„Telšių ŽINIŲ“ skaitytojai jau aštuntus metus rinko populiariausią sportininką. Iki šiol rinkimai vykdavo tik kerpant kuponus laikraštyje, šiemet pirmą kartą gyventojai balsavo ir interneto svetainėje, ir kirpo kuponus. Susumavus gautus rezultatus populiariausio Telšių rajono sportininko titulas atiteko ištvermės jojimo sportininkei Kornelijai Rubežiūtei.
Mergina prisipažįsta, jog nuo mažumės esanti tiesiog „apsėsta“ žirgais, tikriausiai todėl jos rezultatai tokie stebinantys: pirmoji vieta Lietuvos žirginio sporto federacijos reitinguose ir iškovotas geriausios ištvermės jojimo raitelės titulas.
K. Rubežiūtė dalijasi mintimis apie sportą ir meilę žirgams.
Aurelija SERVIENĖ
– Tapote populiariausia 2023 metų Telšių sportininke. Sveikiname su laimėjimu. Ar jis Jus pradžiugino?
– Labai ačiū. Tiesą pasakius, visiškai nesitikėjau šito laimėjimo. Pamačiusi, kad internetiniame balsavime likau antra, galvojau, kad taškų skirtumas bus per didelis ir kuponų, atneštų į redakciją, neužteks.
Į sportininkų apdovanojimo renginį atvykau tik pasimėgauti vakaru ir pasidžiaugti kitų laimėjimais.
Kai atėjo eilė paskelbti populiariausią Telšių rajono sportininką, visai nesitikėjau išgirsti savo vardo kaip pirmosios vietos laimėtojos. Tai sukėlė nuostabą tiek man, tiek mano trenerei, draugams bei šeimai, kurie atvyko manęs palaikyti. Vėliau sužinojau, kad viena mergaitė iš žirgyno, niekam nesakiusi, nunešė dar keletą kuponų, kurie padidino mano persvarą ir pakėlė į pirmąją vietą.
Gauti šį apdovanojimą buvo didelė garbė dėl to, kad galiu garsinti savo mėgstamiausią sporto šaką – ištvermės jojimą. Tai labai didelis įvertinimas.
– Papasakokite apie save. Ką veikiate, kuo užsiimate?
– Šiuo metu, kaip pati sakau, gyvenu tarp dviejų miestų – Telšių ir Vilniaus. Esu „Vilnius Tech“ bioinžinerijos trečio kurso studentė. Turbūt dėl meilės „Topolio“ žirgynui ir savo gimtajam miestui norėjosi ir toliau tęsti treniruotes būtent ten, todėl kiekvieną savaitgalį grįždavau į Telšius iš Vilniaus tam, kad galėčiau treniruotis ir dalyvauti varžybose. Suderinti studijas ir treniruotes miestuose, kuriuos skiria 300 kilometrų atstumas, nėra lengva, tačiau didelis noras ir ryžtas man padėjo. Žinoma, žirgynų, kurie treniruoja ištvermės jojimo raitelius, yra ir aplink Vilnių, tačiau, kaip sakoma, mano širdis yra Telšiuose.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado ištvermės jojimo sportas?
– Žirgai buvo ir yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Nuo pat vaikystės buvau „apsėsta“ jais. Turėjau didelę kolekciją žaislinių žirgų figūrėlių, didžioji mano knygų dalis buvo taip pat apie žirgus.
Rimtesnis susidomėjimas jojimu ir žirgais prasidėjo turbūt tada, kai seneliai mane visai mažytę, vos devynerių metų, nuvežė pajodinėti į „Topolio“ žirgyną. Prisimenu tą dieną taip, lyg ji būtų buvusi vakar: pasodino mane ant žemaitukų veislės žirgo, vardu Perlis, ir tuomet mano, mažo vaiko, svajonės išsipildė. Po maždaug ketverių metų, kai man buvo trylika, atvykau į tą patį žirgyną su drauge, ir nuo tada prasidėjo mano kaip sportininkės kelias. Dabar sportuoju jau aštuonerius metus ir, manau, tai – dar ne pabaiga.
– Esate ištvermės jojimo sporto atstovė. Pristatykite, kas tai per sporto šaka, kuo Jus ji sužavėjo?
– Ištvermės jojimas – tai jojimo sporto šaka, kuri yra artimiausia žirgo prigimčiai. Žirgui nereikia šokinėti per kliūtis ar bėgti visu greičiu hipodrome. Tai jojimas, kuris reikalauja žirgo ir sportininko stipraus tarpusavio ryšio, nes didžioji laiko dalis yra praleidžiama dviese miško ar lauko keliukuose bei pievose.
Taip pat, kaip sufleruoja pats pavadinimas, šis sportas reikalauja ir ištvermės. Duetai turi įveikti skirtingo lygio trasas. Viskas prasideda nuo 20 kilometrų trasos ir kyla į viršų. Ilgiausia distancija, kurią galima įveikti, yra 160 kilometrų, ir svarbiausia, jog tai reikia padaryti su sveiku žirgu. Nesvarbu, ar joji trumpiausią, ar ilgiausią distanciją, žirgo sveikata visada yra pirmoje vietoje. Veterinarai varžybų metu prieš startą, tarpiniame finiše ir po finišo tikrina bendrą žirgo sveikatą: matuoja pulsą, dehidrataciją, skrandžio ir raumenų darbą, bėgseną (žiūrimas žirgo šlubumas). O dalyvaujant varžybose užsienyje yra tikrinama net žirgo temperatūra ir po varžybų žirgas nėra išleidžiamas vykti namo, kol veterinaras nepatikrina jo būklės.
Šis sportas mane sužavėjo tuo, kad treniruotėse ir varžybose aš ir žirgas tampame lyg vienu kūnu. Dirbame kartu, šnekamės vienas su kitu ir siekiame savo tikslų kartu. Tai nėra vieno žmogaus pasiekimas ir nuopelnai, tai yra komandos, kurią sudaro sportininkas, žirgas, treneriai, grumai, kalvis, veterinarijos gydytojai, vairuotojas, kuris veža į varžybų vietą, ir žirgų šėrikai.
Taip pat ištvermės jojimo sportas reikalauja didelių lėšų. Tikriausiai didžioji dalis pinigų yra išleidžiama ne varžybų metu, o joms ruošiantis. Norint dalyvauti varžybose visų pirma žirgas privalo gauti geriausius papildus ir vitaminus tam, kad būtų paruoštas jo organizmas ir raumenys dideliam krūviui. Be to, yra prikalamos aukščiausios kokybės pasagos, o kur dar visas specialus ištvermės jojimo inventorius… Ir visa tai dar neskaičiuojant starto mokesčio, degalų sąnaudų ir gardo nuomos varžybų vietoje. Dėl to visi raiteliai ieško rėmėjų, kurie padėtų išvykti į varžybas. Žinoma, pradžioje didžiausi rėmėjai yra tėvai ir žirgyno savininkai. Kadangi šis sportas Lietuvoje nėra populiarus, yra labai sunku rasti rėmėjų, kurie sutiktų finansuoti dalį išlaidų.
Loading ...
