Luokėje dainos skambės dar ilgai

Telšiuose vykusioje vokalinių ansamblių šventėje „Susitikime dainoj 2012“ nugalėtojų gretas papildė ir į respublikinį konkursą Šilalėje keliauja šio dainų festivalio veteranas – Telšių rajono savivaldybės Luokės kultūros centro moterų vokalinis ansamblis. Kalbamės su dainininkių vadovu Drąsučiu Balčiūnu.
– Kiek jau gyvuoja Luokės vokalinis moterų ansamblis?
– Kolektyvas savo amžių skaičiuoja nuo 2001 m., kai Luokės kultūros centre meno vadove pradėjusi dirbti Snieguolė Šilanskienė dainingas moteris subūrė į vokalinį ansamblį. Tikriausiai todėl, kad dainavimas yra pats prieinamiausias menas, kuriam nereikia didelių materialinių investicijų, brangių instrumentų, – jų tuomet buvo didelis trūkumas. Dainininko instrumentas – balsas. O kodėl moterų? Moterys dabar, taip pat ir prieš dešimtmetį buvo yra žymiai aktyvesnės už vyrus.
– Kaip keičiasi kolektyvo sudėtis?
– Bėgant metams, ansamblis padidėdavo iki dešimties, sumažėdavo iki šešių dainininkių. Surinkus į būrį visas moteris, kurios dainavo ansamblyje nuo 2001 m., išeitų nemažas choras. Dabar kolektyve dainuoja 9 moterys, trys iš jų – nuo ansamblio įkūrimo dienos.
Moterų ansamblyje dainuoja Luokės muzikos mokyklos mokytojos Anisa Dauskurtienė, Alma Ročienė, Vilija Benešienė, Diana Kairienė ir Tatjana Zaleckienė, Luokės vidurinės mokyklos mokytojos Snieguolė Šilanskienė bei Ingrida Jonavičienė, Luokės kultūros centro darbuotojos Lina Kasparavičienė ir Vilija Lukošiūtė. Visos moterys turi pedagoginį išsilavinimą, bet ne visos – muzikinį, o tai, be visa ko, reiškia kruopštumą ir punktualumą.
– Koks jūsų atliekamų dainų repertuaras? Ar kyla sunkumų renkantis kūrinius?
– Kiekvieno kolektyvo vadovo galvos skausmas – repertuaras. Vaikams daineles kuria ir profesionalūs, ir neprofesionalūs kompozitoriai. O jūs pabandykite knygyne rasti naujų dainų vokaliniam kolektyvui… Greičiausiai nepasiseks. Žinoma, turime didžiulį lietuviškų dainų paveldą, bet, kaip sakė viena ansamblietė: „Aš visa tai dainuodavau vaikystėje, muzikos mokykloje, nebeįdomu.“ Todėl ir ieškome, ne tik aš, bet ir ansamblietės, įdomesnio repertuaro, dar „nenudainuotų“ arba jau užmirštų dainų, kurias stengiamės padainuoti truputėlį kitaip. Keletą liaudies dainų aranžuočių ansambliui esu parašęs ir aš.
– Kokie Luokės moterų ansamblio pasiekimai?
– Didžiausias kolektyvo įvertinimas – 2010 m. vykusio respublikinio konkurso „Sidabriniai balsai“ II turo diplomas. Ir jau beveik 10 metų iš eilės rajoninis konkursas „Susitikime dainoj“ pamalonina I laipsnio diplomais.
– Kokiuose konkursuose ar renginiuose esate dalyvavę?
Dažniausiai dainuojame per įvairius Telšių rajono renginius. Toliausiai nuo Luokės buvome Kupiškyje, kur praeivis kupiškėnas paklaustas, kur rasti kavinę, susidrovėjo, kai pamatė pilną autobusiuką vienodai apsirengusių simpatiškų moterų, ir drebančia ranka, neaiškiai rodydamas kryptį, išlemeno: „Čia tik Kupiškis…“
– Ar Luokė yra dainingas kraštas?
– Taip. Šiemet 40-metį švenčia etnografinis ansamblis „Šatrija“. Moterų kolektyvas lyg paauglys prieš „Šatriją“. Luokės popchoras „Skambi svajonė“ švęs 15 metų jubiliejų. Taip pat Luokėje gyvuoja muzikos mokykla, kur vaikai mokosi ne tik groti, piešti, bet ir dainuoti, todėl manau, kad dar ilgai Luokėje skambės dainos.
– Ar buvo sunku moteris suburti į kolektyvą? Gal būta didelės konkurencijos?
– Kai 2003 m. vietoj S. Šilanskienės pradėjau dirbti Luokės kultūros centre, perėmiau ir jos ansamblį. Pakartojome keletą romansų, išmokome naują dainą. Artėjo kolektyvo pasirodymas, reikėjo akompanuotojo. Prašiau muzikos mokytojos pagroti fortepijonu, o jinai sako: „Gal tu mane dainuoti pakviesk, o ne groti.“ Taip ansamblis pasipildė Luokės muzikos mokyklos mokytojomis, o akompanuoti fortepijonu nebeliko kam, todėl dažai dainuojame be pritarimo.
– Koks ansamblio repeticijų grafikas?
– Kolektyvo repeticijos labiau primena kūrybinę laboratoriją. Visos moterys siūlo savo variantus, pastabas, kol atsiranda galutinis variantas, kurį ir išgirsta žiūrovas. Kaip kažkas pajuokavo: „Drąsutis vadovauja moterims, moterys – Drąsučiui.“ Norėdami gerai pasirodyti konkurse „Susitikime dainoj“ ir patekti į Šilalėje vyksiantį respublikinį konkursą „Šilų aidai“ repetavome triskart per savaitę, dabar ilsimės. Tai – saviveiklinis ansamblis, taigi moterys dainuoja savo malonumui ir už dainavimą pinigų negauna, todėl laisvalaikis neturi virsti darbu.
– Ko tikitės konkurse „Šilo aidai“?
– Balandžio 14 d. važiuojame į „Šilų aidus“ Šilalėje. Laurų nuskinti nesitikime, nes labai didelė konkurencija. Svarbiausia padainuoti taip, kaip mokame, pasiklausyti kitų kolektyvų, patirti gerų įspūdžių ir, jei pavyks, apsikeisti dainų natomis.
Noriu padėkoti ansamblio moterims už kantrybę, už paaukotą laiką kolektyvui, už lėšas, kurias išleidžia, pirkdamos koncertinius rūbus, papuošalus. Labai joms ačiū.