Į tradicinį kasmetinį susitikimą susirinko Telšių kunigų seminarijos kursas. Trylika klierikų kartu pradėjo ir beveik kartu baigė seminariją, tik, kaip sakė Sedos parapijos klebonas Virginijus Palionis, šventimus gavo skirtingu laiku.
Kurso susitikimai organizuojami kasmet, tik vyksta vis kitoje parapijoje. Atėjo ir Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos eilė. Tarp bendrakursių, praėjusią savaitę susirinkusių į Sedą, buvo ir Popiežiaus nuncijus Ukrainoje, arkivyskupas Visvaldas Kulbokas.
Taikosi prie arkivyskupo
V. Palionis pasakojo, kad jis pats ir trys diakonai, tarp jų – ir dabartinis Popiežiaus nuncijus Ukrainoje V. Kulbokas, šventimus gavo iš Telšių vyskupo Antano Vaičiaus 1998 metų liepą Gargždų bažnyčioje.
Tarp kursinių yra Telšių vyskupijos generalinis vikaras kunigas kanauninkas Vilius Viktoravičius, Lietuvos kariuomenės kapelionas, pulkininkas leitenantas kunigas Rimantas Venckus.
„Šiandien prie altoriaus stovėjome dešimt kursinių. Vienas mūsų jau yra miręs, o du dėl svarbių priežasčių negalėjo atvykti. Kadangi turime ne Lietuvoje dirbantį kursinį, tai taikomės prie jo galimybių grįžti į Lietuvą. Kai jis dirbo Vatikane, diplomatinėje tarnyboje prie Šventojo Sosto, kurso susitikimas vyko Romoje. Buvo įdomu su juo pavaikščioti po Vatikaną“, – pasakojo Sedos parapijos klebonas.
Istorijos pamoka patiko
Buvę seminaristai laikosi taisyklės: susitikti ne rečiau nei kartą per metus, du susitikimai neįvyko tik dėl pandemijos.
„Esame pakankamai artimi. Žinome vienas kito sėkmes ir nesėkmes, skubam padėti, jei tik pagalba kuriam reikalinga. Susirinkę ir padiskutuojam, ir pajuokaujam, ir grupelėmis pasikalbame. Vykstant karui Ukrainoje, visiems smalsu girdėti naujienas iš arkivyskupo, iš pirmų lūpų“, – sakė V. Palionis.
Atėjus eilei organizuoti susitikimą, kiekvienas galvoja, ką įdomesnio pasiūlyti.
„Aš pasiūliau sutrumpintą ekskursiją po Sedą: generolas Povilas Plechavičius ir Tėvynės apsaugos rinktinė. Atrodo, kad visiems ši istorijos pamoka patiko“, – apibendrino brangius svečius priėmęs Sedos parapijos klebonas.
Šiek tiek informacijos apie V. Kulboką
Susipažinkime: Visvaldas Kulbokas, 1992 m. aukso medaliu baigęs Klaipėdos 19-ąją vidurinę mokyklą ir įstojęs į Telšių kunigų seminariją, kur mokėsi dvejus metus. Vyskupas A. Vaičius jaunuolį išsiuntė studijuoti į Romą.
Studijuodamas V. Kulbokas gerai išmoko italų kalbą, įgijo teologijos daktaro, o vėliau – ir bažnytinės teisės licenciato laipsnius. 2004 m. liepos 1 d. jis buvo priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą.
Pastaruosius 15 metų V. Kulbokas užėmė aukštas pareigas Apaštalinėse Nunciatūrose Libane, Austrijoje, Rusijos Federacijoje, Kenijoje, dirbo Vatikano Valstybės sekretoriate, buvo paskirtas Jo Šventenybės kapelionu, garbės prelatu.
2021 m. birželio 15 d. V. Kulbokas Šventojo Tėvo Pranciškaus nominuotas tituliniu Martanos arkivyskupu ir Apaštaliniu Nuncijumi Ukrainoje. Tais pačiais metais, rugpjūčio mėnesį, Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolin konsekruotas arkivyskupu.
Atsainus ir paviršutiniškas požiūris – labai skaudu
„Santarvei“ arkivyskupas V. Kulbokas pasakojo apie Ukrainą.
– Pradėjau darbą Kijeve. 2021 metais taika Ukrainoje buvo tik sąlyginė, bet ir karo dar nebuvo. Taikos sąlygomis devyniasdešimt procentų Nunciatūros darbo susisiję su bažnyčia ir dešimt procentų – diplomatinio darbo su valstybe. Karo sąlygomis yra atvirkščiai.
Mes rūpinamės karo belaisvių grąžinimo klausimais, mums rūpi pagrobti ir dingę vaikai, mes rūpinamės humanitarine pagalba. Pats susitikinėju su karo kapelionais, lankausi pafrontėje, susitinku su žmonėmis, grįžusiais iš nelaisvės, priimu žmones…
Bombardavimo ir karo mums užtenka ir Kijeve.
Kas dieną ir po kelis kartus per dieną krinta bombos, žūva žmonės. Prie to negalima priprasti, bet toje nesaugioje būsenoje reikia gyventi. Yra daug maldų už Ukrainą, žinau, kad ir už mane yra daug meldžiamasi.
Nuolatinės rekolekcijos, nes niekada nežinai, nėra garantijos, kad po minutės būsi gyvas. Žmonės gyvena nuolatiniame strese ir nuolatiniame tikėjimesi Dievo malonės.
Man yra labai brangus laikas saugioje aplinkoje. Ukrainoje sakau žmonėms, kad ieškotų galimybių nors trumpam išvažiuoti. Tas laikas Lietuvoje man yra Dievo palaima, nors naktimis pabundu ir klausausi, ar nėra sprogimų…
Lyg ir priprantame prie tokių gyvenimo sąlygų ir mokomės gyventi, bet tai yra sunku. Noriu papasakoti apie moterį iš Zaporožės regiono.
Ji į pafrontę atveža vaistų. Daug vaistų, tiesiog už milijonus. Pasirodo, kad gydytojai yra sukūrę organizaciją, kuri surenka iš ligoninių joms nereikalingus vaistus. Vaistus, kurių galiojimo terminas netrukus baigsis, vaistus, kurių ligoninės per daug užsipirko. Renkami ne tik vaistai, bet ir tvarsliava, įranga… Jie būtų sunaikinami, o dabar vežami į pafrontės ligonines ir gelbsti sužeistuosius. Tą moterį lydi diakonas. Ji, žiūrėdama į Ukrainos kareivėlius, verkia ir sako: „Aš jumyse matau Kristų.“ O kareiviai verkia, žiūrėdami į ją, į jos dirbamą šventą darbą, ir ją vadina „Mūsų Kristus“.
Tokios patirtys, tokios istorijos labai veikia, įsirėžia į širdį.
Kai susitinku žmones saugioje aplinkoje, toli nuo Ukrainos, ir pamatau, išgirstu paviršutinišką, atsainų požiūrį, abejingumą dėl karo Ukrainoje, pasidaro labai skaudu.
Genoveita GRICIENĖ
Loading ...
