Kor­ne­li­ja Ru­be­žiū­tė – šių me­tų Lie­tu­vos iš­tver­mės jo­ji­mo čem­pio­nė

Rugp­jū­čio 3 die­ną Laz­di­juo­se vy­ko 2024 m. at­vi­ras Lie­tu­vos iš­tver­mės jo­ji­mo ir va­žia­vi­mo čem­pio­na­tas. Ja­me da­ly­va­vo „To­po­lio“ žir­gy­no rai­te­lė Kor­ne­li­ja Ru­be­žiū­tė. Mer­gi­na kar­tu su ara­bų veis­lės žir­gu Po­liu lai­mė­jo pir­mą­ją vie­tą ir ta­po šių me­tų ša­lies čem­pio­ne.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Do­mė­ji­ma­sis iš­tver­mės jo­ji­mu

Apie šią jo­ji­mo ša­ką Kor­ne­li­ja nie­ko ne­ži­no­jo, kol ne­bu­vo pra­dė­ju­si lan­ky­ti „To­po­lio“ žir­gy­no. Ten vis­ko mo­kė­si nuo pat pa­grin­dų: žir­go šu­ka­vi­mo, prie­žiū­ros bei jo­ji­mo. Lai­kui bė­gant K. Ru­be­žiū­tę su iš­tver­mės jo­ji­mu su­pa­žin­di­no tre­ne­rės Auš­ra Vie­su­lė ir Si­gu­tė Leč­kaus­kie­nė. Tai yra orien­ta­ci­nis jo­ji­mas po miš­kus ir pa­ti ar­ti­miau­sia spor­to ša­ka žir­go pri­gim­čiai. Šis spor­tas Kor­ne­li­ją ža­vi tuo, kad yra ne­mo­no­to­niš­kas, kiek­vie­ną kar­tą jo­jant kei­čia­si vaiz­dai: miš­kai, lau­kai ar pie­vos, kar­tais ten­ka jo­ti net per upe­lius.

Di­džiau­sias rai­te­lės įkvė­pi­mas yra jos tre­ne­rės, ku­rios nie­ka­da ne­lei­džia pa­si­duo­ti, vi­sa­da ska­ti­na ju­dė­ti pir­myn ir pa­sie­kus tiks­lą – ra­gi­na ieš­ko­ti ki­to.

Di­džiau­si iš­šū­kiai

K. Ru­be­žiū­tė at­sklei­dė, kad di­džiau­sias iš­šū­kis yra fi­nan­si­nė pa­ra­ma. Kiek­vie­nos var­žy­bos kai­nuo­ja la­bai daug, o ypač čem­pio­na­tai. Rei­kia mo­kė­ti star­to mo­kes­tį, už gar­do nuo­mą, de­ga­lus, žir­go pa­ša­rus, vi­ta­mi­nus, elekt­ro­li­tus. Taip pat žir­gas pri­va­lo bū­ti pa­kaus­ty­tas pa­sa­go­mis, to­dėl ten­ka mo­kė­ti už kal­vio pa­slau­gas bei vi­są in­ven­to­rių. To­dėl vi­si rai­te­liai ieš­ko rė­mė­jų var­žy­boms, kad pa­dė­tų pa­deng­ti bent da­lį iš­lai­dų, ta­čiau jų ras­ti yra la­bai sun­ku.

Sėk­mės pa­slap­tis

Čem­pio­nė sa­kė, kad jo­kių sėk­mės pa­slap­čių ne­tu­ri. „Ma­no ma­ny­mu, sėk­mė šyp­so­si tam, ku­ris įde­da daug dar­bo ir pa­stan­gų“, – tei­gė Kor­ne­li­ja. Ji pa­ti sten­gia­si kuo dau­giau tre­ni­ruo­tis ir ti­kė­ti, jog vis­kas yra įma­no­ma. La­bai daug duo­da ap­lin­ki­nių pa­lai­ky­mas, be jo kar­tais sun­ku pa­ti­kė­ti ir sa­vi­mi.

Nė­ra kas­die­nės ru­ti­nos

K. Ru­be­žiū­tė pa­si­da­li­jo, jog iš­tver­mės jo­ji­mas la­bai įdo­mus tuo, kad ja­me ne­ga­li bū­ti ru­ti­nos. Tre­ni­ruo­tės tu­ri bū­ti nuo­la­ti­nės, ta­čiau ne vie­no­dos. Ruo­šian­tis var­žy­boms rei­kia kuo įvai­res­nių tre­ni­ruo­čių tam, kad žir­gui pa­čiam bū­tų įdo­mu bėg­ti ir jis lauk­tų ki­to kar­to, ka­da vėl ga­lės iš­bėg­ti į miš­kus. Tre­ne­rės sten­gia­si duo­ti įvai­riau­sių dis­tan­ci­jų ar grei­čio tra­sų. Vie­nos tra­sos bū­na grei­tos, bet trum­pos, ki­tos il­ges­nės.

Pa­ta­ri­mas jau­niems rai­te­liams

Kornelija jauniems raiteliams pa­ta­ria ne­sku­bė­ti. Vis­kas atei­na sa­vu lai­ku, jei yra sie­kia­ma tiks­lo ir įde­da­ma la­bai daug dar­bo. Ne­rei­kia no­rė­ti vis­ko pa­siek­ti per me­tus ar dve­jus. „Kad lai­mė­čiau čem­pio­nės var­dą, man pri­rei­kė de­vy­ne­rių me­tų“, – pa­si­da­li­jo K. Ru­be­žiū­tė. Per tuos me­tus su­kaup­tas teo­ri­jos ir tre­ni­ruo­čių ba­ga­žas jai lei­do šio ti­tu­lo pa­siek­ti su svei­ku ir lai­min­gu žir­gu. O tai šia­me spor­te yra bran­giau už vi­sus lai­mė­ji­mus.

Įsi­min­ti­niau­sios aki­mir­kos

Kor­ne­li­jaaįsi­min­ti­nų aki­mir­kų tu­ri dvi: da­ly­va­vi­mas tarp­tau­ti­nė­se iš­tver­mės jo­ji­mo var­žy­bo­se Len­ki­jo­je ir Lie­tu­vos iš­tver­mės jo­ji­mo suau­gu­sių­jų gru­pės čem­pio­nės ti­tu­las.
Tarp­tau­ti­nė­se var­žy­bo­se mer­gi­na da­ly­va­vo 2023 me­tais, ta­da star­ta­vo CEIYJ* 100 km dis­tan­ci­jos jau­ni­mo įskai­to­je su ara­bų veis­lės žir­gu Po­liu. Jiems sėk­min­gai pa­vy­ko įveik­ti vi­sus šim­tą ki­lo­met­rų ir užim­ti gar­bin­gą ant­rą­ją vie­tą.

Šiais me­tais su tuo pa­čiu žir­gu įvei­kė aš­tuo­nias­de­šimt dvie­jų ki­lo­met­rų su­dė­tin­gą tra­są, ku­ri vin­gia­vo net per as­fal­tuo­tas mies­te­lių gat­ves, ir ta­po čem­pio­ne.

Rai­te­lė sa­kė, kad jai di­džiau­sias pa­sie­ki­mas yra tai, jog abe­jas var­žy­bas už­bai­gė su svei­ku bei ge­rai be­si­jau­čian­čiu žir­gu.

Su­si­dū­ri­mai su sun­ku­mais

K. Ru­be­žiū­tei sun­kiau­sias mo­men­tas vi­sa­da bū­na iki star­to, nes rei­kia su­si­tvar­ky­ti su sa­vi­mi. Nors ji da­ly­va­vu­si ne­ma­žai var­žy­bų, ta­čiau prieš kiek­vie­nas vis tiek la­bai jau­di­na­si. Kor­ne­li­ja pa­si­da­li­jo tre­ne­rės mėgs­ta­mu po­sa­kiu: „Jei­gu jau­di­nie­si, va­di­na­si, vis­kas bus ge­rai.“ O su stre­su rei­kia su­si­tvar­ky­ti, kad ne­per­duo­tų vis­ko žir­gui. Šie la­bai jaut­rūs ir nuo­sta­būs gy­vū­nai jau­čia vis­ką, ką jau­čia žmo­gus. To­dėl jei­gu esi ra­mus – bus ra­mus ir žir­gas.

Už­tik­ri­na­ma žir­go sa­vi­jau­ta

Di­džio­ji da­lis žir­go ge­ros sa­vi­jau­tos ir svei­ka­tos pri­klau­so nuo ra­cio­no. Žir­gas pri­va­lo gau­ti pa­ša­rus ir pa­pil­dus, taip pat įvai­rių vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­lų ir elekt­ro­li­tų. Vi­sa tai už­tik­ri­na ge­rą žar­ny­no ir rau­me­nų veik­lą. Kor­ne­li­ja vi­sa­da prieš tre­ni­ruo­tes ir po jų žir­gui at­lie­ka nu­ga­ros, ko­jų bei pe­čių ma­sa­žą, ku­ris pa­ge­ri­na rau­me­nų krau­jo­ta­ką, juos at­pa­lai­duo­ja ir pa­de­da jiems aug­ti. Taip pat žir­gui at­šal­do ko­jas, nes tai pa­de­da su­stip­rin­ti saus­gys­les ir su­ma­ži­na trau­mų ri­zi­ką po di­de­lio krū­vio.

Pa­lai­ky­mas, ku­ris pa­dė­jo pa­siek­ti čem­pio­na­tą

Nuo pat pra­džių Kor­ne­li­ją pa­lai­kė ir ja ti­kė­jo „To­po­lio“ ko­man­da: žir­gy­no sa­vi­nin­kai Si­gu­tė ir Sau­lius Leč­kaus­kai, tre­ne­rė A. Vie­su­lė bei rim­čiau­sias žir­gy­no gru­mas ir „ope­ra­to­rius“ And­rius Vie­su­las. Taip pat žir­gy­no rai­te­liai, ku­rie pa­de­da per var­žy­bas ir po jų. Di­džiau­sia mer­gi­nos pa­lai­ky­mo ko­man­da yra tė­ve­liai, ku­rie vi­sa­da pa­ska­ti­na siek­ti dau­giau, net at­vyks­ta pa­dė­ti į var­žy­bas.

Poil­sis tarp tre­ni­ruo­čių ir var­žy­bų

Po var­žy­bų ki­tą die­ną mer­gi­na vėl vyks­ta į žir­gy­ną pa­si­rū­pin­ti žir­gu, pa­da­ry­ti jam ma­sa­žo, pa­ve­džio­ti, leis­ti jam pra­tam­py­ti rau­me­nis, nes žir­gams, kaip ir žmo­nėms, po di­de­lio krū­vio kau­pia­si pie­no rūgš­tys ir skau­da rau­me­nis, to­dėl pri­va­lu jais pa­si­rū­pin­ti. „Tur­būt tai jau įau­gę į krau­ją, kad vi­sų pir­ma pa­si­rū­pi­nu žir­gu ir jo sa­vi­jau­ta, o tik po to žiū­riu, ką skau­da man“, – pa­sa­ko­jo Kor­ne­li­ja.

Ry­šys tarp žir­go ir rai­te­lio

Žir­gi­nia­me spor­te ry­šys tarp rai­te­lio ir žir­go yra svar­biau­sias da­ly­kas. Jei jo ne­bus – ne­bus ir ge­rų re­zul­ta­tų. Šis ry­šys nė­ra pa­sie­kia­mas tik jo­jant, daž­niau­siai jis at­si­ran­da dau­giau lai­ko pra­lei­džiant ša­lia žir­go: jį šu­kuo­jant ar tie­siog lei­džiant lai­ką kar­tu. Svar­bu yra su­pras­ti, kas žir­gui pa­tin­ka, ko­kie jo mėgs­ta­miau­si ska­nės­tai, taip pat ko jis ga­li bi­jo­ti, kas jam ke­lia ne­ri­mą bei ką pa­sa­ko jo kū­no kal­ba ati­tin­ka­mo­se si­tua­ci­jo­se. Tai ga­li­ma pa­da­ry­ti tik kuo dau­giau lai­ko pra­lei­džiant su žir­gu.

Ne­ki­lo abe­jo­nių

Kor­ne­li­ja sa­kė, kad abe­jo­nių dėl var­žy­bų ne­bu­vo. Ji tei­gė, kad abe­jo­nių ky­la tuo­met, kai jau­tie­si ne­pa­si­ruo­šęs pa­ts ar­ba kai ma­tai, kad žir­gas dar ne­ga­lė­tų įveik­ti to­kios dis­tan­ci­jos. Ta­da į var­žy­bas tie­siog ne­rei­kia vyk­ti. Čem­pio­nė ti­kė­jo sa­vo ko­man­da ir due­tu, jog jie ga­li lai­mė­ti.

Vi­sų var­žy­bų me­tu, prieš star­tą, tar­pi­nia­me fi­ni­še ar po fi­ni­šo, ve­te­ri­na­rai tik­ri­na žir­go sa­vi­jau­tą ir, jei­gu ky­la net men­kiau­sias įta­ri­mas, jog žir­gui ką nors skau­da ir jis blo­gai jau­čia­si, due­tas yra disk­va­li­fi­kuo­ja­mas.