Kny­gų ir vi­di­nės ra­my­bės paieš­kos

Kiek daž­nai pai­ma­te į ran­kas kny­gą? Jei nuo­lat tei­si­na­tės, kad skai­to­te ma­žai ar­ba tam vi­sai ne­ran­da­te lai­ko, tel­šiš­kė Ei­ri­mė Po­ciū­tė tu­ri Jums ką pa­sa­ky­ti: mie­go­ti rei­kia ei­ti ne su mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu ran­ko­se, o su kny­ga.

Mer­gi­na kas­dien sten­gia­si bent pus­va­lan­dį pa­skai­ty­ti kny­gą, ra­šo jų ap­žval­gas že­mai­čių tar­me ir ra­gi­na tai da­ry­ti ki­tus.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve. Kur pra­bė­go Jū­sų vai­kys­tė, jau­nys­tė? Kuo už­sii­ma­te da­bar?

– Esu ki­lu­si iš Tel­šių, užau­gau Džiu­gi­nė­nų kai­me, nuo­sta­bios gam­tos ap­sup­ty­je. Spė­ju, dėl to la­bai ver­ti­nu gam­tą ir jos ra­my­bę. Ta­me pa­čia­me kai­me­ly­je ėjau į pra­di­nę mo­kyk­lą. Vė­liau pe­rė­jau į Tel­šių „At­ža­ly­no“ vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ku­rio­je bai­gu­si dvy­li­ka kla­sių iš­va­žia­vau stu­di­juo­ti į Vil­nių. Bai­gu­si stu­di­jas per­si­kė­liau į Kau­ną. Ja­me pra­lei­dau nuo­sta­bius še­še­rius me­tus, ta­čiau gim­ti­nė gar­siai kvie­tė grįž­ti ir da­bar jau šeš­tus me­tus vėl gy­ve­nu gy­ve­ni­mą, ku­riuo mė­gau­juo­si ma­ža­me mies­te­ly­je. Pag­rin­di­nė ma­no veik­la – bu­hal­te­ri­ja, po jos – kny­gos ir pro­jek­tas „Pus­va­lan­dis ty­los“.

– So­cia­li­nia­me tink­le „Ins­tag­ram“ tu­ri­te pa­sky­rą „Pus­va­lan­dis ty­los“, ku­rio­je pri­sta­to­te skai­ty­tas kny­gas ir da­li­ja­tės gy­ve­ni­miš­ko­mis įžval­go­mis. Kaip gi­mė šis pro­jek­tas? Ko­kia jo pa­grin­di­nė idė­ja?

– „Pus­va­lan­dis ty­los“ yra apie ra­my­bę. Ko­kia ji – kiek­vie­nas pa­si­ren­ka as­me­niš­kai. Ne­neig­siu, pro­jek­tas gi­mė pa­stū­mė­jus drau­gams, ku­rie ma­tė ma­no po­mė­gį kny­goms ir ra­gi­no da­ly­tis jų re­ko­men­da­ci­jo­mis. Stip­riai pa­drą­sin­ta pra­dė­jau kur­ti pla­ną, kaip vis­ką pra­dė­ti. Ži­no­jau, kad no­riu kny­gų pa­sky­rai duo­ti ne ba­na­lų pa­va­di­ni­mą, bet vis ne­ra­dau, už ko už­si­ka­bin­ti. Tuo me­tu tu­rė­jau svei­ka­tos pro­ble­mų, ap­link su­po daug stre­so ir, pa­me­nu, sė­dė­da­ma prie rea­bi­li­ta­ci­jos ka­bi­ne­to pa­gal­vo­jau: „Duo­ki­te man bent pus­va­lan­dį ty­los!” Taip ir gi­mė kny­gų ir vi­di­nės ra­my­bės paieš­kų ke­lio­nė.

Pas­ky­rai – jau me­tai su pu­se, ku­rie pra­bė­go ne­pas­te­bė­tai ir daug ko iš­mo­kė. „Pus­va­lan­džio ty­los“ dė­ka iš­mo­kau bū­ti at­vi­ra vi­suo­me­nei, ne­bi­jo­ti reikš­ti sa­vo min­čių, o svar­biau­sia – įkvė­piau tuos, ku­riems rei­kė­jo pa­lai­ky­mo. Pra­džio­je pa­grin­di­nė idė­ja bu­vo ska­tin­ti žmo­nes ne­pa­mirš­ti kny­gų skai­ty­mo. O svar­biau­sia – skai­ty­mas ga­li bū­ti lė­tas! No­ri­si pri­min­ti, kad su kny­ga ran­ko­je ga­li bū­ti nuo­sta­bus lais­va­lai­kio pra­lei­di­mas.

Su lai­ku prie šios vi­zi­jos pri­si­jun­gė kas­die­nės psi­cho­lo­gi­nės, so­cia­li­nės te­mos. Pap­ras­čiau jas esu pa­va­di­nu­si „Dū­šias rei­kalā“. Kal­bė­da­ma apie jaut­rias te­mas pa­dė­jau ne tik pa­ti sau, bet ir tiems, ku­rie iš­gir­do ma­ne per teks­tus.

Atei­ties pla­nuo­se – sis­te­min­gai tęs­ti kny­gų, „dū­šios“ rei­ka­lų ir, svar­biau­sia, že­mai­tiš­ko žo­džio sklai­dą. La­biau­siai no­riu ska­tin­ti skai­ty­ti kny­gas tuos, ku­rie sa­ko: „Aš la­bai ma­žai skai­tau“ ar „Ne­tu­riu tiek lai­ko skai­ty­mui“. Skai­ty­mas nė­ra apie grei­tį, jis apie ko­ky­bę.

– Kny­gų ap­žval­gas ra­šo­te že­mai­čių tar­me. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kį bū­dą? Jums svar­bi gim­to­ji tar­mė?

– Ko­mu­ni­kuo­ti že­mai­tiš­kai nu­spren­džiau spon­ta­niš­kai. Pra­dė­da­ma kny­gų pa­sky­rą no­rė­jau iš­lik­ti au­ten­tiš­ka, o pa­grin­di­nis fak­to­rius, ku­ris da­ro ma­ne ki­to­kią, yra tai, kad esu že­mai­tė, ati­tin­kan­ti vi­sus me­na­mus že­mai­čio kri­te­ri­jus. Tie­sa, Že­mai­ti­jo­je tai joks iš­skir­ti­nu­mas, bet di­džio­ji da­lis pa­sky­ros se­kė­jų yra iš ki­tų et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų. Man sma­gu ro­dy­ti sa­vo šak­nis, su­pran­tu, kad tai yra mū­sų di­de­lė da­lis, ir jos ne­si­no­ri pa­mirš­ti. Sa­vo že­mai­tiš­kais teks­tais pri­me­nu tar­mę už­mir­šu­siems ir pa­de­du pa­žin­ti nau­jai at­ra­du­siems. La­bai sma­gu gau­ti at­ga­li­nį ry­šį žmo­nių, ku­rie nė­ra kal­bė­ję že­mai­tiš­kai, bet lau­žo lie­žu­vį skai­ty­da­mi ir tei­gia tai da­ran­tys su ma­lo­nu­mu. To­kie žo­džiai ska­ti­na ne­pa­leis­ti šios nuo­sta­bios tar­mės.

– Kaip Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do kny­gos?

– Kny­gas skai­tau nuo paaug­lys­tės. Jos man bu­vo pa­sau­lis, į ku­rį ga­lė­da­vau pa­bėg­ti nuo su­pan­čios ne­pa­to­gios rea­ly­bės. Kaip paaug­lė iš­gy­ve­nau la­bai daug emo­ci­jų, ne­mo­kė­jau su jo­mis bū­ti, o kny­gos man lei­do su­si­kur­ti ap­lin­ką, ku­rio­je jau­čiau­si la­bai sau­gi, ne­pa­žei­džia­ma. Vie­toj va­ka­rė­lių ir svai­ga­lų pa­si­rin­kau iš­gal­vo­tus pa­sau­lius, dėl ko nė kar­to ne­si­gai­lė­jau. Ta­čiau per di­de­lis skai­ty­mas at­ve­dė į per­de­gi­mą, po ku­rio il­gą lai­ką ne­lie­čiau kny­gų. Bai­gu­si stu­di­jas iš lė­to vėl pra­dė­jau pra­tin­tis skai­ty­ti, ne­sku­bė­da­ma ir sa­vęs ne­spaus­da­ma į kie­kio ar lai­ko rė­mus. Šiuo me­tu tai vie­nas ma­lo­niau­sių už­siė­mi­mų.

– Ko­dėl, Jū­sų nuo­mo­ne, bū­ti­na skai­ty­ti, o ypač kny­gas? Ką tai duo­da pa­čiai?

– Pir­miau­sia kny­gos pra­ple­čia žo­dy­ną. Ne kar­tą pa­ti sa­ve esu pa­ga­vu­si, kad ne­skai­tant ima skurs­ti var­to­ja­mų žo­džių spekt­ras. Kai pa­gal­vo­ji, juk liūd­na var­to­ti nuo­la­tos tuos pa­čius ke­lis žo­džius!

Ki­ta svar­bi kny­gų nau­da – pa­sau­lio su­vo­ki­mo plė­ti­mas. Iš kny­gų mes ga­li­me la­bai daug iš­mok­ti, pa­žin­ti ir su­pras­ti. Pa­sau­lis yra la­bai di­de­lė vie­ta gy­ven­ti ir ja­me vy­ko ir vyks­ta daug vis­ko. Žmo­nės iš­ti­sus me­tus sis­te­mi­no ir už­ra­ši­nė­jo vis­ką, ką ga­lė­jo. Mums be­lie­ka tai per­skai­ty­ti ir mė­gau­tis ne­ša­ma nau­da.

Tre­čia nau­da yra tiems, ku­rie mėgs­ta ne da­ly­ki­nes kny­gas, o ro­ma­nus, de­tek­ty­vus, tri­le­rius – fan­ta­zi­jos la­vi­ni­mas. Nes­var­bu, kiek žmo­gui me­tų, bet fan­ta­zi­jos tu­rė­ji­mas vi­sa­da į nau­dą. Ma­nau, kol žmo­gus su­ge­ba sva­jo­ti ir fan­ta­zuo­ti, tol jis jau­nas.

– Kiek pa­ti esa­te per­skai­čiu­si kny­gų? Pa­si­se­ka kas­dien ras­ti tą lais­vą pus­va­lan­dį skai­ty­mui?

– Kaip sa­kiau, paaug­lys­tė­je pra­dė­jau skai­ty­ti, tai tuo me­tu per mė­ne­sį par­si­neš­da­vau po ke­lias di­džiu­les krū­vas kny­gų iš bib­lio­te­kos. Ar su to­kiu kie­kiu pa­me­nu, kiek ir ką skai­čiau? Tik­rai ne.

Šiuo me­tu pro­pa­guo­ju lė­tą skai­ty­mą. Su juo gau­nu ir daug nau­jos in­for­ma­ci­jos ko­ky­bės. Ma­no tem­pas yra dvi kny­gos per mė­ne­sį, ge­riau­siu at­ve­ju – trys. Daž­niau­siai skai­tau va­ka­rais prieš mie­gą ar­ba sa­vait­ga­liais. Ne­me­luo­siu, bū­na die­nų, kai ne­pai­mu kny­gos į ran­kas, nes suau­gu­sio žmo­gaus gy­ve­ni­mas ne­nus­pė­ja­mas ir kas­die­nės pro­ble­mos už­klum­pa ne­si­ti­kint. Bet sten­giuo­si ei­ti mie­go­ti ne su mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu ša­lia, o su kny­ga.

– Ką pa­tar­tu­mė­te tiems, ku­rie sa­ko, kad mėgs­ta kny­gas ir no­rė­tų skai­ty­ti daž­niau, bet vis pri­trūks­ta tam lai­ko? Ko­kios tai­syk­lės svar­biau­sios?

– Svar­biau­sia tai­syk­lė – skai­ty­me nė­ra tai­syk­lių! Gir­džiu, kaip dau­ge­lis mė­gi­na ly­gin­tis su grei­tai skai­tan­čiais žmo­nė­mis ir nu­ver­ti­na sa­ve ne­tu­rin­tys tiek lai­ko kaip pa­sta­rie­ji, dėl ko daž­nai net ne­bep­ra­de­da skai­ty­ti. Bet per­skai­ty­tas vie­nas la­pas per die­ną jau yra ge­rai, o tam daug lai­ko ne­rei­kia. Po to, žiū­rėk, jau du ir trys la­pai per die­ną. Dar dau­ge­lis mėgs­ta ly­gin­tis su ki­tais dėl skai­to­mos kny­gos sti­liaus. Taip ran­ko­se at­si­ran­da kny­ga, ku­rios, ko ge­ro, net ne­mėgs­ta, ir ta­da skai­ty­ti tik­rai yra kan­čia.

Vi­si esa­mi žan­rai yra ge­ri, svar­bu at­ras­ti mėgs­ta­mą ir neiš­gy­ven­ti, kad tai ga­li­mai ne­pa­da­rys įspū­džio ki­tiems. Svar­biau­sia ge­rai jaus­tis skai­tant. Ta­da ir no­ras di­des­nis at­si­ran­da paim­ti kny­gą į ran­kas.

– Kaip iš­si­rink­ti ge­rą kny­gą? Kaip pa­ti nu­spren­džia­te, ką skai­ty­si­te?

– Jei at­vi­rai, aš ne­ži­nau, kas yra ge­ra kny­ga. Ma­nau, kiek­vie­nas skir­tin­gai su­pran­ta­me ge­rą kny­gą. Aš daž­niau­siai ren­kuo­si pa­gal nuo­tai­ką, ži­nių sto­ką ar rū­pi­mą te­mą. Esu psi­cho­lo­gi­nės, neu­ro­moks­li­nės, ki­taip va­di­na­mos ne­gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros mė­gė­ja, bet kai pa­vargs­tu nuo da­ly­ki­nių kny­gų, pe­rei­nu prie ro­ma­nų skai­ty­mo. Tad, ko ge­ro, ge­ra kny­ga bus ta, ku­rios te­ma su­do­mins la­biau­siai, o ne ta, ku­rią skai­ty­si­me iš rei­ka­lo.

BLITZ klau­si­mai:

– Kiek kny­gų tu­ri­te sa­vo bib­lio­te­ko­je?

– Ma­žiau, nei no­rė­čiau tu­rė­ti. Kol kas dvi ne­di­de­lės len­ty­nos, atei­ty­je no­rė­čiau tu­rė­ti as­me­ni­nę sie­ni­nę bib­lio­te­ką.

– Jei­gu ga­lė­tu­mė­te pa­keis­ti vie­ną da­ly­ką pa­sau­ly­je, kas tai bū­tų?

– Ne­keis­čiau nie­ko. Ti­kiu, kad vis­kas yra ne be rei­ka­lo ir, pa­kei­tus ką nors, ga­li su­by­rė­ti vi­sa se­ka. Vis­kas tu­ri sa­vo at­sva­rą, ir suar­dy­ti ba­lan­so ne­drįs­čiau.

– Ko­kią kny­gą pa­siim­tu­mė­te į ne­gy­ve­na­mą sa­lą?

– Vie­na­reikš­miš­kai Vik­to­ro E. Frank­lio „Žmo­gus ieš­ko pra­smės“. Tu­riu įta­ri­mą, kad ne­gy­ve­na­mo­je sa­lo­je ne­bū­tų leng­va iš­lik­ti, tad rei­kė­tų šal­ti­nio, iš ku­rio bū­tų ga­li­ma pa­si­sem­ti vil­ties. Ši kny­ga bū­tent apie tai.

– Ką šia­me gy­ve­ni­me da­ro­te ki­taip nei vi­si žmo­nės?

– At­sa­ky­mas gal ir bus ba­na­lus, bet nie­ko ne­da­rau ki­taip nei vi­si žmo­nės. Taip pat, kaip ir vi­si, ke­liuo­si ry­te, die­ną mė­gi­nu įveik­ti sa­vo „Eve­res­tus“, spren­džiu gy­ve­ni­miš­kas pro­ble­mas ir sten­giuo­si ne­nu­vil­ti sa­vęs.

– Jū­sų gy­ve­ni­mo va­rik­lis yra?

– Hu­mo­ras. Jaut­ru­mas. Nuo­šir­du­mas. Be šių sa­vy­bių sun­kiai iš­gy­ven­čiau. Mėgs­tu be ga­lo gar­siai juok­tis bal­su, jaut­riai iš­gy­ven­ti emo­ci­jas. Tai pa­ro­do, kiek stip­riai man vis­kas rū­pi, ir ži­nau, kad ne vi­si tai ga­li tu­rė­ti. Ir ga­liau­siai – bū­ti nuo­šir­džiai yra ge­riau­sia, ką ga­li­me sau pa­do­va­no­ti.