Sakralinio meno ir paveldo simpoziume „Versmės“, kuris šiemet vyko Ukrinuose, skaičiau pranešimą „Akmenorius Steponas Gailevičius ir profesorius Alfredas Širmulis“.
Priminiau profesoriaus, humanitarinių mokslo daktaro nuopelnus Lietuvai, tiriant liaudies memorialinius paminklus, ir išskirtinį dėmesį mūsų kraštiečiui bei jo išlikusiems kūriniams.
A. Širmulis pirmas atkreipė dėmesį į S. Gailevičiaus (1815–1885)darbus, o jų autorių apibūdino kaip „vieną žymiausių XIX a. liaudies menininkų, kurio kūrinių meninė vertė ir savitumas pranoksta Vinco Svirskio darbus“. Įdomu, kad profesorius, kaip objektyvus mokslininkas, į antrą planą pastūmėjo garsųjį savo kraštietį. A. Širmulis (1938–2013) ir V. Svirskis abu yra kilę iš Kėdainių krašto.
Be to, suabejojau, ar tikrai žymiausias S. Gailevičiaus paminklas – koplytstulpis, stovintis prieš Ukrinų bažnyčią, yra skirtas baudžiavos panaikinimui paminėti.
Savo argumentus išdėsčiau pranešimo klausytojams, bet jie nei prieštaravo, nei pritarė. Tikiuosi, kad „Santarvės“ skaitytojai šiuo klausimu turės savo nuomonę ir ja pasidalys su kitais.
Per trumpas laikas
Pirmiausia atkreipiau dėmesį, kad paminklų, skirtų baudžiavos panaikinimui, Lietuvoje daugiau nėra. Pats, remdamasis profesoriaus straipsniu „Kultūros baruose“, didžiavausi mūsų rajono išskirtinumu. Apie tai esu užsiminęs ir rašydamas Jono Strazdausko pirmojo fotoalbumo įžanginį tekstą. Nors pritariu nuomonei, kad yra žmonių, kurie mato toliau ir peržengia savo laikmetį, nepriklausomai kurioje erdvėje jie gyventų. Gal toks ir buvo įžymusis mūsų akmenorius?
Sakralinio meno ir paveldo simpoziume „Versmės“, kuris šiemet vyko Ukrinuose, skaičiau pranešimą „Akmenorius Steponas Gailevičius ir profesorius Alfredas Širmulis“.
Priminiau profesoriaus, humanitarinių mokslo daktaro nuopelnus Lietuvai, tiriant liaudies memorialinius paminklus, ir išskirtinį dėmesį mūsų kraštiečiui bei jo išlikusiems kūriniams.
A. Širmulis pirmas atkreipė dėmesį į S. Gailevičiaus (1815–1885)darbus, o jų autorių apibūdino kaip „vieną žymiausių XIX a. liaudies menininkų, kurio kūrinių meninė vertė ir savitumas pranoksta Vinco Svirskio darbus“. Įdomu, kad profesorius, kaip objektyvus mokslininkas, į antrą planą pastūmėjo garsųjį savo kraštietį. A. Širmulis (1938–2013) ir V. Svirskis abu yra kilę iš Kėdainių krašto.
Be to, suabejojau, ar tikrai žymiausias S. Gailevičiaus paminklas – koplytstulpis, stovintis prieš Ukrinų bažnyčią, yra skirtas baudžiavos panaikinimui paminėti.
Savo argumentus išdėsčiau pranešimo klausytojams, bet jie nei prieštaravo, nei pritarė. Tikiuosi, kad „Santarvės“ skaitytojai šiuo klausimu turės savo nuomonę ir ja pasidalys su kitais.
Per trumpas laikas
Pirmiausia atkreipiau dėmesį, kad paminklų, skirtų baudžiavos panaikinimui, Lietuvoje daugiau nėra. Pats, remdamasis profesoriaus straipsniu „Kultūros baruose“, didžiavausi mūsų rajono išskirtinumu. Apie tai esu užsiminęs ir rašydamas Jono Strazdausko pirmojo fotoalbumo įžanginį tekstą. Nors pritariu nuomonei, kad yra žmonių, kurie mato toliau ir peržengia savo laikmetį, nepriklausomai kurioje erdvėje jie gyventų. Gal toks ir buvo įžymusis mūsų akmenorius?
Labiau kliuvo faktas, kad paminklas yra pastatytas 1861 m. Tai patvirtina koplytstulpio fasadinėje pusėje esantis užrašas: „STAFONAS / GAILEICZI / 1861“. Lietuva tuo metu įėjo į carinės Rusijos imperiją, kur baudžiava buvo panaikinta tik 1861 m. vasario 19 d. (pagal naują kalendorių – kovo 3 d.), išskyrus Užnemunę. Šiame krašte ji panaikinta 1807 m., Napaleonui Bonopartui nukariavus Prūsiją ir prisijungus Užnemunę.
Kuršo gubernijoje, kuriai priklausė Palangos–Šventosios ruožas, baudžiava pradėta naikinti 1819 m. Mūsų rajonas priklausė Kauno gubernijai, todėl šios išimtys jo nelietė. Caro Aleksandro II pasirašytas Manifestas dėl baudžiavos panaikinimo ir jo nuostatai buvo paskelbti tik po dviejų savaičių.
Žinant to meto akmens apdirbimo įrankius ir paminklo gabaritus, nesueina galai, kaip S. Gailevičius per tokį trumpą laiką galėjo atlikti tokį grandiozinį darbą. Juolab kad tais metais jis vykdė ir kitus užsakymus. Tą patvirtina Židikų kapinėse stovintis meistro sukurtas antkapinis paminklas I. Intai.
Ką sako šaltiniai
Bet grįžkime prie profesoriaus argumentų, leidusių jam paminklą įvardyti, kaip skirtą baudžiavos panaikinimui. A. Širmulis, be minėto straipsnio, dar yra išleidęs dvi monografijas: „Lietuvių liaudies akmeniniai memorialiniai paminklai“ (1993 m.) ir „Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai Lietuvoje: medis, akmuo, geležis“ (1999 m.), kur didelis dėmesys yra skiriamas S. Gailevičiui ir jo paminklams.
Abiejuose leidiniuose argumentai yra tie patys. Remsiuos 1999 m. išleista knyga. Joje profesorius rašo: „Žymiausias S. Gailevičiaus memorialinis paminklas yra akmeninis koplytstulpis, sukurtas liaudies kovoms dėl baudžiavos panaikinimo įamžinimui.“ Taip pat jis pažymi, kad koplytėlėje buvo įstatytos 4 skulptūros – dvi akmeninės (šv. Jurgis ir šv. Florijonas) ir dvi medinės – šv. Florijonas ir Jėzus Nazarietis). Šv. Florijonai yra du – vienas medinis, kuris įkomponuotas pietinėje pusėje, o akmeninis – vakarinėje. Jo manymu, skulptūros turėjo savo aiškią paskirtį ir globojamą sritį: „Šv. Jurgis, Lietuvos valstiečių įsitikinimu, <….> turėjo globoti ir saugoti galvijus, šiame koplytstulpyje autorius jam suteikė kitą prasmę <….>– liaudies kovai prieš baudžiavinę priespaudą išreikšti.“
Jėzus Nazarietis, anot A. Širmulio, „irgi tiko carizmo priespaudai kenčiančiai liaudžiai pavaizduoti“. Šv. Florijonas turėjo saugoti nuo gaisrų, nes tai buvusi vienintelė „veiksminga priemonė“ nuo jų. Tai ypač buvo aktualu bažnytkaimiuose, kur dažniausiai visos trobos buvo medinės ir dengtos šiaudais. Gaisras faktiškai sunaikindavo viską.
Pats profesorius kelia klausimą: kodėl koplytstulpyje buvo įkomponuotos dvi šv. Florijono skulptūros – medinė ir akmeninė? Jo manymu, pagrindinė priežastis, kad „iki XIX a. pabaigos tarp Lietuvos valstiečių vyravo prietaras, jog šventais gali būti tiktai mediniai paminklai ir jų skulptūrinė puošyba“. O apibendrindamas daro prielaidą: „Galime teigti, kad būtent du šv. Florijonai (medinis ir akmeninis) viename koplytstulpyje susitiko ne atsitiktinai, kad tai ir buvo savotiškas S. Gailevičiaus kompromisas.“
Koplytstulpio skulptūros
Išeina, kad įrodant, jog koplytstulpis yra skirtas baudžiavos panaikinimui, remiamasi data, esančia ant paminklo, ir dviejų skulptūrų ikonografine prasme. Bet du šv. Florijonai rodo, kad šis šventasis yra svarbesnis ir darytos dvi skulptūros – medinė ir akmeninė, jog būtų tikrai išvengta gaisro. Tai pasufleruoja mintį, kad ukriniškiams svarbiausia buvo apsisaugoti nuo gaisro.
Susidaro vaizdas, kad jie šią nelaimę buvo prieš tai patyrę. Šv. Florijonų skulptūrų išdėstymas taip pat atrodo, kad nėra neatsitiktinis. Vienas yra nukreiptas į šventovės pusę, o kitas – į bažnytkaimį, kuris tuo metu tęsėsi į pietus nuo koplytstulpio.
Švč. Trejybę sudaro vienas Dievas trijuose asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.Todėl suprantama, kodėl Jėzui Nazariečiui buvo atiduota tinkama pagarba, todėl ir jis buvo padarytas taip pat medinis. Dabar jo kopija yra akmeninė.Visų skulptūrų originalai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, išskyrus medinį šv. Florijoną, kuris glaudžiasi Mažeikių muziejaus fonduose.
Ką byloja du šv. Florijono atvaizdai
Kazys Misius knygoje „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (1993), rašydamas apie Ukrinų bažnyčią, nurodo, kad dabartinė šventovė yra pastatyta 1857 m., o prieš tai buvusi 1852 m. liepos 21 d. sudegė kartu su varpine. Jos paprastai nuo bažnyčios yra statomos atokiau. Tikriausiai nuo gaisro nukentėjo ir bažnytkaimis. Suprantama, kad pirma reikėjo rūpintis Dievo namų atstatymu. Tada buvo galima jau galvoti apie jų ir savo namų „apsaugą“ – tai yra koplytstulpio statybą, kuriame ir buvo įkurdinti du šv. Florijonai.
„Krikščioniškosios ikonografiniame žodyne“ nurodyta, kad būsimas šventasis buvo Romos karys, perėjęs į krikščionybę. Jis nukankintas 304 m., kai pririšus prie kaklo girnapusę buvo įmestas į upę. Jis išgarsėjo tuo, kad su vienu vandens kibiru sugebėjo užgesinti namą. Kiti sako, kad visą miestą. Dažniausiai ir vaizduojamas su kibirėliu, gesinantis degantį namą. Šis siužetas panaudotas ir Ukrinų skulptūroms.
Retesnis ikonografinis tipas, kai šventasis vaizduojamas su girnapuse po kaklu.
Šv. Florijonas yra ugniagesių globėjas, o žmonės seniau prašydavo juos apsaugoti nuo karo, bado, maro ir gaisro. Senoliai pabrėždavo, kad gaisras pasiima viską, o vagis palieka bent sienas.
Tas pats žodynas šv. Jurgiui priskiria ne tik gyvulių globėjo, bet ir kovotojo už gėrį vaidmenį, kuris įveikia blogį. Jis yra ir antrasis (po šv. Kazimiero) Lietuvos globėjas. Matome, kad jo reikšmė lietuviams yra žymiai svaresnė.
Atrodo, kad dėl šios priežasties jam ir buvo skirta fasadinė paminklo pusė. Gali kilti mintis, ar S. Gailevičius galėjo taip gerai išmanyti krikščioniškąją ikonografiją. Koplytstulpis buvo pastatytas Ukrinų turgaus aikštėje, tiesiai prieš bažnyčios centrines duris.
Tiksli skulptūrų ikonografija, paminklo vieta, rodytų, kad jo statybos procese tikriausiai galėjo dalyvauti ir tuometis Ukrinų kunigas. Paminklų statymas turgaus aikštėse buvo būdingas šiam laikotarpiui. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Koplytstulpiai stovėjo Žemalės, Tirkšlių turgavietėse, o Tryškiuose jis yra skirtas šv. Florijonui. Ukrinai turgaus privilegiją gavo 1746 m. lapkričio 3 d. Tam buvo paskirta ypatingai palanki diena – sekmadienis.
Skulptūros sugrįžimas
Šiemet, kai pažymime 10-ąsias A. Širmulio mirties ir 85-ąsias gimimo metines, galime pasidžiaugti, kad simpoziumo metu jo pagrindinės sielos, Rūtos Končiutės-Mačiulienės, iniciatyva koplytstulpyje vėl buvo atstatyta ir pašventinta medinė šv. Florijono skulptūra. Jos autorius – tautodailininkas Alfonsas Bendikas.
Įdomu, kad 2000 m. žiemą šv. Florijonas jau buvo sugrįžęs į koplytstulpį. Tada procesą judino pats profesorius, o kūnu skulptūra tapo tuometės Mažeikių muziejaus direktorės Adelės Cholodinskienės rūpesčiu. Ją išdrožė muziejuje dirbęs, bet garsėjęs kaip pynėjas Pranciškus Tolišius (1942–2014). Ji ukriniškius nuo gaisrų saugojo daugiau nei metus. Tada į iškilmes buvo atvykęs ir šv. Florijoną į koplytstulpį įkėlė pats profesorius. Paskui jis dalyvavo Ukrinų mokykloje minėjime, skirtame S. Gailevičiui pagerbti.
Taip ir neišsiaiškinome
Profesorius susirinkusiems pri-statė savo antrąją knygą, papasakojo apie savo tyrimus ir kaip 1976 m. paminklas buvo restauruojamas, kai jis dar dirbo Mokslinėje-metodinėje kultūros paminklų apsaugos taryboje.
Pokalbio metu jam ir išdėsčiau savo abejones bei argumentus dėl paminklo siejimo su baudžiava. Abu likome prie savo nuomonių. Profesorius buvo įsitikinęs, kad toks paminklas greitai nebuvo pagamintas, tai buvo tik dar vienas argumentas mano versijos naudai.
Po to daug kartų teko bendrauti su A. Širmuliu, bet ta tema niekada nebekalbėjome. Tik profesoriaus dėka buvo „atrastas“ mūsų kraštietis ir iškeltas į mokslo plotmę.
Povilas ŠVEREBAS
Loading ...
