Atsakome: vienintelėje nekomercinėje galerijoje mieste – Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių galerijoje, įsikūrusioje pačiame miesto centre, Kęstučio gatvėje. Čia nuolat organizuojamos vaizduojamojo ir taikomojo meno parodos, įgyvendinami meniniai projektai, rengiamos paskaitos, kasmet organizuojamos mokslo metų pradžios ir diplomų teikimo šventės, vyksta studentų darbų peržiūros, jų gynimai. Parodinėmis erdvėmis, kuriomis naudojasi VDA bendruomenė bei kviestiniai kūrėjai, rūpinasi mažiau nei prieš metus dirbti pradėjęs jaunų menininkų tandemas – galerininkas Donatas Repeika ir parodų kuratorė Emilija Globytė. Susipažinkime.
– Kokios priežastys lėmė, kad pradėjote darbą VDA Telšių galerijoje?
Donatas: Esu profesionalus stebėtojas, kūrėjas, skulptorius, „dėstytuvas“, o dabar jau – ir galerininkas. Mane visada domino parodinio gyvenimo užkulisiai: kūrinių atsiradimo aplinkybės, eksponavimo pasirinkimai, menininkų įkvėpimo šaltiniai, o galerija pasirodė palanki terpė šiems dalykams patirti iš arčiau ir praplėsti savo profesines žinias.
Emilija: Galeriją Telšiuose jaučiu kaip kūrybinę erdvę, į kurią užsukusi sulėtinu kasdienybės greitį. Pradžia – Šiauliuose, kur dažniausiai lankydavausi „Laiptų galerijoje“ ir Šiaulių dailės galerijoje. Nuolat žavėdavausi vykstančiomis parodomis, renginiais ir pagalvodavau apie galimybę atsirasti ne lankytojo pusėje.
2022 m. vasara, praleista Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos galerijoje, buvo esminis lūžis. Esu dėkinga VDA Telšių fakulteto dėstytojai, LDS Klaipėdos skyriaus galerijos pirmininkei doc. Neringai Poškutei-Jukumienei ir referentei Rosanai Lukauskaitei. Jos suteikė progą iš arčiau susipažinti su galerijos, parodų organizavimo ir koordinavimo principais. Tai buvo tvirto pagrindo suformavimas tolesniam žingsniui: iš naujo atrasti VDA Telšių galeriją. Dar pridurčiau, kad apskritai atvykusi į Telšius studijuoti supratau, jog nepavyks kuriam laikui iš čia išvykti: siela pasijuto lyg tikruose namuose. Miestas iš pirmo žvilgsnio pakerėjo ežeru, paslaptinga ore tvyrančia kūrybine energija ir vaniliniais ledais su spanguolėmis ir „Džiugo“ sūriu. Bet studentiškas gyvenimo ritmas netrukus pasikeis – vasarą baigsiu VDA Telšių fakulteto dizaino (baldų dizaino) studijų programą, o toliau kaip dizainerė, kūrėja ir parodų kuratorė tęsiu kūrybinę kelionę.
– Kokie iššūkiai pasitiko pradėjus čia dirbti?
Donatas: Į galeriją atėjau dirbti iš skulptūros, ne meno vadybos, srities, todėl nemažai dalykų buvo nauji. Niekas nepateikė „instrukcijos“, koks turėtų būti galerininkas, todėl galerijos viziją teko formuoti pagal savo supratimą. Tik pradėjus dirbti, atsikvėpti neleido ir meno galerijų mugė „ArtVilnius“, pirmosios surengtos parodos. Po jų laukė bene svarbiausias iššūkis – 2023 m. parodų plano sudarymas.
Emilija: Pernai spalį teko įšokti į tikrą meno sūkurį. Ne tik sukoordinuoti jau suplanuotas parodas, bet ir galvoti apie kitus metus. Žinoma, visai kitaip pamatyti galerijos erdves ir priprasti prie gana intensyvaus darbo ritmo. Bet pirmosios parodos ir spalio mėnesį startavęs pranešimų ciklas „Koncepcijos“ suteikė džiaugsmo ir energijos tolesniems darbams.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti galerininkas?
Donatas: Kadangi galerininkas veikia kaip tarpininkas tarp kūrėjo ir visuomenės, pirmiausia turėtų išmanyti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio meno scenos ypatumus, vyraujančias tendencijas. Tai padeda suvokti pristatomų menininkų kūrinių aktualumą lokaliame ir globaliame kontekstuose. Neatsiejamas ir meninis smalsumas: nuolatinis turimų žinių plėtimas lankant parodas, skaitant literatūrą, bendraujant su menininkais ir menotyrininkais. Be abejonės, galerininkas turėtų būti ir geras vadybininkas, kuris už menininką (ne visi menininkai geba save reprezentuoti) užsiimtų jo veiklos, kūrinių, biografijos pristatymu platesnei auditorijai.
– Kuo ypatingas darbas VDA Telšių galerijoje?
Emilija: Darbas galerijoje reikalauja planavimo ir organizacinių sugebėjimų: nuolat vyksta komunikacija su menininkais, parodų kuratoriais, derinamos datos ir įvairūs parodų rengimo niuansai. Dirbant galerijoje, reikia kūrybiško pajautimo, atidumo detalėms, planavimo įgūdžių, gebėjimo sklandžiai komunikuoti, operatyviai reaguoti dėl pasikeitusių planų, o kartais – būti pasirengusiam net ir sienas perdažyti.
– Kokie dalykai galėtų „išjudinti“ meno rinką Telšiuose?
Donatas: Profesionaliojo meno sklaida ir edukacijos. Besikeičiančios meno tendencijos, idėjomis, o ne objektu grįsti kūriniai, menininkų keliamas klausimas, kas dar gali būti menas, daugeliui lankytojų kelia nepatogumo, neaiškumo jausmą, o kartais – ir „atmetimo“ reakciją, todėl nenuostabu, kad žiojasi nemaža praraja tarp šiuolaikinio meno ir žiūrovo: tarp potencialaus kūrinio ir jo pirkėjo. Pradėjus dirbti, išsikeltas uždavinys galeriją laikyti ne tik ekspozicine erdve menininkams, bet tapti tarpininkais tarp kūrėjų ir žiūrovų: pradėtos organizuoti ekskursijos, kviečiami meno srities pranešėjai. Aišku, vien to neužtenka. Ir patys menininkai turėtų daugiau komunikuoti su vietos bendruomene. Keletas tokių bandymų buvo skulptoriaus Donato Jankausko organizuojamuose menininkų sąskrydžiuose Telšiuose, miesto erdvėms kuriant skulptūrinius objektus ir instaliacijas. Į balkoną tarytum iš dangaus nusileidusi Žilvino Landzbergo „Nojaus arka“ ar ežere plaukiojanti Andriaus Ermino „Vieta Tavo reklamai“ patraukdavo net ir menu nesidominčio praeivio žvilgsnį.
– Kokia yra publika, lankanti parodas? Ko trūkstame, kad „pagautume“ platesnį žiūrovų (telšiškių ar miesto svečių) ratą, atvykstantį į parodas?
Emilija: Trūksta smalsumo ir noro suprasti. Labai lengva numoti ranka paskendus savo rutinoje ir ištarti „nesąmonė“, bet puikiai yra pasakęs poetas Alfonsas Andriuškevičius, kad su meno kūriniu reikia bendrauti jo kalba.
Kviečiu praeivius bent iš smalsumo užsukti į galeriją, pirmiausia susipažinti su erdvėmis, sienomis, o vėliau – pamatyti ir meno kūrinius, „pabendrauti jų kalba“. Tai išblaško, praturtina, priverčia susimąstyti ir visai kitokiu kampu pažvelgti į savo kasdienišką rutiną. Džiugu, kad pasitaiko žavių pavyzdžių, kai gyventojai darbo pietų pertraukas išnaudoja menui – ateina į galeriją aplankyti parodų. Viltis arčiau prisitraukti Telšių publiką stiprėja, nes vos per keletą mėnesių pavyko prijaukinti naujų lankytojų, juos užkalbinant ir išsklaidant mitus, jog galerija ar parodų atidarymai „ne visiems“.
– Kokios sąlygos keliamos norintiems eksponuoti darbus VDA Telšių galerijoje?
Donatas: Kadangi Telšių galerija yra VDA padalinys, skirtas VDA Telšių fakulteto bendruomenei reprezentuoti, todėl rengiant parodų planą pirmenybė yra teikiama Telšių fakulteto veiklai: peržiūroms, studentų ir dėstytojų parodoms bei kitoms iniciatyvoms. Kitų parodų paraiškos priimamos atsižvelgiant į parodos koncepciją (ar idėja yra įdomi, originali, aktuali), kūrinių meninę vertę (ar kūriniai atliepia idėją, atlikti profesionaliai ir t. t.).
– Koks šiųmetis galerijos planas, kokios parodos (instaliacijos ar kt.) laukia?
Emilija: Spektras platus: numatomi derlingi galerijos metai. Bus pristatoma įvairių menininkų kūryba: fotografų, skulptorių, tekstilės menininkių, tapytojų, grafinio dizaino ir metalo meno kūrėjų. Tęsime pranešimų ciklą „Koncepcijos“, o apie pranešėjus skelbsime artimiausiu metu.
Kalbėjosi Donata KAZLAUSKIENĖ „Telšių ŽINIOS“
Mes su šeima buvome tokiame parke, kur menininkai taip pat gali kurti eksponatus. Ten vyksta ir edukacines ekskursijos. Įdomu ir mažiems ir dideliams. Manau menininkai galėtų meno kūrinius ir ten vešti.