­li­niai so­lis­tai Se­bas­tia­no Ca­ta­na, Al­bert Pe­sen­dor­fer, Di­mit­ris Ti­lia­kos, di­ri­gen­tai Ses­to Quat­ri­ni, Jo­seph Wall­nig. Te­ko dirb­ti ir su įspū­din­gais re­ži­sie­riais, ša­lia ku­rių bū­da­ma pa­gal­vo­ji, kaip sa­kė Fred­die Mer­cu­ry, ar tai rea­ly­bė, ar fan­ta­zi­ja. Pa­vyz­džiui, te­ko dirb­ti su vie­nu iš šiuo me­tu TOP5 pa­sau­lio re­ži­sie­rių Da­mia­no Mi­chie­let­to pro­duk­ci­jo­je, o praė­ju­sį ru­de­nį de­biu­ta­vau ope­ros gran­do Fran­co Zef­fi­rel­li spek­tak­ly­je.

Ry­šys su sce­nos par­tne­riais yra gy­vy­biš­kai svar­bus. Ir su kiek­vie­nu iš jų jis bū­na vis ki­toks. La­bai svar­bus ab­so­liu­tus pa­si­ti­kė­ji­mas ir nuo­la­ti­nė abi­pu­sė pa­gal­ba. Juk rea­liai 3–4 va­lan­das vi­siš­kai ap­nuo­gi­ni sie­lą, dir­bi di­džiu­lį fi­zi­nį vo­ka­li­nį dar­bą ir nie­ka­da ne­ži­nai, kas ga­li nu­tik­ti sce­no­je. Per de­šimt me­tų iš­mok­ta daug pa­mo­kų. Es­mi­nė jų – sce­na nė­ra vie­ta tuš­čioms am­bi­ci­joms ir ab­sur­diš­kam ego kė­li­mui. Nie­ka­da ne­sup­ra­tau, kaip kai ku­rie so­lis­tai ar di­ri­gen­tai lei­džia sau bū­ti aukš­čiau ge­ni­jų pa­ra­šy­tos mu­zi­kos ar ne­tgi ją in­terp­re­tuo­ti vi­siš­kai ki­taip, nei už­ra­šy­ta. Taip pat pra­kti­ka ro­do, kad kuo di­des­nę kar­je­rą su­ku­ria so­lis­tas, tuo pa­pras­tes­nis ir že­miš­kes­nis jis bū­na. To­kie žmo­nės vi­sa­da pa­klau­sia, kaip mie­go­jai, kaip jau­tie­si, ką no­rė­tum pa­keis­ti ar pri­tai­ky­ti sce­no­je… Ste­buk­las ir sie­kia­my­bė ma­ty­ti to­kius žmo­nes, ku­rių tik­ro­sios pri­gim­ties neuž­go­žė ope­ros int­ri­gos ir tuš­čiai iš­pūs­tas cha­rak­te­ris.

Daugiau skaitykite „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 5 (2443)