Naujuoju LR kultūros ministru buvo paskirtas telšiškis trisdešimt šešerių Simonas Kairys. Telšiuose gimęs ir užaugęs, baigęs tuometinę Telšių „Kranto“ vidurinę mokyklą, studijuoti išvyko į Kauną. Vytauto Didžiojo universitete baigė politikos mokslų studijas. Vėliau patirties sėmėsi Kauno miesto savivaldybėje. Kuravo kultūrą, paveldą, turizmą, verslo sąlygų gerinimą, sportą, tarptautinius ryšius.
Naujasis ministerijos vadovas neslepia savo šiltų jausmų gimtajam miestui ir tikina, jog meilę Telšių kraštui teks labai stipriai derinti su objektyvumu, kas ministro darbe yra itin svarbu.
Aurelija SERVIENĖ
– Esate telšiškis. Prašome prisiminti gyvenimo etapą Telšiuose: kokia buvo Jūsų vaikystė ir jaunystė, ką baigęs mokyklą studijavote?
– Telšiuose prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Gyvenau prie Zakso kalno, Masčio ežero, prie pat „Kranto“ vidurinės mokyklos, kurioje mokiausi. Tik dabar galiu įvertinti, kokia kokybiška buvo gyvenimo aplinka, koks puikus miestas yra Telšiai. Aišku, anksčiau Telšiai nebuvo taip sutvarkyti, nebuvo tokia atvira pakrantė, nebuvo tiek miesto ir žemaičių istoriją žyminčių meninių akcentų, kitų objektų. Telšiuose, be mokyklos, laiką dažniausiai leisdavau krepšinio aikštelėje, žaisdavau net keliose sporto mokyklos komandose, atstovaudamas Telšiams apvažiavau visą Lietuvą. Sportas gerai užgrūdino charakterį, kas praverčia ir politikoje. Baigęs vidurinę mokyklą, atsidūriau Kaune, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame baigiau politikos mokslų studijas. Įdomus faktas: Telšiuose pragyvenau praktiškai tiek pat metų, kiek Kaune, o dabar prasideda trečiasis, Vilniaus, etapas, nors gyvenamosios vietos nepakeičiau.
– Koks buvo Jūsų kelias iki kultūros ministro pareigų?
– Nepaisant sporto, jau mokykloje man nesvetimos buvo visuomeninės temos, istorija, politologija, labai svajojau įstoti į žurnalistiką. Atsidūrus Kaune, universitete šalia atsirado nemažai įkvepiančių asmenybių – Leonidas Donskis, Egidijus Aleksandravičius, Liudas Mažylis. Jie turėjo daug įtakos mano pasirinktam keliui.
Savo veiklą pradėjau Lietuvos liberaliame jaunime. Įdomu, jog mano oficialus stojimas į tuometinę Liberalų ir centro sąjungą vyko Telšiuose, Kaune kažkaip nedrįsau. Na, o vėliau susikūrė Liberalų sąjūdis, greitai tapau vienu iš Kauno skyriaus vadovų, patekau į miesto Tarybą. Kauno miesto savivaldybėje praleidau 13 metų – nuo sekretoriato specialisto iki vicemero. Kauno vicemero pareigos labai dinamišku miesto laikotarpiu (2015–2019 m. kadencija) ir tapo mano dideliu lūžio tašku kalbant apie profesionaliąją politiką. Tuo metu kuravau kultūrą, paveldą, turizmą, verslo sąlygų gerinimą, sportą, tarptautinius ryšius. Man pavyko atvesti Kauną į Europos kultūros sostinės titulą 2022 m., taip pat kuravau miesto modernizmo architektūros kelią į UNESCO. Šie du didžiausi mano projektai ir pasiekimai nupiešė kryptį būtent į kultūros temą.
Politikai dažnai vengia kultūros, bijo jos neapibrėžtumo, emocionalumo. Mane ši sritis visada traukė. Per rinkimus kuravau visą programos rengimą, dėl to tapau vienu iš pagrindinių pretendentų į ministrus koalicijos dėlionėje. Kadangi ši vyriausybė yra politikų, o ne specialistų, tai buvo nemažai šansų man tapti kultūros ministru, kaip ir nutiko.
– Kada pasukote į politiką? Kuo ji sudomino?
– Į politiką pasukau kažkur trečiame studijų kurse. Kuo sudomino? Visada norėjau padaryti pasaulį geresne vieta gyventi, iki šiol tai ir stengiuosi daryti. Mano šeimoje, giminėje – daug patriotiškų asmenybių. Lietuva man yra labai svarbi, dėl to turbūt ir esu ten, kur dabar esu.
– Papasakokite apie ministro darbą. Ar lengva buvo apsispręsti dėl šių pareigų? Kas šiame darbe Jus džiugina, o gal, priešingai, yra liūdnų dalykų?
– Ministro darbas – lyg nuolatinis važiavimas autostrada, dažniausiai viršijant greitį ir nelabai turint kada sustoti pailsėti. Politika yra gyvenimo būdas, o jei ne, tai kadencija gali pavirsti į didelę kančią. Mano atveju, kaip ir minėjau anksčiau, politikai yra reti svečiai kultūroje. Bet tas mane gelbėja, nesu susisaistęs, galiu priimti objektyvius sprendimus, manęs neerzina kritika. Tiesiog žinojau, kur einu, ir nuo pirmos dienos žinau, ką daryti ir su kuo susidursiu.
– Kiek Jums iki pradedant eiti kultūros ministro pareigas buvo žinoma kultūros sritis? Ar Jūsų gyvenimas buvo susijęs su ja?
– Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra neišvengiamai susijęs su kultūra, net jei pats žmogus taip tiesiogiai ir negalvoja. Telšiuose gal nebuvo tokių galimybių, kokios atsirado Kaune kalbant apie kultūrinį vyksmą. Bet verta pastebėti, kad situacija dabar labai pasikeitusi. Regioninė kultūros politika atnešė pozityvių pokyčių, Telšiuose dabar gerokai daugiau galimybių, miestas labai puikiai užčiuopė savo istoriją, asmenybes. Džiaugiuosi, kai matau savo bendraamžius, kurie baigę mokslus ir gyvenę viename ar kitame didmiestyje grįžta gyventi į gimtinę. Ir išsaugo žemaitišką tarmę, ką man jau sudėtinga padaryti.
– Kokia kultūros situacija šiandien Lietuvoje? Kam skirsite didžiausią dėmesį?
– Be abejo – kultūros grąžinimas į visavertį gyvenimą po karantino ir pandemijos. Akivaizdu, kad kūrėjų padėtis yra labai sudėtinga. Finansinius dalykus pagal galimybes suteikia valstybė, tačiau požiūrio klausimas išlenda labai aštriu kampu. Kultūra nėra išlaikytinė, kultūros nereikia vis nuo kažko gelbėti. Kultūra yra vertybė, būtina žmogaus gyvenimo sąlyga, galų gale kultūra pati kuria ekonomiką, o nėra tik išlaikytinė. Dar daugiau, kultūrą galima puikiai pasitelkti sprendžiant visuomenės socialines problemas, ypač kalbant apie pandemiją ir jos pasekmes. Dar labai svarbu kultūros ir švietimo ryšys, ką visada stengiuosi pabrėžti. Jau nebekalbu apie mūsų unikalumą, paveldą, kam neužtenka tik rūpesčio kalbomis, o reikia labai konkrečių dalykų – finansavimo. Tęsime ir kultūros darbuotojų atlyginimų kėlimo politiką bei suteiksime visas sąlygas regionams.
– Kokie buvo Jūsų pirmieji darbai einant ministro pareigas?
– Pirmieji darbai buvo labai greiti. Per itin trumpą laiką reikėjo parengti LRV programą, dabar dirbame su programos įgyvendinimo priemonių planu. Buvo sunkūs sprendimai, susiję su karantino režimu, taip pat labai greitai turėjome atlikti valstybės biudžeto korekcijas. Labai džiaugiuosi, jog pavyko apginti pozicijas, kultūros finansavimas šiais metais didėja 20 mln. Eur. Dabar labiausiai orientuojamės į sprendimus, lengvinančius pandemijos pasekmes kultūros sektoriui.
– Pasakokite apie savo šeimą, žmoną, dukrytę.
– Mano žmona Deimantė – kaunietė. Mūsų šeimai labai patinka grįžti į Telšius. Ir ne vien dėl mamos lietinių blynų su trintomis braškėmis. Labai mėgstame pasivaikščioti pažintiniu taku aplink Ilgės (Ilgio) ežerą, su dukra ne tik susipažįstame su visokiausiais augalais, bet ir ieškome, kur tas baubas gyvena. Mėgstu pabėgioti Masčio ežero pakrante. Dukrai Amelijai balandžio mėnesį bus treji metai. Ne kartą esu minėjęs, kad vaikas – didžiausia gyvenimo prasmė. Tikiuosi, kad mes su Amelija būsime ne tik tėvas ir dukra, bet ir geriausi draugai. Gaila, dabartinis laikotarpis labai kėsinasi į šeimos laiką, bet kol kas lyg susitvarkome.
– Kadangi esate telšiškis, ar galime tikėtis didesnio dėmesio kultūros sričiai Telšių rajone?
– Bent jau man nereikės papildomai kažko aiškinti, įrodinėti, kuo vienas ar kitas dalykas yra svarbus Telšių rajone. Esu įsitikinęs, kad politikoje labai reikia žmonių, kurie turi panašų gyvenimo kelią kaip mano. Kokybiškas gyvenimas gali būti ne vien didmiestyje, bet ir Žemaitijos sostinėje. Bet meilę Telšių kraštui teks labai stipriai derinti su objektyvumu, kas ministro darbe yra labai svarbu.
Loading ...
Puikus pavyzdys vietiniams Telšių politikams.