Redakciją pasiekė laiškas, kuriame kraštietis dalijasi giliais išgyvenimais. Lankydamasis Telšių senosiose kapinėse vyriškis susidūrė su skaudžia realybe – dvasininkų kapai, kurie turėtų būti pagarbos ir atminimo simbolis, atrodo apleisti ir užmiršti. Kur dingo pagarba mirusiajam?
Aurelija SERVIENĖ
Kraštiečio laiškas
„Po daugelio metų buvau atvykęs į Telšius. Kadangi esu senas, gimines ir pažįstamus lankiau kapuose ir išvykau iš kažkada savu laikyto miesto skaudama širdimi. Ketinau tylėti (kas aš toks, kad reikščiau priekaištus), bet su tokia graužatimi sunku būti. Ryžausi parašyti. Prašau, nepykite, bet pasakykite, kodėl taip apleisti Telšių kapinėse palaidotų kunigų kapai? Tyčia? Negaliu patikėti? Iš pradžių maniau, kad vieno man artimo ganytojo toks kapas, bet susiradau dar vieną, paskui kitą… Visi apžėlę… Suprantu, kapai seni, giminės praretėję, o gal ir visi Anapilin iškeliavę, bet kur tikinčiųjų bendruomenė? Kur valstybinės valdžios platus matymas? Kas vyksta? Ar tikrai belikusios tik skambios frazės, parodomieji renginiai prie kuo aukštesnių bokštų? Kur paprasta pagarba mirusiajam? Kur pasidėjo kataliko nuolankumas ir tarnystė? Kur dingo paprastieji stebuklai – mylėti artimą čia ir anapus? Nieko nekaltinu, tik skauda, kad želia gaji abejingumo žolė.
Kraštietis.“
Kapų savybė – nykti
Pakomentuoti situaciją paprašėme Telšių vyskupijos kurijos kanclerio kan. Haroldo Šneideraičio.
„Kaip liudija istorija, Telšiuose pirmoji parapija įsikūrė XVI a., o XVII a. – ir bernardinų vienuolynas. Per tuos šimtmečius Telšių žemėje gali būti palaidota apie šimtą kunigų ir vienuolių, kurių kapų vietos gali būti tik nuspėjamos. Taip yra dėl to, kad nebuvo tradicijos statyti prašmatnių paminklų ar kitų kapą žyminčių ženklų. Kol ant kapo stovėjo medinis kryžius, tol buvo ženkli ir kapo vieta. Vienoje seniausių Telšių rajono parapijų – Varniuose – yra palaidota daug Žemaitijos krikščioninimui ir kultūrai nusipelniusių kunigų bei vyskupų, tačiau jų kapaviečių neišliko.
Pabrėžiant žmogaus gyvenimo menkumą ir nusižeminimą, buvo paprotys laidoti ant tako, kad kiti eidami mindytų. Ši tradicija ypač išplito vienuolynuose, todėl eidami į buvusią vienuolyno bažnyčią – šiandieninę Telšių katedrą – mes vykdome vienuolių valią ir mindome jų kapus. Tuo buvo norima pabrėžti, kad ne mirusio kūno ar kapavietės pagerbimas, bet malda yra naudingiausia mirusiesiems. Pasilaidojimai ant tako buvo taip pat ir nusižeminimo bei atgailos žymė. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios fundatorius Mykolas Kazimieras Pacas panoro pasilaidoti po bažnyčios slenksčiu, kad einantys į bažnyčią galėtų mindyti jo kapą. Panašiai pasielgė ir Pažaislio vienuolyno fundatorius Kristupas Zigmantas Pacas“, – pasakojo H. Šneideraitis.
Dvasininkas teigė, kad XIX a. pabaigoje ėmė formuotis tradicija žmogaus kapą taip pažymėti, kad jis kuo ilgiau išliktų. Tam pagreitį suteikė ir technologijos, leidžiančios paprasčiau apdoroti akmenį bei metalą ir pagaminti paminklą. Sovietmečiu paplito masinės gamybos betoniniai paminklai, kurie nėra atsparūs atmosferos pokyčiams ir pasmerkti suirti.
Pasak H. Šneideraičio, bažnyčių šventoriuose palaidotų dvasininkų kapavietes daugiau ar mažiau prižiūri tikinčiųjų bendruomenė, o kapinėse palaidotų – tiek tikintieji, tiek giminaičiai. Natūralu, kad, praėjus daug metų po dvasininkų mirties, nebelieka žmonių, besirūpinančių jų kapais. Naujos tikinčiųjų kartos net nežino apie dvasininkų palaidojimo vietas, todėl svarbu atkreipti į tai parapijų klebonų bei tikinčiųjų dėmesį.
„Kapų savybė – nykti, todėl mirusiesiems svarbu ne tiek kapų priežiūra, kiek malda už juos. Vėlinių oktavoje bažnyčiose meldžiasi už toje parapijoje tarnavusius dvasininkus, už parapijos žemėje palaidotus parapijiečius… Ne visada galime prižiūrėti kapus, tačiau visuomet galime jiems dovanoti maldą. Jiems tai yra geriausia dovana!“ – tvirtino H. Šneideraitis.
Neprižiūrimų kapaviečių likimas
2011 m. rugsėjo 29 d. Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtintos Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklės.
Taisyklėse nurodoma: jeigu kapavietė ilgiau nei metus neprižiūrima, kapinių prižiūrėtojas įspėja atsakingą asmenį. Jeigu neįmanoma nustatyti atsakingo asmens, kapavietėje paliekama lentelė, kurioje nurodyta reikalinga informacija. Jei per metus kapavietė nesutvarkoma, prižiūrėtojas informuoja Savivaldybę ir atitinkamą religinę bendruomenę. Po 2–3 metų, jei kapavietė vis dar neprižiūrima, Savivaldybės komisija gali pripažinti ją neprižiūrima. Pripažintos neprižiūrimos kapavietės duomenys skelbiami Savivaldybės interneto svetainėje.
Asmenys, norintys prižiūrėti kapavietę, turi kreiptis į Savivaldybę arba religinę bendruomenę raštu per 20 darbo dienų nuo sprendimo paskelbimo. Sprendimas dėl priežiūros teisių suteikimo priimamas per 20 darbo dienų, teikiant pirmenybę kapavietėje palaidotų asmenų giminaičiams. Asmuo, kuriam suteikta teisė prižiūrėti kapavietę, gali gauti leidimą laidoti joje arba būti palaidotas joje.