Meška – garbingas Telšių miesto simbolis. Ir kurgi daugiau jų tiek pamatysi, jei ne Žemaitijos sostinėje. Nepajudinamos tvirtybės gyvūnas, apsigyvenęs priešais seniūniją esančiame laikrodyje, stebi ir skaičiuoja miesto laiką. Meškos laiko „Žemaitijos gaublį“, puošia Masčio ežero pakrančių tiltukus, suoliukus, o kur dar kitos įvairiausios skulptūros. Meškutės lipa ir ant pamatų, durų, savo pėdsakus įspaudžia žemėje.
Nepamirštame ir gyvojo Telšių simbolio – Žvėrinčiaus puošmenos Timofėjaus. Jam saldiname gyvenimą veždami uogienių ir kitų skanėstų. O kaip gyvena Žemaičių muziejų „Alka“ ne vieną dešimtmetį saugojančios jo gentainės? Tikriausiai niekas apie Žemaitiją ir jos istoriją nepapasakotų tiek daug, kaip jos. Tikėjomės, kad meškutės bent Kūčių naktį atskleis savo gyvenimo, atsiradimo „Alkos“ muziejuje, istoriją, tačiau stebuklo nesulaukėme.
Monika KRIŠČIŪNAITĖ
Remiantis rašytiniais šaltiniais, galima spręsti, kad „Alkos“ muziejuje esančioms meškų iškamšoms šiais besibaigiančiais 2014 metais sukako 80 metų. Šią prielaidą leidžia daryti 1934 metais žemaičių katalikiškųjų organizacijų laikraštyje „Žemaičių prietelius“ publikuotas straipsnis. Jame rašoma: „ J. E. vyskupą Staugaitį vardadienio proga balandžio 14 dieną daugelis asmeniškai pasveikino, kiti gražiais adresais, telegramomis, o Kuršėnų dekanas kan. Staševičius atsiuntė labai originalią dovaną – dvi puikias meškų iškamšas, kurios puošia Vyskupo rūmus tarsi natūralūs žemaičių herbai.“ Ar tik ne tos pačios stipruolės dabar puošia Žemaičių muziejų?
„Alkos“ muziejaus direktorė Elvyra Spudytė neabejoja, kad straipsnyje kalbama apie tas pačias meškų iškamšas, kurios visus džiugina muziejuje. Tačiau pašnekovė teigė, kad ir patiems muziejininkams meškų iškamšos iki šiol kelia daug klausimų: nėra jokių tikslių duomenų, kada ir kur meškos nušautos, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais metais jos atgabentos į Žemaičių muziejų.
„Labiausiai tikėtina, kad meškos į muziejų buvo atvežtos 1948 metais. Matyt, tada vyskupija išsikėlė į kitas patalpas, o ten įsikūrusiai rajono vykdomajai valdžiai tų iškamšų nereikėjo. Neaišku, kur tos meškos būtų atsidūrusios, jei nebūtų atvežę pas mus. Gal taip ir būtume likę be savo simbolio“, – samprotavo E. Spudytė.
Su Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininko Andriaus Dacio pagalba pavyko išsiaiškinti, kad vienas tolimas originalią dovaną vyskupui J. E. Staugaičiui dovanojusio dekano Jono Staševičiaus giminaitis gyvena Telšiuose. Tai – „Telšių šilumos tinklų“ direktorius Jurgis Staševičius. Nors šis savo tėvo dėdės, kunigo J. Staševičiaus pats nematė, tačiau šiek tiek informacijos apie jį yra sukaupęs.
Pašnekovas teigė iš kanauninko J. Staševičiaus tarnaitės Izabelės Butleraitės pasakojimų dar vaikystėje supratęs, kad jo tolimas giminaitis buvo kilnios širdies žmogus. Dvasininkas niekada neatsisakydavo padėti vargstantiems, o už žydų gelbėjimą, praėjus kuriam laikui po jo mirties, dekanui buvo įteiktas medalis.
Paklaustas apie giminaičio ryšį su Telšiais ir idėjos prasmę tuometiniam Telšių vyskupijos vadovui J. E. Staugaičiui vardadienio proga padovanoti meškų iškamšas, J. Staševičius teigė žinąs tik tiek, kiek buvo rašoma „Žemaičių prieteliuje“. O spėlionių apie giminaičio veiksmus yra įvairių.
„Mano tėvo dėdė jokių giminių Telšiuose neturėjo. Jis buvo kilęs iš Ukmergės rajono, o kunigavo Kuršėnų dekanate. Tikėtina, kad mano giminaitis tiesiog artimai bendravo su vyskupu Staugaičiu, todėl ir tokią dovaną jam atsiuntė. Iš tėvo dėdės tarnaitės Izabelės pasakojimų žinau, kad pats kunigas nemėgo medžioti. Tikėtina, kad meškų iškamšas jis gavo iš savo bičiulio grafo Gorskio. Jas šis galėjo nušauti savo apylinkėse, Šaukėnų miškuose“, – turimomis žiniomis dalijosi J. Staševičius.
Legendos byloja, kad paskutinės meškos Žemaitijoje buvo nušautos 1870 m. Kas paneigs, kad ne tos pačios meškos šiandien žvelgia į „Alkos“ lankytojus?
Bet gerai pagalvojus, argi ne originalią dovaną sveikindamas gerą bičiulį su vardadieniu sugalvojo įteikti kanauninkas J. Staševičius? Galbūt jei ne jis, vargu ar didžiuodamiesi Telšių miesto simboliu – meška, bent įsivaizduotume, kaip iš tiesų ji atrodė prieš šimtmetį ar seniau. O štai dekano Staševičiaus dėka savo miesto simbolį galime ne tik įsivaizduoti, apžiūrėti, bet ir būdami šalia jo suprasti, kokie istorijos klodai slypi galingame gyvūno kailyje.
Loading ...
