M. Balt­miš­ky­tė: „Mo­ky­ma­sis Ame­ri­ko­je man pa­dė­jo užaug­ti kaip žmo­gui“

Bu­vu­si tel­šiš­kė Me­da Balt­miš­ky­tė ne­se­niai grį­žo iš Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų, kur gy­ve­no ir mo­kė­si vie­ne­rius me­tus. „Tai bu­vo nuo­sta­bi pa­tir­tis! La­bai links­mi me­tai! Nors bu­vo ir sun­ku­mų, bet tai pa­dė­jo man aug­ti kaip žmo­gui“, – sa­ko mer­gi­na.

M. Balt­miš­ky­tė su „Tel­šių ŽI­NIO­MIS“ da­li­ja­si pa­tir­ti­mi, įspū­džiais ir tvir­ti­na, kad, jei rei­kė­tų ke­lio­nę pa­kar­to­ti, vi­sa­da sa­ky­tų: „Taip!“

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Trum­pai pri­si­sta­ty­ki­te.

– Esu Me­da Balt­miš­ky­tė, man 18 me­tų. Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jo­je mo­kiau­si nuo 8 iki 10 kla­sės. Pan­de­mi­jos me­tu, kai pra­si­dė­jo nuo­to­li­nis mo­ky­mas, per­si­kraus­čiau į Pa­lan­gą ir 11 kla­sę ėmiau lan­ky­ti Pa­lan­gos se­no­jo­je gim­na­zi­jo­je. Do­miuo­si me­nu, kal­bo­mis ir teat­ru.

– Ko­kia bu­vo pra­džia, kaip pa­kliu­vo­te į mai­nų pro­gra­mą?

– 2019 m. iš­siun­čiau pa­raiš­ką da­ly­vau­ti FLEX pro­gra­mo­je, pa­te­kau į ant­rą eta­pą. Po daug ang­lų kal­bos tes­tų, in­ter­viu ir do­ku­men­tų pil­dy­mų 2020-ųjų pa­va­sa­rį su­lau­kiau skam­bu­čio iš „Ame­ri­can Coun­cils“, kad ga­vau sti­pen­di­ją me­tus mo­ky­tis Ame­ri­ko­je. Nors tais me­tais pra­si­dė­jo pan­de­mi­ja, bu­vo daug ne­ži­no­my­bės, ta­čiau vis tiek bu­vau pa­si­ry­žu­si skris­ti už At­lan­to. 2020 m. va­sa­rą pra­neš­ta, kad nie­kam ne­lei­džia­ma skris­ti ir kad pro­gra­ma nu­kel­ta į 2021–2022 me­tus. Ka­dan­gi nuo ma­žens ma­no sva­jo­nė bu­vo mo­ky­tis JAV, aš ne­dve­jo­jau ir at­sto­va­vau Lie­tu­vai.

– Ko­kios pir­mos die­nos Jus pa­si­ti­ko Ame­ri­ko­je?

– Nu­si­lei­dus Va­šing­to­ne vis­kas bu­vo siur­rea­lu lyg fil­me. Ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kad iš tik­ro esu Ame­ri­ko­je. Su­si­ti­kus su sa­vo ame­ri­kie­tiš­ka šei­ma ir pir­mą­syk įkė­lus ko­ją į jų na­mus vis­kas at­ro­dė kaip ki­tas pa­sau­lis – ki­to­kia inf­rast­ruk­tū­ra, ar­chi­tek­tū­ra ir men­ta­li­te­tas.

Atsk­ri­dau į Ame­ri­ką rugp­jū­čio mė­ne­sį, to­dėl bu­vo la­bai karš­ta. Kiek­vie­na­me pa­sta­te yra kon­di­cio­nie­rius, lau­ke apie +35 laips­nius, o vi­du­je +16 laips­nių. Tai bu­vo neįp­ras­ta pir­mas ke­lias die­nas.

Mo­kyk­lo­je pir­mą die­ną nu­spren­džiau už­si­vilk­ti švar­ke­lį, nes tai ga­na įpras­ta Lie­tu­vo­je. Ne­ži­no­jau, kad JAV dau­ge­lis paaug­lių mo­kyk­lo­je dė­vi šle­pe­tes, džem­pe­rius ir tre­nin­gi­nes kel­nes. Di­džio­ji da­lis ma­no da­bar­ti­nių ame­ri­kie­čių drau­gų ma­nė, kad tai la­bai juo­kin­ga. Ir net žmo­nės, ku­rių ne­pa­ži­no­jau, dėl to ma­ne pri­si­mi­nė. Mo­ky­to­jai la­bai pa­lan­kūs ir drau­giš­ki. Į pe­da­go­gus dau­ge­lis ame­ri­kie­čių žiū­ri kaip į drau­gus.

– Ko­kių ži­nių pa­si­sė­mė­te sve­čio­je ša­ly­je?

– Mo­kyk­lo­se Ame­ri­ko­je kiek­vie­na die­na to­kia pat, su to­kiu pat tvar­ka­raš­čiu, ir aš ga­lė­jau pa­si­rink­ti bū­tent to­kias pa­mo­kas, ko­kių no­rė­jau.

Pa­si­rin­ki­mas be ga­lo di­de­lis – nuo Či­ka­gos is­to­ri­jos iki Sok­ra­tiš­kų se­mi­na­rų pa­mo­kų. Ma­no mo­kyk­la, Ha­rol­do L. Ri­chard­so vi­du­ri­nė, lei­do man pa­si­rink­ti pa­gal ame­ri­kie­čių ly­gį, t. y. sun­kiau­sias, pa­mo­kas, kai me­tų pa­bai­go­je pri­va­lo­ma lai­ky­ti eg­za­mi­nus. Mėgs­ta­miau­sia pa­mo­ka bu­vo AP ame­ri­kie­čių is­to­ri­ja.

Po­pa­mo­ki­nė veik­la yra svar­biau­sias da­ly­kas ame­ri­kie­čiams. Aš gy­ve­nau Či­ka­gos prie­mies­ty­je Ouk Lone, Ili­no­jaus vals­ti­jo­je. Šio­je Ame­ri­kos vie­to­vė­je ypač po­pu­lia­rūs yra iš­kal­bos kon­kur­sai, kai pa­ra­šo­ma kal­ba ir pri­sta­to­ma (iš at­min­ties) mi­niai žmo­nių, tarp ku­rių yra ver­tin­to­jas. Tai tę­sė­si 5 mė­ne­sius, ir užė­miau pri­zi­nes vie­tas, pa­te­kau ne­tgi į Ili­no­jaus vals­ti­jos kal­bė­ji­mo kon­kur­są.

Taip pat už­siė­miau teat­ro veik­la, vai­di­nau teat­ri­niuo­se pa­si­ro­dy­muo­se mo­kyk­lo­je. Po pa­bu­vi­mo ant sce­nos ta­pau daug drą­ses­nė. Vie­ša­sis kal­bė­ji­mas ir bu­vi­mas ant sce­nos man su­tei­kia daug lai­mės. Šio­je veik­lo­je ir su­si­ra­dau daug drau­gų. Jie su ma­ni­mi el­gė­si taip, lyg ne­bū­čiau mai­nų pro­gra­mos da­ly­vė, bet drau­gė, ku­rią pa­ži­no­jo daug me­tų. Jų šei­mos ma­ne priė­mė taip pat šil­tai, vež­da­vo pa­ma­ty­ti nau­jų vie­tų Či­ka­go­je ir jos apy­lin­kė­se. Ka­dan­gi Ame­ri­ko­je gy­ve­na daug įvai­rių kul­tū­rų žmo­nių, te­ko pa­ra­gau­ti vie­ti­nio, Ry­tų, Eu­ro­pos ša­lių au­ten­tiš­ko mais­to.

Dau­ge­lis la­bai do­mė­jo­si Lie­tu­va, Že­mai­ti­ja ir mais­tu. Su vi­sais vis dar kas­dien su­si­ra­ši­nė­ju. Kai ku­rie net pla­nuo­ja ap­lan­ky­ti Lie­tu­vą, nes yra su­ža­vė­ti kul­tū­ra, pa­sta­tais ir is­to­ri­ja.

– Su ko­kia nuo­tai­ka grį­žo­te? Ko­kie įspū­džiai?

– Tai bu­vo la­bai links­mi me­tai, kar­tais bu­vo ir sun­ku­mų, bet tai pa­dė­jo man aug­ti kaip žmo­gui. Sup­ra­tau dau­ge­lį da­ly­kų apie sa­ve, su­si­dė­lio­jau prio­ri­te­tus sa­vo gy­ve­ni­me ir at­ra­dau daug nau­jų po­mė­gių. Ta­pau pa­trio­tiš­kes­nė ir puo­se­lė­ju Lie­tu­vos kul­tū­rą ir kal­bą. Ir, aiš­ku, da­bar tu­riu ant­rus na­mus už At­lan­to. Ypač pa­ti­ko kas­dien šne­kė­ti ang­lų kal­ba su sa­vo drau­gais ir pa­sa­ko­ti is­to­ri­jas apie Lie­tu­vą. Tai bu­vo nuo­sta­bi pa­tir­tis, bet nuo pat pra­džios ži­no­jau, kad vis­kas lai­ki­na, to­dėl kai lai­kas atė­jo skris­ti na­mo, bu­vo liūd­na. ta­čiau su­pra­tau, kad tai nė­ra pa­bai­ga, o tik pra­džia. Gy­ve­na­me pil­na­me tech­no­lo­gi­jų pa­sau­ly­je, tad drau­gams ga­liu pa­ra­šy­ti ir pa­skam­bin­ti, ne­tgi su vaiz­du. O dėl grį­ži­mo, tai vi­sa­da sa­ky­čiau: „Taip!“

– Koks jau­ni­mas ten?

– Jau­ni­mas ten la­bai at­si­pa­lai­da­vęs. 12 kla­sė – jiems at­si­pa­lai­da­vi­mo lai­kas, nes vi­sus eg­za­mi­nus iš­si­lai­ko 11 kla­sė­je. Jau­niems žmo­nėms, bent jau ten. kur aš bu­vau, yra be ga­lo daug veik­los. Či­ka­go­je vyks­ta daug beis­bo­lo, le­do ri­tu­lio, krep­ši­nio var­žy­bų. Moks­lei­viai daž­niau­siai na­mų dar­bų daug ne­tu­ri, tai ga­li vi­są lai­ką pra­leis­ti po­pa­mo­ki­nė­je veik­lo­je ar­ba dirb­ti. Paaug­liai ten pra­de­da dirb­ti la­bai anks­ti, kar­tais net nuo 14 me­tų. Tai jiems yra nor­ma­lu. Vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mus taip pat vi­si tu­ri ir nuo 16 me­tų ga­li vai­ruo­ti, nes be ma­ši­nos to­kiais di­de­liais at­stu­mais Ame­ri­ko­je nie­kur ne­nu­si­gau­si. Ame­ri­kie­čiai ypač drau­giš­ki, to­dėl už­megz­ti kal­bą su bet kuo yra ti­piš­ka. Grį­žus į Lie­tu­vą bu­vo keis­ta, nes ne­ti­piš­ka gat­vė­je su­ti­kus žmo­gų pra­dė­ti po­kal­bį ar tie­siog pa­sa­ky­ti, kad oras šian­dien nuo­sta­bus.

– Ko­kie Jū­sų ar­ti­miau­si pla­nai?

– Šį ru­de­nį pra­dė­siu stu­di­jas Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te. Pa­lin­kė­ki­te man sėk­mės!