Man­tė Uk­ri­nie­nė: „Kad pa­sau­lis bū­tų ge­res­nis, pir­miau­sia rei­kia pra­dė­ti nuo sa­vęs“

„Tel­šių ŽI­NIOMS“ sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je pa­skel­bus rub­ri­ką „Zo­dia­ko ženk­lai“ ir pa­ra­gi­nus skai­ty­to­jus siū­ly­ti, su ko­kiu po Žu­vų ženk­lu gi­mu­siu as­me­niu ga­lė­tu­me pa­reng­ti in­ter­viu, su­lau­kė­me ke­le­to pa­siū­ly­mų.

Šį­kart kvie­čia­me su­si­pa­žin­ti su Tel­šių „Kran­to“ pro­gim­na­zi­jos pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Man­te Uk­ri­nie­ne, gim­ta­die­nį at­šven­tu­sia va­sa­rio 23 die­ną.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Pa­si­rin­ko pe­da­go­gės ke­lią

M. Uk­ri­nie­nė – šei­mos žmo­gus. „Tu­riu nuo­sta­bų, rū­pes­tin­gą, su­pra­tin­gą vy­rą ir du ne­pa­kar­to­ja­mus, uni­ka­lius vai­kus. Šei­ma – ma­no di­džiau­sias tur­tas“, – po­kal­bį pra­dė­jo pa­šne­ko­vė.

Man­tės kar­je­ra pra­si­dė­jo ne iš kar­to nuo mėgs­ta­mo dar­bo. Bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ji dir­bo ir kar­tu stu­di­ja­vo. „Pa­si­rin­kau pe­da­go­gės ke­lią ma­mos pa­ra­gin­ta, ku­riai da­bar esu la­bai dė­kin­ga“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Te­ko tel­šiš­kei pa­dir­bė­ti už­sie­ny­je, kaip ir dau­ge­liui emig­ran­tų dirb­ti ne­kva­li­fi­kuo­tą dar­bą. Ra­du­si pro­gą sve­čio­je ša­ly­je Man­tė sa­va­no­ria­vo tarp­tau­ti­nė­je mo­kyk­lė­lė­je, ku­rio­je sė­mė­si ži­nių, kaip dirb­ti su skir­tin­gais vai­kais, kaip mo­ky­ti juos ne „ka­li­mo“ bū­du.

Mei­lė vai­kams

Grįžus į gimtąjį miestą įsitvirtinti nebuvo lengva. „Lietuvoje garsiai visi kalba, kad reikia atjauninti mokytojų kolektyvus, bet gauti darbą be patirties buvo labai sunku. Vadovai netikėdavo, kad jaunas specialistas tinkamai ugdys vaikus. Esu labai dėkinga „Ateities“ progimnazijos direktorei Ritai Motiejūnienei už tikėjimą manimi. Šioje mokykloje ir buvo mano karjeros pradžia“, – su džiaugsmu ji prisiminė pirmąsias darbo dienas.

Kelerius metus padirbėjusi mokytoja Mantė buvo įsidarbinusi Telšių rajono savivaldybėje, tačiau mintyse vis sukosi pedagoginis darbas.

Atsiradus pradinių klasių mokytojos darbo vietai ir įveikusi atranką po pertraukos vėl grįžo dirbti mokytoja.

Šiuo metu Mantė – „Kranto“ progimnazijoje pradinių klasių mokytoja. „Myliu vaikus ir su jais elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su mano vaikais“, – tvirtino pedagogė.

Nors šiuo­lai­ki­niai vai­kai nė­ra „leng­vi“, Man­tė at­vi­ra­vo, jog jai pa­vyks­ta ras­ti bend­rą kal­bą su jau­ni­mu ir kas ry­tą su džiaugs­mu ei­na į dar­bą: „Kaip­gi ga­liu ne­my­lė­ti ma­žų­jų sa­vo mo­ki­nu­kų, ku­rie tik at­vė­rę du­ris man do­va­no­ja šyp­se­ną?

Aiš­ku, bū­na vi­so­kių die­nų, nė­ra taip vis­kas leng­va ir pa­pras­ta, bet džiaugs­mo tik­rai ma­no dar­be daug dau­giau nei su­dė­tin­gų aki­mir­kų.“

Šiuo me­tu Man­tės ug­dy­ti­niai – ant­ro­kai. Pui­kūs vai­kai, la­bai smal­sūs, to­dėl mo­ky­to­ja ne­ven­gia pa­mo­ko­je vi­so­kiau­sių nau­jo­vių, pa­mo­kas paį­vai­ri­na pra­kti­niais už­siė­mi­mais, pa­si­telk­da­ma in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas. Sten­gia­si vai­kus su­do­min­ti pa­teik­da­ma daug vaiz­di­nės me­džia­gos bei tvir­ti­na, jog šian­die­ni­nis mo­ki­nys nė­ra tas, ku­ris skai­tys ir vis­ką min­ti­nai iš­kals, jam rei­kia in­for­ma­ci­ją pa­teik­ti vi­sai ki­taip.

Mo­ky­to­ja su­pran­ta ir tė­ve­lius, ku­rie iš­leis­da­mi vai­kus ne­ri­mau­ja dėl jų, kad kas ne­nu­tik­tų, kad kas ne­pas­tum­tų ar neuž­gau­tų. Ta­čiau rei­kia su­pras­ti, jog nie­kas be to neu­žau­ga, vi­sos to­kios si­tua­ci­jos yra na­tū­ra­lios ir neiš­ven­gia­mos.

Noras tobulėti

Lais­va­lai­kiu Man­tė daug ke­liau­ja, ypač mėgs­ta ke­lio­nes po Lie­tu­vą. Jos tei­gi­mu, mū­sų ša­ly­je dau­gy­bė gra­žių vie­tų, ku­rias no­ri­si ap­­lan­ky­ti ne kar­tą. „O kiek dar lau­kia neat­ras­tų kam­pe­lių, neiš­vaikš­čio­tų gat­ve­lių. Daž­niau­siai ren­kuo­si ak­ty­vų poil­sį“, – sa­kė mo­ky­to­ja.

M. Uk­ri­nie­nė at­vi­ra­vo, jog tik­rai ne­san­ti iš tų mo­te­rų, ku­rios ski­ria daug lai­ko ir pi­ni­gų sa­vo gro­žiui ir ap­ran­gai. „Be abe­jo, pri­si­žiū­rė­ti rei­kia, ypač kai tau jau ne­be 25 me­tai, bet, ma­nau, vis­kam tu­ri bū­ti sai­kas. Yra daug svar­bes­nių gy­ve­ni­me da­ly­kų už pil­ną spin­tą ma­din­gų rū­bų ir ba­tų“, – įsi­ti­ki­nu­si pa­šne­ko­vė.

Šiais metais pedagogė nusprendė daugiau pasinerti į neuroedukaciją. Tai asmenybės tobulinimo lygiai: fizinis, emocinis, dvasinis ir vaizduotės. Mantė tvirtina, jog fizinį lygį pilnai įveikusi, o kituose etapuose dar yra pradininkė. Moteris siunčia visiems geras emocijas ir dėkoja už tai, ką turinti šiandien, planuose – joga.

Mo­ky­to­jos nuo­mo­ne, žmo­gus ne­ga­li sto­vė­ti vie­to­je, jis tu­ri nuo­lat to­bu­lė­ti. O no­rint, kad pa­sau­lis bū­tų ge­res­nis, pir­miau­sia rei­kia pra­dė­ti nuo sa­vęs, nuo sa­vo min­čių ir ši­lu­mos sklei­di­mo vi­suo­me­nė­je: „Ka­dan­gi esu mo­ky­to­ja, tai tu­riu ga­li­my­bę ir vai­kus mo­ky­ti ge­ru­mo, užuo­jau­tos, o svar­biau­sia – ne­teis­ti ki­tų.“

Ho­ros­ko­pai

M. Uk­ri­nie­nė gi­mu­si va­sa­rio 23 die­ną, po Žu­vų ženk­lu. Ho­ros­ko­puo­se Žu­vys api­bū­di­na­mos kaip rū­pes­tin­gos, už­jau­čian­čios, pa­si­žy­min­čios ypa­tin­ga in­tui­ci­ja. Dėl sa­vo ge­ru­mo ir ši­lu­mos Žu­vys tam­pa ger­bia­mo­mis ir my­li­mo­mis mo­ky­to­jo­mis.

Man­tė šyp­so­jo­si klau­sy­da­ma šio ho­ros­ko­po ir tvir­ti­no, jog ką jau ką, bet in­tui­ci­ją ji tu­rin­ti la­bai ge­rą. Ne kar­tą jai nuo­jau­ta pa­dik­ta­vo ge­rus spren­di­mus.