Buvusi telšiškė Meda Baltmiškytė neseniai grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur gyveno ir mokėsi vienerius metus. „Tai buvo nuostabi patirtis! Labai linksmi metai! Nors buvo ir sunkumų, bet tai padėjo man augti kaip žmogui“, – sako mergina.
M. Baltmiškytė su „Telšių ŽINIOMIS“ dalijasi patirtimi, įspūdžiais ir tvirtina, kad, jei reikėtų kelionę pakartoti, visada sakytų: „Taip!“
Aurelija SERVIENĖ
– Trumpai prisistatykite.
– Esu Meda Baltmiškytė, man 18 metų. Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje mokiausi nuo 8 iki 10 klasės. Pandemijos metu, kai prasidėjo nuotolinis mokymas, persikrausčiau į Palangą ir 11 klasę ėmiau lankyti Palangos senojoje gimnazijoje. Domiuosi menu, kalbomis ir teatru.
– Kokia buvo pradžia, kaip pakliuvote į mainų programą?
– 2019 m. išsiunčiau paraišką dalyvauti FLEX programoje, patekau į antrą etapą. Po daug anglų kalbos testų, interviu ir dokumentų pildymų 2020-ųjų pavasarį sulaukiau skambučio iš „American Councils“, kad gavau stipendiją metus mokytis Amerikoje. Nors tais metais prasidėjo pandemija, buvo daug nežinomybės, tačiau vis tiek buvau pasiryžusi skristi už Atlanto. 2020 m. vasarą pranešta, kad niekam neleidžiama skristi ir kad programa nukelta į 2021–2022 metus. Kadangi nuo mažens mano svajonė buvo mokytis JAV, aš nedvejojau ir atstovavau Lietuvai.
– Kokios pirmos dienos Jus pasitiko Amerikoje?
– Nusileidus Vašingtone viskas buvo siurrealu lyg filme. Negalėjau patikėti, kad iš tikro esu Amerikoje. Susitikus su savo amerikietiška šeima ir pirmąsyk įkėlus koją į jų namus viskas atrodė kaip kitas pasaulis – kitokia infrastruktūra, architektūra ir mentalitetas.
Atskridau į Ameriką rugpjūčio mėnesį, todėl buvo labai karšta. Kiekviename pastate yra kondicionierius, lauke apie +35 laipsnius, o viduje +16 laipsnių. Tai buvo neįprasta pirmas kelias dienas.
Mokykloje pirmą dieną nusprendžiau užsivilkti švarkelį, nes tai gana įprasta Lietuvoje. Nežinojau, kad JAV daugelis paauglių mokykloje dėvi šlepetes, džemperius ir treningines kelnes. Didžioji dalis mano dabartinių amerikiečių draugų manė, kad tai labai juokinga. Ir net žmonės, kurių nepažinojau, dėl to mane prisiminė. Mokytojai labai palankūs ir draugiški. Į pedagogus daugelis amerikiečių žiūri kaip į draugus.
– Kokių žinių pasisėmėte svečioje šalyje?
– Mokyklose Amerikoje kiekviena diena tokia pat, su tokiu pat tvarkaraščiu, ir aš galėjau pasirinkti būtent tokias pamokas, kokių norėjau.
Pasirinkimas be galo didelis – nuo Čikagos istorijos iki Sokratiškų seminarų pamokų. Mano mokykla, Haroldo L. Richardso vidurinė, leido man pasirinkti pagal amerikiečių lygį, t. y. sunkiausias, pamokas, kai metų pabaigoje privaloma laikyti egzaminus. Mėgstamiausia pamoka buvo AP amerikiečių istorija.
Popamokinė veikla yra svarbiausias dalykas amerikiečiams. Aš gyvenau Čikagos priemiestyje Ouk Lone, Ilinojaus valstijoje. Šioje Amerikos vietovėje ypač populiarūs yra iškalbos konkursai, kai parašoma kalba ir pristatoma (iš atminties) miniai žmonių, tarp kurių yra vertintojas. Tai tęsėsi 5 mėnesius, ir užėmiau prizines vietas, patekau netgi į Ilinojaus valstijos kalbėjimo konkursą.
Taip pat užsiėmiau teatro veikla, vaidinau teatriniuose pasirodymuose mokykloje. Po pabuvimo ant scenos tapau daug drąsesnė. Viešasis kalbėjimas ir buvimas ant scenos man suteikia daug laimės. Šioje veikloje ir susiradau daug draugų. Jie su manimi elgėsi taip, lyg nebūčiau mainų programos dalyvė, bet draugė, kurią pažinojo daug metų. Jų šeimos mane priėmė taip pat šiltai, veždavo pamatyti naujų vietų Čikagoje ir jos apylinkėse. Kadangi Amerikoje gyvena daug įvairių kultūrų žmonių, teko paragauti vietinio, Rytų, Europos šalių autentiško maisto.
Daugelis labai domėjosi Lietuva, Žemaitija ir maistu. Su visais vis dar kasdien susirašinėju. Kai kurie net planuoja aplankyti Lietuvą, nes yra sužavėti kultūra, pastatais ir istorija.
– Su kokia nuotaika grįžote? Kokie įspūdžiai?
– Tai buvo labai linksmi metai, kartais buvo ir sunkumų, bet tai padėjo man augti kaip žmogui. Supratau daugelį dalykų apie save, susidėliojau prioritetus savo gyvenime ir atradau daug naujų pomėgių. Tapau patriotiškesnė ir puoselėju Lietuvos kultūrą ir kalbą. Ir, aišku, dabar turiu antrus namus už Atlanto. Ypač patiko kasdien šnekėti anglų kalba su savo draugais ir pasakoti istorijas apie Lietuvą. Tai buvo nuostabi patirtis, bet nuo pat pradžios žinojau, kad viskas laikina, todėl kai laikas atėjo skristi namo, buvo liūdna. tačiau supratau, kad tai nėra pabaiga, o tik pradžia. Gyvename pilname technologijų pasaulyje, tad draugams galiu parašyti ir paskambinti, netgi su vaizdu. O dėl grįžimo, tai visada sakyčiau: „Taip!“
– Koks jaunimas ten?
– Jaunimas ten labai atsipalaidavęs. 12 klasė – jiems atsipalaidavimo laikas, nes visus egzaminus išsilaiko 11 klasėje. Jauniems žmonėms, bent jau ten. kur aš buvau, yra be galo daug veiklos. Čikagoje vyksta daug beisbolo, ledo ritulio, krepšinio varžybų. Moksleiviai dažniausiai namų darbų daug neturi, tai gali visą laiką praleisti popamokinėje veikloje arba dirbti. Paaugliai ten pradeda dirbti labai anksti, kartais net nuo 14 metų. Tai jiems yra normalu. Vairuotojo pažymėjimus taip pat visi turi ir nuo 16 metų gali vairuoti, nes be mašinos tokiais dideliais atstumais Amerikoje niekur nenusigausi. Amerikiečiai ypač draugiški, todėl užmegzti kalbą su bet kuo yra tipiška. Grįžus į Lietuvą buvo keista, nes netipiška gatvėje sutikus žmogų pradėti pokalbį ar tiesiog pasakyti, kad oras šiandien nuostabus.
– Kokie Jūsų artimiausi planai?
– Šį rudenį pradėsiu studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Palinkėkite man sėkmės!