Kai­ria­ran­kiai Do­na­tas ir Gy­tis kliū­tis pa­ver­tė pra­na­šu­mu

Praė­ju­sią sa­vai­tę bu­vo mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė kai­ria­ran­kių die­na. Šiuo me­tu pa­sau­ly­je jų skai­čiuo­ja­ma dau­giau nei 550 mi­li­jo­nų. Feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ro­je pa­ra­gi­nus skai­ty­to­jus pa­svei­kin­ti kai­ria­ran­kius, lyg iš gau­sy­bės ra­go pa­si­py­lė svei­ki­ni­mai. Pa­si­ro­do, kad kai­ria­ran­kių tel­šiš­kių yra ga­na ne­ma­žai.
Apie kai­ria­ran­kių gy­ve­ni­mo iš­šū­kius pa­kal­bi­no­me du bro­lius – Do­na­tą ir Gy­tį Jarus-Ja­ru­še­vi­čius, gi­mu­sius ir au­gu­sius Tel­šiuo­se.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

DO­NA­TAS

Do­na­tas šiuo me­tu gy­ve­na Olan­di­jo­je, dir­ba in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tu.

„Vi­sa­da džiau­giau­si bū­da­mas kai­ria­ran­kis, jau­čiau­si iš­si­ski­rian­tis iš ki­tų, su­lauk­da­vau dau­giau dė­me­sio iš mo­ky­to­jų, jau­čiau­si ypa­tin­gas, bet kai bu­vau ma­žas, ne­sup­ra­tau vi­sos prie­šis­to­rės – juk anks­čiau bu­vo drau­džia­ma ra­šy­ti kai­re ran­ka ir t. t.

Mo­kyk­lo­je įsi­ti­ki­nau, kad esa­me ma­žu­ma, nes vis­kas bu­vo pri­skir­ta de­ši­nia­ran­kiams. Pa­me­nu, jei aš ne­tu­rė­da­vau žirk­lių ar par­ke­rio, tai ne­ga­lė­da­vau jų pa­si­sko­lin­ti iš kla­sės drau­gų. Bet to­kie da­ly­kai lai­kui bė­gant iš­mo­kė bū­ti at­sa­kin­gu žmo­gu­mi.

Esu dar ir kai­ria­ko­jis. Nuo ma­žens lan­kiau fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes. Tre­ni­ruo­ja­mi Al­gir­do Kvei­nio bu­vo­me la­bai ge­ra ko­man­da. Lie­tu­vo­je vi­sa­da bu­vo­me TOP 4 ge­riau­sia ko­man­da, tur­ny­ruo­se neat­si­lik­da­vo­me nuo ki­tų – pre­ten­duo­da­vo­me ko­vo­ti dėl pir­mo­sios vie­tos. Ma­no pra­na­šu­mas bu­vo kai­rės ko­jos smū­gio jė­ga. Bū­da­vo sma­gu iš­girs­ti prie­ši­nin­kų tre­ne­rių šauks­mus: „Ne­leisk jam už­si­mes­ti ka­muo­lio ant kai­rės, kad ga­lė­tų at­lik­ti smū­gį!“ Šie žo­džiai su­teik­da­vo la­bai daug mo­ty­va­ci­jos to­bu­lė­ti.

Paaug­lys­tė­je no­rė­da­mas at­si­pa­lai­duo­ti pra­dė­jau žais­ti kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus (ne­ži­nau, ar ma­ma su­tik­tų, kad tai at­si­pa­lai­da­vi­mas), bet šis da­ly­kas la­bai įtrau­kė, ėmiau do­mė­tis kom­piu­te­riais, kaip jie vei­kia, ko­kios de­ta­lės kur de­da­si ir t. t.

Da­bar dir­bu Olan­di­jo­je, Til­bur­ge, IT spe­cia­lis­tu. Ruo­šia­me žmo­nėms nau­jus kom­piu­te­rius, pa­de­da­me iš­spręs­ti vi­so­kius tech­ni­nius ne­sklan­du­mus ir tie­siog pri­žiū­ri­me, kad vis­kas veik­tų sta­bi­liai. La­bai ge­ra ma­ty­ti žmo­nių šyp­se­nas, kai jiems pa­ruo­ši nau­ją dar­bo kom­piu­te­rį ar tie­siog iš­spren­di jų pro­ble­mas“, – apie sa­ve pa­sa­ko­jo D. Jaras-Ja­ru­še­vi­čius.

GY­TIS

Gy­tis gy­ve­na Vil­niu­je ir dir­ba ro­bo­tų pro­gra­muo­to­ju.

„Bū­ti kai­ria­ran­kiu vi­sa­da bu­vo uni­ka­li ma­no ta­pa­ty­bės da­lis, ypač au­gant mū­sų ma­ža­me mies­te. Aš pa­vel­dė­jau šį bruo­žą iš tė­vo pu­sės ir nie­ka­da ne­bu­vau ver­čia­mas keis­ti ran­kos – vi­si tai priė­mė ir pa­lai­kė.

Ži­no­ma, te­ko su­si­dur­ti su keis­te­ny­bė­mis ir iš­šū­kiais, bet taip pat bu­vo daug džiaugs­mo. Mo­kyk­lo­je daž­nai bū­da­vau vie­nin­te­lis kai­ria­ran­kis mo­ki­nys kla­sė­je. Tai kar­tais reiš­kė, kad tu­rė­jau pri­si­tai­ky­ti prie pa­sau­lio, su­kur­to de­ši­nia­ran­kiams. Pap­ras­ti už­da­vi­niai, kaip nau­do­tis žirk­lė­mis ar ra­šy­ti są­siu­vi­ny­je, ga­lė­jo bū­ti šiek tiek su­dė­tin­gi, bet grei­tai iš­mo­kau ras­ti sa­vo bū­dus, kaip su tuo su­si­tvar­ky­ti.

Nuo ma­žens ma­ne ža­vė­jo, kaip vei­kia da­ly­kai – pa­ti­ko ar­dy­ti žais­lus ir prie­tai­sus, kad pa­ma­ty­čiau jų vei­ki­mo prin­ci­pus. Smal­su­mas ga­liau­siai ma­ne at­ve­dė į kom­piu­te­rių ir pro­gra­ma­vi­mo pa­sau­lį. Pra­lei­dau dau­gy­bę va­lan­dų žais­da­mas su pro­gra­mi­ne įran­ga ir mo­ky­da­ma­sis pro­gra­muo­ti. Ma­no kai­ria­ran­kiš­ku­mas, ku­ris vie­nu me­tu jau­tė­si kaip ne­di­de­lė kliū­tis, ta­po pra­na­šu­mu. Tai su­tei­kė man ki­to­kią per­spek­ty­vą ir ska­ti­no ma­ne mąs­ty­ti ne­stan­dar­tiš­kai.

Šian­dien di­džiuo­juo­si dirb­da­mas ro­bo­tų pro­gra­muo­to­ju įmo­nė­je „For­tu­ne 20“. Ma­no dar­bas api­ma ro­bo­ti­nių sis­te­mų, at­lie­kan­čių įvai­rias už­duo­tis nuo ga­my­bos iki svei­ka­tos prie­žiū­ros, pro­jek­ta­vi­mą ir op­ti­mi­za­vi­mą. Tai sri­tis, ku­ri rei­ka­lau­ja kū­ry­bin­gu­mo, tiks­lu­mo ir pro­ble­mų spren­di­mo įgū­džių – vi­sų sa­vy­bių, ku­rias ma­no kai­ria­ran­kiš­ku­mas ir gy­ve­ni­mas ma­ža­me mies­te pa­dė­jo man iš­siug­dy­ti.

Dirb­ti su ro­bo­tais yra ne­pap­ras­tai ma­lo­nu. Kiek­vie­na die­na at­ne­ša nau­jus iš­šū­kius ir ga­li­my­bes ino­va­ci­joms. Tu­riu ga­li­my­bę bend­ra­dar­biau­ti su ta­len­tin­gais žmo­nė­mis iš vi­so pa­sau­lio, kar­tu mes stu­mia­me tech­no­lo­gi­jų ri­bas. Nuos­ta­bu gal­vo­ti, kad ke­lio­nė nuo smal­saus kai­ria­ran­kio vai­ko ma­ža­me mies­te at­ve­dė ma­ne į šią įdo­mią kar­je­rą.

Lin­kė­ji­mai vi­siems ma­no kai­ria­ran­kiams drau­gams! Švęs­ki­me sa­vo uni­ka­lias per­spek­ty­vas ir neį­ti­kė­ti­nus in­dė­lius, ku­riuos mes tei­kia­me pa­sau­liui“, – kal­bė­jo G. Jaras-Ja­ru­še­vi­čius.