Ateinančiais metais Mažeikių muziejus rengs parodą apie 1990–2010 metais mieste gyvavusias jaunimo subkultūras – reiverius, riedlentininkus ir riedutininkus.
Muziejininkai kviečia mažeikiškius peržiūrėti savo asmeninius archyvus ir pasidalyti išsaugotomis fotografijomis, vaizdo įrašais, renginių bilietais, skrajutėmis, atributika bei prisiminimais, kurie galėtų tapti būsimos parodos dalimi.
Subkultūrų istorija – irgi istorija
Mažeikių muziejus rengia ir 2027 metais kvies į parodą, kurios lankytojai galės pažvelgti į 1990–2010 metų miesto gyvenimą, prisiminti tuo metu gyvavusias jaunimo subkultūras.
Pankai, gotai, metalistai, hipiai, hipsteriai ir kitos grupės skyrėsi savo muzika, stiliumi, idėjomis bei pomėgiais, tačiau visos jos buvo to meto Mažeikiuose. Šio laikotarpio istorija yra svarbi krašto istorijos dalis ir gali būti vertinama kaip Mažeikių miesto tapatybės dalis.
Parodos idėją dar žiemą pasiūlė į muziejų užsukusi Vilija Valeišaitė-Galdikienė. Ji taip pat muziejui perdavė vertingos su Mažeikių subkultūromis susijusios medžiagos.
Pasak muziejininkės Lilijos Petraitienės, dažniausiai muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkai patys ieško parodų, kurios sudomintų miesto gyventojus ir lankytojus, tačiau šįkart iniciatyva atėjo iš bendruomenės.
Iš pradžių muziejuje buvo svarstoma, kokias subkultūras pasirinkti ir kaip jas atspindėti. Galiausiai nuspręsta, kad projektas bus tęstinis – skirtingoms subkultūroms bus skirtos atskiros parodos. Pirmoji, planuojama 2027 metais, bus skirta reiveriams.
Kūrėsi kartu su naujomis galimybėmis
Po nepriklausomybės atkūrimo Mažeikių jaunimą pasiekė daugiau vakarietiškos muzikos, mados ir gatvės kultūros.
Tam įtakos turėjo muzikos įrašai, televizija, radijas, vėliau – internetas, draugai ir kelionės į kitų miestų renginius. Šios naujos kultūros mieste pamažu kūrėsi jaunuolių pastangomis.
„Mažeikių reiverių, riedlentininkų/riedutininkų kultūras matyčiau kaip skirtingas, tačiau vietomis persipynusias to meto jaunimo gyvenimo dalis“, – „Santarvei“ pasakojo V. Valeišaitė-Galdikienė.
Vienas iš pavyzdžių – Aurimas Lukošius, žinomas kaip DJ Tankete. Jis su draugais organizavo elektroninės muzikos renginius ir vedė laidą „Mažeikių AE“. Pasak V. Valeišaitės-Galdikienės, tai rodo, kad mieste buvo žmonių, kurie ne tik klausėsi naujos muzikos, bet ir telkė bendraminčius. Vienas svarbių atrasto archyvo epizodų – 2003 metais vykęs „Forest Grove“ renginys. Iš jo išliko filmuota medžiaga, kurioje užfiksuoti šokiai, didžėjų naudota technika, jaunimo apranga ir tuomet nauji elektroninės muzikos garsai. Ši medžiaga leidžia pajusti renginio atmosferą ir pažvelgti į tuo metu Mažeikiuose besiformavusią pogrindinę elektroninės muzikos kultūrą.
Riedlentininkų ir riedutininkų kultūra buvo matomesnė miesto viešosiose erdvėse. Jaunimas dalydavosi užsienio žurnalais, vaizdo kasetėmis ir žaidimu „Tony Hawk’s Pro Skater“. Užsienio riedlentininkų apranga, stilius ir atliekami triukai įkvėpdavo bandyti patiems – mokytis, kartoti ir dalytis tuo, ką pavykdavo išmokti.
„Taip pamažu būrėsi bendruomenė, kurią jungė ne tik važinėjimas, bet ir bendri interesai“, – sakė pašnekovė.
Išlikę kadrai grįžta į parodą
Parodai naudojama medžiaga pradėta kaupti dar gerokai anksčiau, nei kilo mintis ją rengti. 2002–2004 metais jaunuoliai fotografavo draugus, vakarėlius ir kitas tuo metu vykusio gyvenimo akimirkas, taip išsaugodami to laikotarpio momentus. Tuomet šios nuotraukos buvo skirtos asmeniniams prisiminimams.
„Tai darė tiesiog sau, prisiminimui, nė neįsivaizduodami, kad po daugiau nei dvidešimties metų šie kadrai taps parodos dalimi“, – pasakojo V. Valeišaitė-Galdikienė.
Dabar išlikusios fotografijos ir vaizdo įrašai papildomi kitų žmonių sukaupta medžiaga bei pasakojimais. Paroda apims laikotarpį nuo 1990-ųjų pradžios iki maždaug 2010 metų. Šiuo metu daugiausia sukaupta 2000–2010 metų šaltinių, todėl ypač ieškoma ankstesnio dešimtmečio liudijimų. Dalis medžiagos iki šiol liko nesuskaitmeninta, todėl jos ieškoma ir asmeniniuose archyvuose, ir to meto spaudoje – laikraščiuose, žurnaluose bei jų iškarpose.
Vakarėliai neturėjo vienos vietos
Mažeikių reiverių bendruomenę pirmiausia telkė muzika, draugų ratas ir vakarėliai. Apie renginius jaunimas sužinodavo iš pažįstamų, telefonu, vėliau – interneto kanalais, taip pat iš skrajučių ir plakatų. Šie ilgainiui patys tapo to laikotarpio prisiminimais, kuriuos žmonės pradėjo kolekcionuoti.
Pasak V. Valeišaitės-Galdikienės, reiveriai neturėjo vienos nuolatinės susibūrimo vietos. Vakarėliams buvo ieškoma įvairių erdvių – nuo sodybų netoli Mažeikių iki „Žemaitijos“ ir „Ventos“ pastatų patalpų, ledo arenos kambariuko ir kitų tuo metu prieinamų vietų. Daug ką organizatoriai darydavo patys: kūrė renginių reklamas, nešiojo ir jungė garso aparatūrą, pardavinėjo bilietus, grojo muziką.
„Turint ribotas priemones, reikėjo kantrybės, išradingumo ir tarpusavio pagalbos. Bendruomenę telkė ne tik pats renginys, bet ir bendras pasiruošimas jam“, – dėstė V. Valeišaitė-Galdikienė.
Po kiekvieno pogrindinio vakarėlio bendraminčių daugėjo. Renginiai pamažu tapo atviresni ir pritraukdavo ne tik Mažeikių jaunimą, bet ir žmones iš aplinkinių miestelių, kitų miestų bei didmiesčių.
Skirtinga muzika, tie patys žmonės
Keitėsi ir renginiuose skambėjusi muzika. Buvo galima išgirsti „drum and bass“, progresyvųjį „house“, minimal techno, eksperimentinę elektroniką bei kitų krypčių muziką. Vykdavo ir hiphopo vakarėliai, į Mažeikius koncertuoti atvykdavo grupės iš kitų miestų, o kviestiniai didžėjai atsiveždavo savo skambesį.
„Vakarėliai neturėjo vieno bendro skambesio – juose tilpo skirtingi muzikiniai žanrai“, – teigė V. Valeišaitė-Galdikienė. Skirtingų žanrų mėgėjų draugų ratai persipindavo, todėl viename vakarėlyje susitikdavo įvairios muzikos klausytojai.
Tačiau vakarėlio gyvenimas nesibaigdavo išjungus aparatūrą. Po renginių žmonės neretai rinkdavosi pas ką nors namuose, o tokie vakarai tapo svarbia to meto prisiminimų dalimi.
„Neretai naktis tęsdavosi pas ką nors namuose, kur pilnas batų koridorius išduodavo, kiek žmonių susirinko. Būtent tokios akimirkos geriausiai primena, kad tai buvo ne vien šokiai: čia mezgėsi draugystės ir kūrėsi bendruomenė“, – sakė moteris.
Riedlentininkų aikštelė – visas miestas
Riedlentininkų ir riedutininkų situacija buvo panaši – jie taip pat neturėjo vienos nuolatinės vietos važinėti. Tam galėjo tikti įvairios miesto erdvės: laiptai, borteliai, nuolydžiai ar kitos kliūtys, kurias buvo galima panaudoti triukams. Jaunimas rinkdavosi Senamiesčio parke, „Dramblio būdoje“, prie Kultūros centro, bažnyčios ir kitose viešosiose erdvėse.
Svarbi šios subkultūros dalis buvo ir vadinamoji „skate video“ kultūra. Jaunuoliai filmuodavo vieni kitų važinėjimą, montuodavo vaizdo įrašus ir dalydavosi jais VHS kasetėse bei DVD diskuose. Tuo metu šie įrašai buvo skirti draugams, tačiau šiandien jie tapo vertingais subkultūros istorijos liudijimais.
Viena iš įsimintiniausių riedlentininkų susibūrimo vietų Mažeikiuose buvo „Dramblinė“. Pasak to meto dalyvių prisiminimų, riedlentininkai buvo gavę iš savivaldybės pastato raktą su sąlyga, kad prižiūrės patalpas. Jaunimas šią vietą prisimena ir dėl žalios, grafičiais išmargintos sienos, prie kurios dažnai fotografuodavosi.
2006 metais „Dramblinė“ sudegė, tačiau jos, kaip jaunimo susibūrimo vietos, istorija išliko žmonių prisiminimuose, fotografijose ir vaizdo įrašuose.
Prie Kultūros centro taip pat buvo galima sutikti ne tik riedlentininkų ir riedutininkų, bet ir kitų subkultūrų atstovų. Čia jaunimas važinėdavo, bendraudavo, klausydavosi muzikos ir leisdavo laiką tarp bendraminčių. Vėliau, atsiradus „Skate“ parkui, bendruomenė gavo specialiai važinėti skirtą erdvę, kurioje pradėjo burtis ir nauja jaunimo karta.
Muziejui svarbus kiekvienas išlikęs daiktas
Mažeikių muziejus šiuo metu ieško ir laukia su 1990–2010 metų laikotarpiu ir to meto subkultūromis susijusios medžiagos.
L. Petraitienė pabrėžė, kad parodai gali būti vertingi ne tik išskirtiniai ar reti daiktai, bet ir paprasti kasdieniai to laikotarpio prisiminimai.
Muziejus laukia įvairios aprangos ir aksesuarų – odinių striukių, džinsų, marškinėlių su grupių logotipais, antsiuvų, ženkliukų, grandinių bei kitų įvaizdžio atributų. Taip pat ieškoma muzikos įrašų – vinilinių plokštelių, kasečių, kompaktinių diskų, koncertų įrašų, grotuvų ir plakatų.
Parodai gali būti svarbi ir renginių medžiaga – bilietai, skrajutės, plakatai, kvietimai, programos, renginių nuotraukos bei filmuota medžiaga. Muziejininkai taip pat kviečia dalytis asmeniniais archyvais: dienoraščiais, laiškais, užrašų knygelėmis, susirašinėjimu ir to meto kūryba.
Ne mažiau svarbios būtų fotografijos, kuriose užfiksuoti subkultūrų atstovai, draugų kompanijos, koncertai, susibūrimo vietos ar gatvės kultūra. Ieškoma simbolikos ir atributikos – tatuiruočių eskizų, piešinių, graffiti, logotipų ir pačių pasigamintų daiktų. Vertingos gali būti ir to meto technologijos bei bendravimo priemonės: seni telefonai, fotoaparatai, muzikos grotuvai, kompiuterinės laikmenos ar susirašinėjimo medžiaga.
Tačiau, pasak L. Petraitienės, svarbūs ne tik daiktai. Muziejui įdomios ir žmonių istorijos – prisiminimai, pasakojimai ar interviu apie tai, kaip jie atrado konkrečią subkultūrą, kur rinkdavosi, kokios muzikos klausėsi, kaip rengdavosi ir ką jiems reiškė priklausymas tai bendruomenei.
„Muziejinė vertė nebūtinai turi būti reta ar brangi. Paprasti marškinėliai, kasetė ar nuotrauka gali būti labai reikšmingi, jei jie turi aiškų ryšį su konkrečia subkultūra ir žmogaus istorija“, – pabrėžė muziejininkė.
Mažeikiškius, turinčius su 1990–2010 metų subkultūromis susijusios medžiagos, muziejus kviečia ja pasidalyti. Fotografijas, prisiminimus, renginių bilietus, skrajutes, spaudos iškarpas ar kitą atributiką galima perduoti muziejininkei Lilijai Petraitienei. Su ja susisiekti galima telefonu +370 698 44 046 arba el. paštu lilija.petraitiene@mazeikiumuziejus.lt. Daugiau informacijos – Mažeikių muziejaus interneto svetainėje.
Karolina GUDAUSKAITĖ
Nuotr. iš „Mažeikių aido“ archyvo
Loading ...
