Lapkričio pabaigoje sukako 100 metų, kai gimė mūsų kraštietis – vaistininkas, mokslininkas, farmacijos istorikas Alfonsas Kaikaris. Bene akivaizdžiausiai matomas jo palikimas – Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus Kaune, kurį mūsų kraštietis įkūrė ir ilgą laiką jam vadovavo.
Nors A. Kaikaris gimė Joniškio rajone, jo vaikystė ir jaunystė prabėgo mūsų krašte – Laižuvoje ir Mažeikiuose.
Tėvai atvažiavo į Laižuvą
Alfonsas Kaikaris gimė 1922 m. lapkričio 30 d. Žagarėje – vaistininko, farmacijos istoriko Antano Kaikario ir jo žmonos Izabelės Laskauskaitės-Kaikarienės šeimoje.
Provizorius ir kraštotyrininkas Liudvikas Rulinskas, pateikęs išsamios medžiagos apie Kaikarių šeimą, rašė, kad Antanas Kaikaris, 1906–1915 m. gyvendamas Kavarske, susidraugavo su Anykščių vaistininku, rašytoju Antanu Žukausku-Vienuoliu, kuris ir supažindino A. Kaikarį su Laskauskaite iš Lagedžio kaimelio. Pora susituokė ir kurį laiką gyveno Žagarėje.
Pradinę mokyklą Alfonsas pradėjo lankyti Žagarėje, bet vėliau Kaikarių šeima persikėlė į mūsų kraštą. Mažeikių krašto enciklopedijoje rašoma, kad, Kaikariams nusipirkus vaistinę Laižuvos miestelyje, sūnus čia baigė pradinę mokyklą, o 1934 m. įstojo į Mažeikių valstybinę gimnaziją, kurią baigė 1941 m.
Mokydamasis Mažeikiuose A. Kaikaris buvo aktyvus skautas, gimnazijoje jis organizavo vieno veiksmo vaidinimus, už tai buvo apdovanotas direktoriaus pagyrimo raštu.
Iš Kauno – atgal į Mažeikius
1942 m. A. Kaikaris buvo priimtas laisvuoju klausytoju į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Farmacijos skyriaus pirmą kursą.
1943 m. kovo mėnesį vokiečiams uždarius universitetą, A. Kaikaris grįžo į Mažeikius. Padedant Mažeikių vaistinės vedėjai Eugenijai Motuzaitei, jis buvo priimtas dirbti vaistinės asistentu-praktikantu.
1944 m. lapkritį A. Kaikaris grįžo į Kauną tęsti studijų, o 1947 m. jas baigė ir gavo provizoriaus- chemiko vaistininko diplomą.
Po studijų kraštietis pasiliko Kauno medicinos institute (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), jis dirbo vienoje iš katedrų, skaitė paskaitas apie farmacinio darbo organizavimą, vėliau dėstė farmacijos istoriją. 1957 m. buvo paskirtas Farmacijos ir Stomatologijos fakulteto prodekanu, bet po šešerių metų A. Kaikaris šių pareigų atsisakė ir savo tolesnę veiklą skyrė farmacijos istorijai.
Dėstytojas ir mokslininkas
A. Kaikaris buvo Farmacininkų mokslinės draugijos valdybos narys, paskelbė daugiau nei 90 straipsnių mokslinės ir populiariosios spaudos puslapiuose. Tarp jų – straipsniai apie farmacijos mokslo raidą Vilniaus ir Kauno universitetuose, XVI–XIX a. vaistininkystę, vaistinių istorijas. Pirmasis A. Kaikario straipsnis, apžvelgiantis farmacijos istoriją nuo pirmųjų vaistinių įsteigimo Lietuvoje XVI a. iki Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, buvo paskelbtas 1966 m. užsienio spaudoje.
40 metų dirbęs mokslinį ir pedagoginį darbą A. Kaikaris išėjo užtarnauto poilsio, 1992 m. Lietuvos vyriausybė paskyrė jam valstybinę pensiją.
„Doc. A. Kaikaris puoselėjo mintį parengti ir išleisti išsamią ir plačią Lietuvos farmacijos knygą.
Tačiau staigi ir netikėta mirtis 1997 m. gruodžio 19 d. nutraukė visas gražias viltis ir gyvenimo sumanymus. Docento A. Kaikario knygą „Lietuvos farmacijos istorija. Atsiminimai“ parengė ir išleido jo bendradarbiai bei bičiuliai 2000 metais“, – rašė L. Rulinskas straipsnyje „A. Kaikaris – farmacijos istorijos muziejaus įkūrėjas iš Žagarės“ (Šiaulių naujienos, 2017-08-19).
Muziejaus priešistorė ir kraštiečio indėlis
Iki pat mirties A. Kaikaris dirbo muziejuje, kurį pats pradėjo kurti. O gal tiksliau būtų sakyti: atkurti. Jei taip teigsime, būtina pridurti: atkurti jį teko beveik iš nieko.
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius dr. Tauras Mekas portalui sveikaszmogus.lt pasakojo, kad Lietuvos vaistininkų draugija ir Lietuvos farmaceutų sąjunga dar prieškariu rinko įdomesnę medžiagą ir daiktus, tuomet turėta patalpa jiems saugoti. Bet nebuvo žmogaus, kuris tuo užsiimtų iš esmės, o po 1940-ųjų, kai visos draugijos buvo uždarytos kaip pavojingos sovietinei sistemai, ši sritis liko visai be priežiūros.
Daiktai arba muziejaus pradmenys atsidūrė Medicinos fakulteto rūmų rūsiuose. 1946 m. Nemuno potvynis juos gerokai apgadino, išliko tik keli. Jie buvo saugomi instituto profesoriaus Benedikto Šiaulio kabinete. Po profesoriaus mirties 1957 m. būsimieji muziejaus eksponatai pateko į A. Kaikario rankas.
L. Rulinskas rašė, kad A. Kaikaris, pradėjęs puoselėti muziejaus idėją, sulaukė pagalbos iš Lietuvos farmacininkų, instituto kolegų, studentų, vaistininkų. Buvo kreiptasi į vaistinių kolektyvus, kad jie rašytų prisiminimus apie vaistines, ruoštų jų albumus.
„Vaistinių darbuotojai į tai mielai atsiliepė ir tam pritarė. Iš farmacijos įstaigų gauta vertingų senovinių daiktų, prietaisų vaistams gaminti, įvairių vertingų dokumentų bei receptų“, – pasakojo kraštotyrininkas iš Šiaulių.
Eksponatų nuolat daugėjo, galiausiai iš A. Kaikario kabineto jie buvo perkelti į specialias spintas Farmacijos fakulteto koridoriuje, paskui instituto palėpėje buvo įrengta uždara vieno kambario patalpa su užrašu „Museum Pharmaceutica Lithuanica“. Po kelerių metų muziejus buvo išplėstas, vietoj vieno kambario jis jau užėmė penkis.
1975 m. Kauno medicinos institute buvo oficialiai atidarytas Lietuvos farmacijos muziejus. 1987 m. jam buvo suteiktos patalpos Rotušės aikštėje – restauruotame XVI a. name. (Jei kas susidomėjo, muziejaus adresas: Rotušės aikštė, 28 – aut. past.)
Dabar mūsų kraštiečio A. Kaikario „kūrinys“ vadinamas Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejumi.
Muziejuje – įkūrėjo idėjos
T. Mekas apie muziejaus įkūrėją pasakojo: „Įsimintinas docento dėmesingumas kiekvienam žmogui, erudicija, meilė savo darbui, diplomatiški sprendimai, įsiklausymas į kito žmogaus mintis, subtilus humoras. Pasakodamas apie eksponatus jis paminėdavo, kieno dėka tas daiktas pateko į muziejų, kas jį restauravo. A. Kaikaris vadovavosi patirtimi, kad geras žodis ir draugiška atmosfera padeda gydyti sunkiausias ligas. Jo sukurta muziejaus aplinka tam neabejotinai tebetarnauja.“
L. Rulinskas apie kolegą ir dėstytoją rašė: „Nors jau praėjo 55-eri metai, dar gerai prisimename, kai Farmacijos fakultete Kaune studijų metais būsimiems provizoriams doc. A. Kaikaris skaitė paskaitas farmacinio darbo organizavimo ir farmacijos istorijos klausimais, o jo žmona doc. Eugenija Tukajūtė-Kaikarienė tuomet skaitė paskaitas vaistų formų technologijos klausimais. Be to, muziejuje buvo organizuojami įvairūs renginiai: seminarai, susitikimai, konferencijos, knygų pristatymai, sveikinami jubiliatai. Į muziejų atvykdavo ir jaunavedžių poros, kurias doc. A. Kaikaris vaišindavo jo paties pagamintu jaunystės eliksyru.“
Muziejaus oficinoje ir dabar lankytojus pasitinka užrašas „Huc intrantibus salus“ („Įeinančiajam linkime sveikatos“), svečiams „skiriama“ vaistų, pagamintų pagal viduramžių receptus: „Elixir ad longam vitam“ („Ilgo gyvenimo eliksyro“), specialiai moterims – „Syrupus adianti capilorum Veneris“ („Veneros plaukų švelninamojo sirupo“).
L. Rulinskas savo straipsnyje mini įdomų faktą: į Lietuvą iš JAV atvykusi turistų grupė už šį farmacijos muziejų (jo ekspoziciją) siūlė milijoną dolerių, tačiau instituto vadovybė jį parduoti atsisakė. Kitame šaltinyje teigiama, kad būtent šis faktas Kauno valdžią paskatino instituto muziejui suteikti patalpas Kauno centre.
Audronė MALŪKIENĖ
Loading ...
