L. Šed­vi­las: „Že­mai­tiš­ku­mas man yra vie­nas iš prio­ri­te­tų“

Tel­šių ra­jo­no val­džio­je – 25 Ta­ry­bos na­riai. Su vi­sais gal ne­te­ko su­si­tik­ti, bend­rau­ti, pa­klaus­ti, iš­sa­ky­ti pa­sta­bas ar pa­siū­ly­mus?

Sa­vo skai­ty­to­jams feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ro­je kas sa­vai­tę siū­lo­me ga­li­my­bę už­duo­ti klau­si­mus vis ki­tam Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riui abė­cė­lės tvar­ka. Ka­den­ci­jos lai­kas bai­gia­si – iki ki­tų me­tų pa­va­sa­rį vyk­sian­čių sa­vi­val­dos rin­ki­mų tu­ri­me at­skir­ti pe­lus nuo grū­dų.

Šian­dien į gy­ven­to­jų klau­si­mus at­sa­ko Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to ko­mi­te­to na­rys Li­nas Šed­vi­las.

An­ta­nas NEK­RA­ŠIUS

L. Šed­vi­las gi­mė 1968 m. rugp­jū­čio 7 d. 1988 m. bai­gė Vil­niaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos kon­ser­va­to­ri­ją, įgi­jo mu­zi­kan­to iš­si­la­vi­ni­mą, o 2007 m. bai­gęs Šiau­lių uni­ver­si­te­tą įgi­jo is­to­ri­ko spe­cia­ly­bę.

Po­li­ti­kas šian­dien dir­ba Že­mai­ti­jos sau­go­mų te­ri­to­ri­jų di­rek­ci­jos kul­tū­ro­lo­gu. Lais­va­lai­kiu do­mi­si Že­mai­ti­jos is­to­ri­ja, mu­zi­ka, spor­tuo­ja ir ke­liau­ja.

L. Šed­vi­las Lie­tu­vo­je ži­no­mas ir dėl or­ga­ni­zuo­ja­mų pa­žin­ti­nių žy­gių per kūlg­rin­dą, kaip tra­di­ci­nių lau­žų są­šau­kų ant pi­lia­kal­nių or­ga­ni­za­to­rius, Pi­lė­nų did­vy­rių mi­nė­ji­mų or­ga­ni­za­to­rius, et­nog­ra­fi­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius ir pan.

Pir­mą kar­tą Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riu L. Šed­vi­las ta­po 2019 m. Prie ra­jo­no val­džios vai­ro jį at­ve­dė Dar­bo par­ti­ja.

2021 m. po­li­ti­kas dek­la­ra­vo tu­rin­tis 50 500 Eur tur­to (2020 m. bu­vo 46 500 Eur): 25 000 Eur ver­tės bu­tų dau­gia­bu­čiuo­se na­muo­se, 3 500 Eur ver­tės ke­lių trans­por­to prie­mo­nių ir 22 000 Eur pi­ni­gi­nių lė­šų.

Į gy­ven­to­jų klau­si­mus at­sa­ko Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys L. Šed­vi­las:

– Ar daž­nai ten­ka lan­ky­tis Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je? Ar ne per di­de­lis ten apa­ra­tas (Ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jų, – red.)?

– Ka­dan­gi esu Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys, taip pat Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to ko­mi­te­to, Ko­le­gi­jos, Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos, Bend­ruo­me­nės ini­cia­ty­vų pro­jek­tų idė­jų pa­siū­ly­mų ver­ti­ni­mo dar­bo gru­pės, Et­ni­nės kul­tū­ros plėt­ros pro­gra­mai pa­reng­ti dar­bo gru­pės na­rys, Sa­vi­val­dy­bė­je bū­nu, kai vyks­ta Ta­ry­bos, ko­mi­te­tų ar gru­pių po­sė­džiai, ku­rių me­tu prii­ma­mi ati­tin­ka­mi spren­di­mai. O dėl pa­čios Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos, tai ge­riau­siai tu­rė­tų ži­no­ti tos įstai­gos va­do­vas – Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius. Ne­ma­nau, kad Ta­ry­bos na­riai kom­pe­ten­tin­gi at­sa­ky­ti į to­kius klau­si­mus, pvz., kiek Fi­nan­sų ar Tei­sės ir ad­mi­nist­ra­vi­mo sky­riu­je tu­rė­tų dirb­ti žmo­nių.

– Spren­džiant iš Jū­sų pa­si­sa­ky­mų per Ta­ry­bos po­sė­džius, Jums rū­pi tik že­mai­tiš­ku­mas ir Var­niai. Ar dau­giau kas, be šių dvie­jų da­ly­kų, Jums rū­pi? Kam dar sky­rė­te dė­me­sį?

– Taip, že­mai­tiš­ku­mas man yra vie­nas iš prio­ri­te­tų. Po ma­no pa­si­sa­ky­mo at­si­ra­do Že­mai­ti­jos vė­lia­va prie Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­to, vė­liau ji bu­vo nuim­ta ir pa­keis­ta į Uk­rai­nos vė­lia­vą. Bet po įvai­rių po­kal­bių ir raš­tų ci­tuo­jant vė­lia­vos įsta­ty­mo ati­tin­ka­mus straips­nius pa­vy­ko Že­mai­ti­jos vė­lia­vą vėl su­grą­žin­ti į jai pri­de­ra­mą vie­tą. Be­je, prie Tel­šių spor­to are­nos ir sta­dio­no ple­vė­suo­ja Že­mai­ti­jos vė­lia­va, pa­do­va­no­ta Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos Var­nių sky­riaus.

No­riu at­kreip­ti dė­me­sį, jog kei­čiant Ta­ry­bos reg­la­men­tą ma­no siū­ly­mas, kad po­sė­džiai vyk­tų že­mai­čių kal­ba (o ne tar­me), bu­vo priim­tas ir esa­me vie­nin­te­lė Ta­ry­ba Lie­tu­vo­je, ku­ri po­sė­džių me­tu ga­li kal­bė­ti ta kal­ba, ku­rią iš­mo­ko iš sa­vo tė­vų. Tik gai­la, kad Ta­ry­bos na­riai ven­gia tai da­ry­ti ar­ba, jei­gu jau kal­ba, tai la­bai re­tais at­ve­jais.

Ko­dėl Var­nių klau­si­mai vi­sa­da už­kliū­va man? Per rin­ki­mus var­niš­kiai pa­si­ti­kė­jo, rei­tin­ga­vo ir bal­sa­vo už ma­ne. Na­tū­ra­lu, kad jie daž­niau­siai į ma­ne as­me­niš­kai ir krei­pia­si. Var­nių mies­to ir se­niū­ni­jos kai­mų gy­ven­to­jai ren­ka pa­ra­šus ir at­ne­ša man, kad aš to­liau tuos opius ir skau­džius jiems klau­si­mus teik­čiau ati­tin­ka­moms ins­tan­ci­joms, nes pa­tys jau yra ne kar­tą nu­si­vy­lę dėl to, kad pa­gal­bos ne­su­lau­kė. Ne vis­ką ga­liu pa­da­ry­ti ir aš, bet ra­miai gy­ven­ti val­džiai ir­gi ne­duo­du. Ko­kius dar­bus nu­vei­kiau per sa­vo ka­den­ci­ją, praei­tą mė­ne­sį pri­sta­čiau Var­nių kul­tū­ros cent­re. Kam bu­vo įdo­mu, tas ir su­si­pa­ži­no.

Aiš­ku, kad ne vien Var­niai ir že­mai­tiš­ku­mas man rū­pi. Kaž­kaip žmo­nės gal­vo­ja, kad Var­niai ki­ta res­pub­li­ka ir juos ga­li­me pa­mirš­ti. Mes gi tas pa­ts ra­jo­nas ir vi­siems tu­ri rū­pė­ti vi­sas ra­jo­nas, o ne kaip da­bar įpras­ta – vien tik Tel­šiai. Nu­va­žiuo­ju, pa­vyz­džiui, į Bir­žu­vė­nus, o ten ma­tau, kad et­nog­ra­fi­nia­me mu­zie­ju­je kiau­ras sto­gas ir van­duo bė­ga ant eks­po­na­tų. Žmo­nės ar iš bai­mės, ar iš ne­ži­no­ji­mo kar­tais net bi­jo kreip­tis į val­džios at­sto­vus su pra­šy­mu, kad bū­tų spren­džia­mos jų pro­ble­mos. Ta­da ten­ka įsi­kiš­ti man ir, kaip sa­ko­ma, sto­ge sky­lės pra­nyks­ta.

Bū­da­mas įvai­rių ko­mi­si­jų, dar­bo gru­pių, ko­mi­te­tų na­riu dir­bu vi­so ra­jo­no la­bui, ir spren­di­mai, ge­ri ar kai kam blo­gi, yra prii­ma­mi bend­rai dir­bant su vi­sais koa­li­ci­jos par­tne­riais.

Kaž­ka­da Dar­bo par­ti­jos vie­nas iš iš­si­kel­tų tiks­lų bu­vo ne­mo­ka­mas ke­lei­vių pa­vė­žė­ji­mas. Kai kam tai at­ro­dė kaip uto­pi­ja, po­pu­lis­ti­nis pro­jek­tas, bet da­bar nie­kas dėl to kaip ir ne­be­pyks­ta.

– Že­mai­čių kal­ba pa­de­da ar truk­do su­si­kal­bė­ti su ki­tų par­ti­jų at­sto­vais bei sa­viš­kiais – „dar­bie­čiais“?

– Ne kal­ba truk­do su­si­kal­bė­ti, o pa­ts no­ras – ar tu NO­RI kal­bė­tis. Vi­sa­da su­ra­siu bend­rą kal­bą su vi­sais, ir ne­svar­bu, ar jie bus „dar­bie­čiai“, ar „tvar­kie­čiai“, ar ko­kie ki­ti „ie­čiai“. Že­mai­čių kal­ba yra ar­čiau „dū­šios“, to­dėl ją vi­si mie­lai prii­ma, tik gai­la, kad vė­liau ne vi­si ja da­li­ja­si.