Laura Lu – talentinga asmenybė, ryški moteris. Nuo mokyklos laikų žengianti kūrybos keliu. Telšiškė tvirtina, kad kūryba į jos gyvenimą atėjo natūraliai, organiškai, be jokio ypatingo nušvitimo ar panašiai.
„Jis ateina nelauktai, kai tarsi iš nieko pradeda gelti paširdžius, ir ta vidinė gėla, kaupusis ilgesnį laiką, išsilieja popieriuje raidėmis. Apie ką? To niekada negaliu žinoti“, – mintimis apie užplūstantį įkvėpimą kurti dalijosi Laura Lu.
Šv. Kalėdų išvakarėse „Telšių ŽINIOS“ nuoširdaus pokalbio apie kūrybos kelią kviečia poetę ir fotomenininkę Laurą Lu.
Aurelija SERVIENĖ
– Papasakokite apie save. Iš kokio krašto esate kilusi, kaip gyvenimas atvedė į Telšius?
– Gimiau vasaros birželį prieš trisdešimt aštuonerius metus netoli Plungės, Milašaičiuose, pro kurį teka Sruojos upelė. Man pasisekė, kad augau gamtos apsuptyje, šalia miškelio, šalia upelės, kur vasaromis leisdavau dienas žaisdama upės akmenukais, stebėdama jų grožį ir formas.
Dėkoju likimui, kad vaikystėje mane supo mylintys artimieji, visada prisimenu savo senelius, buvau jų vienintelė Laurutė.
Pirmąsyk Telšiuose teko atsidurti 2000-aisiais, tuoj po vidurinės, kai čia įstojau į Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą – muzikos pedagogiką. Taigi ketverius studijų metus praleidau šiame įdomiame, menu ir menininkais alsavusiame mieste. Pamenu, kartą eidama po paskaitų Respublikos gatve sau pagalvojau, jog norėčiau čia grįžti. Mintys materializavosi po septynerių metų.
– Kokia Jūsų profesija, ką veikiate?
– Žinote, visą savo gyvenimą aš mokiausi. Tuoj po muzikos pedagogikos aš įstojau į viešąjį administravimą, penkerius studijų metus praleidau Klaipėdos universitete. Po to – įvairiausi kursai, kurie mane tuo metu domino. Vėliau baigiau kultūros vadybą su bibliotekininkystės pakraipa. Vėl kursai, kursai, kursai…
Šiuo metu mano profesija yra gidė. Labai džiaugiuosi šiuo darbu. Fantastiški žmonės atvyksta pasivaikščioti Telšių gatvėmis, pajusti šio miesto auros. O kai atsisveikinant jie šypsosi ir iš savo kišenės ištraukia kokį šokoladą ar saldainį – širdyje jaučiu begalinį pasitenkinimą.
– Kaip atradote kūrybą, apie ką ji?
– Nežinau, kaip šiais laikais, ar dar kas rašo dienoraščius apie savo išgyvenimus ir jausmus. Bet aš mėgdavau užsirašyti kokias mintis ar nuotrupas iš to, kas mane tuo metu jaudino. Kadangi beprotiškai daug skaičiau nuo pat mažumės, tikriausiai leidau sau išbandyti būtent žodinę kūrybą – ketureilių forma. Pačioje pradžioje tie ketureiliai buvo naivūs, lengvi ir rožiniai – tokie be turinio, tik žodžių žaismas.
Vėliau, kai mane pastebėjo ir aš tikriausiai įgavau šiek tiek pasitikėjimo, eilėdara kito, keitėsi paties eilėraščio struktūra. Taigi kūryba į mano gyvenimą atėjo natūraliai, organiškai, be jokio ypatingo nušvitimo ar panašiai.
– Kur semiatės įkvėpimo kūrybai?
– Poezijai kurti, be abejonės, reikalingas įkvėpimas. Jis ateina nelauktai, kai tarsi iš nieko pradeda gelti paširdžius, ir ta vidinė gėla, kaupusis ilgesnį laiką, išsilieja popieriuje raidėmis. Apie ką? To niekada negaliu žinoti.
– Kaip bėgant metams kito Jūsų kūryba?
– 2017 m. pabaigoje buvo išleista mano eilėraščių knyga „Votai“. Pats pirmasis poezijos knygos pristatymas vyko Plungės viešojoje bibliotekoje – mano gimtajame mieste. Renginio metu vienas klausytojas manęs paklausė, o kas yra tie „votai“? Ar tai votys? Ką šis pavadinimas reiškia mano knygoje? Tai atsakydama į Jūsų klausimą, kokia mano kūryba buvo anksčiau, pasakysiu taip: man atrodo, jog aš rašiau apie būties reiškinius savo aplinkoje. Tai, ką per savo vidinį filtrą išjauti fiksuodamas kasdienybę. Ir būtent todėl aš savo jauseną pavadinau votais, reiškiančiais padėką tai būčiai ar, pavadinkim, Dievui už suteiktą malonę.
Kokia mano kūryba dabar? Manau, ji apie tą pačią būtį, tik dar labiau suaugėlesnio žmogaus akimis.
– Kur galime paskaityti Jūsų kūrybos, kur ją pristatote?
– Pirmučiausiai savo kūryba pasidaliju savo „Facebook“ paskyroje. Draugai patys pirmieji ją perskaito. O periodikoje kas kiek laiko eilėraščius išspausdina Lietuvos kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnesinis laikraštis „Gintaro Gimtinė“. Šis spaudinys priklauso Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungai, kurios narė esu ir aš. Pavasariais ir vasaromis vykstu į poezijos renginius, kuriuos tradiciškai rengia poezijos puoselėtojai ir mylėtojai visame Žemaitijos regione. Esu užmezgusi glaudžius ryšius su Rietavo, Tauragės, Klaipėdos rajono, Šilalės, Šiaulių, Kelmės, Plungės bibliotekomis. Patikėkite, kiek kūrybingų ir nuostabių žmonių čia gyvena.
– Kokie autoriai, žmonės, asmenybės Jus žavi?
– O! Vienas mylimiausių mano poetų yra Oscaras Wilde‘as. Tikras ekstravagantas, estetas ir grožio kulto skleidėjas, jo kūrybos maniera mane žavėjo nuo paauglystės. O. Wilde‘o mintis, jog „meną aš laikau aukščiausiąja realybe, o gyvenimą – kūrybos būdu“ yra artima mano sielai.
Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė – laikmečio moteris kūrėja. Nustebino jos nepaprasti gebėjimai ne tik kurti ir rašyti, bet ir sumanus, diplomatinis, taktinis protas. Kai politinės galios susikerta neaišku kurioje ašyje, išlikti skvarbiu ir situacijoje greitai persiorientuojančiu žmogumi yra aukštasis pilotažas.
Carlosas Castaneda – antropologas, rašytojas, turėjęs kilnią misiją perteikti senąjį Meksikos magų pasaulį. Užčiuopti visatos energijos srautą – visų jo išleistų knygų esmė. Ir pagrindinė mintis, kad „jėga kyla iš žinojimo. Kokia nauda žinoti dalykus, kurie neturi prasmės? Jie nepadės mums pasirengti neišvengiamam susidūrimui su nežinomybe“.
– Kokias knygas mėgstate?
– Mano galvoje tebesisuka didelės koncentracijos ir susikaupimo reikalavusi Carlo Gustavo Jungo knyga „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“. Iš tiesų nepaprasta knyga, talpinanti esminius Jungo gyvenimo etapus iki pat jo mirties. Įstabi savo apimtimi (814 psl.), o ir turiniu Johno Fowleso knyga „Magas“. Kaip nelygiaverčiame sociume dominuojantis ir privilegijuotas sluoksnis fikciją paverčia „tikrove“. Ką tik baigiau skaityti Panos Joannidis „Suvestos sąskaitos“. Įdomi knygos struktūra, kaip vizija, persmelkianti žmogaus dvilypumą, susidedantį iš moteriškojo ir vyriškojo pradmenų, kuriuos lydi lėta žmogaus branda. Labai noriu perskaityti Nikoy Kazantzakh knygą „Paskutinis gundymas“. Tikiuosi, Kalėdų Senelis man ją atneš dovanų!
– Dar viena Jūsų mėgstamų kūrybos sričių – fotografavimas. Papasakokite apie savo nuotraukas, ką mėgstate fotografuoti.
– Iš tiesų galvoju, jog šiandien nėra nė vieno žmogaus, kuris nefotografuotų. Mes visi ką nors fotografuojame savo išmaniaisiais telefonais. Buvo metas, kai fotografuodavau fotoaparatu, bet dabar tai darau telefonu. Aš labai myliu gamtą. Jei ilgesnį laiką neapsilankau savo pamėgtose vietose – pradedu liūdėti. Tie mano nuvaikščioti takai, prakalbinti medžiai, nuglostyti akmenys vis kuo nors nustebina. Ištinka akimirkos, regėjimas, ir tada jau nuotraukoje pamatai, kokį grožį tau vėl padovanojo. Gamta yra mano širdies ir fotoaparato objektyvas.
Noriu padėkoti visiems sutiktiems žmonėms savo gyvenime. Dėkoju dėkoju! Gražių švenčių!..
Loading ...
