Kaip su­var­gęs Bri­siu­kas tam­pa gra­žuo­liu Briu­su

Vie­šą­ją įstai­gą „Tel­šių uo­de­gė­lė“ ir jos glo­bo­ja­mus gy­vū­nus pa­re­mia dau­ge­lis ge­rų žmo­nių. Kas mais­to ar mal­kų at­ve­ža, kas pi­ni­gų paau­ko­ja, kas atei­na pa­dė­ti pa­ve­džio­ti šu­nis.

Yra dvi šau­nios šu­nų kir­pė­jos, ku­rios be­glo­biams šu­nims do­va­no­ja gro­žį. Tai Ak­vi­lė Ka­tars­kie­nė ir Ind­rė Stan­či­kie­nė. Dvi jau­nos že­mai­tės ski­ria­si iš­vaiz­da ir cha­rak­te­riu, bet abi la­bai pa­na­šios po­žiū­riu į gy­ve­ni­mą ir sa­vo ge­rais dar­bais. Šuns kir­pi­mas ga­na ne­leng­vas dar­bas ir kai­nuo­ja ne­pi­giai. Tad jų pa­gal­ba ma­žie­siems mū­sų bro­liams „Tel­šių uo­de­gė­lė­je“ yra la­bai ver­tin­ga. Vie­nas da­ly­kas kirp­ti šu­nis, ku­rie nuo­lat lan­ko­si kir­pyk­lo­se, yra mau­do­mi, šu­kuo­ja­mi, ap­si­pra­tę su pro­ce­dū­ro­mis. O dar­bas su „uo­de­giu­kais“ ne­re­tai tam­pa tik­ru iš­šū­kiu. Į prie­glau­dą daž­nai pa­ten­ka šu­nys, gy­ve­ni­me ne­mau­dy­ti ir ne­šu­kuo­ti, kai­lis taip su­si­vė­lęs į kal­tū­nus, kad net tu­ri­me tam pa­va­di­ni­mą – „be­bro“ uo­de­ga, ne­kar­py­tais il­gais na­gais, kas šu­niui yra la­bai skaus­min­ga ir truk­do vaikš­čio­ti. O svar­biau­sia – jie bi­jo žmo­nių, bi­jo kir­pė­jos ran­kų pri­si­lie­ti­mo, nes kir­pyk­la jiems vi­siš­kai nau­jas ir ne­sup­ran­ta­mas da­ly­kas. Tad rei­kia be­ga­li­nės kant­ry­bės ir švel­nu­mo, rei­kia mei­lės. Nes jei ant šuns rėk­si, jį bar­si, nie­ko ne­bus – jis dar la­biau bi­jos, blaš­ky­sis, net krims­te­lė­ti ga­li. Aš va­di­nu tai trans­for­ma­ci­jo­mis – gal net ma­žu ste­buk­lu ga­li­ma pa­va­din­ti, kai pur­vi­nas, su­li­pęs Bri­siu­kas po ke­lių va­lan­dų dar­bo tam­pa gra­žuo­liu Briu­su – to­kiu, ku­rį ir po Haid par­ką sma­gu bū­tų ve­džio­tis.

Gra­žuo­liai daug leng­viau su­si­ran­da na­mus

Šu­nį iš­mau­dy­ti, ap­kirp­ti ir su­teik­ti jo kai­liu­kui for­mą, su­tvar­ky­ti na­gus yra bū­ti­ny­bė, o ne pra­ban­ga. Mes, sa­va­no­riai, daž­nai skam­bi­na­me Ak­vi­lei ar­ba Ind­rei, ku­rios, nors tu­ri ne­ma­žai dar­bo, at­ran­da lai­ko pa­si­rū­pin­ti ir „uo­de­gi­niais“. Prieg­lau­dos šu­nis jos su­tvar­ko ne­mo­ka­mai, nes yra ge­ros, nuo­šir­džios mo­te­rys, joms pa­tin­ka da­ry­ti ge­rus dar­bus, jos jau­čia pa­si­ten­ki­ni­mą da­ry­da­mos tai, ką su­ge­ba ge­riau­siai. Per 2022 me­tus bu­vo nu­kirp­ti ir su­tvar­ky­ti sep­ty­nio­li­ka šu­nų: Pi­pi­ras, Ka­ta, Meš­kis, Ta­ras, Di­kis, Buč­kis, Lei­ra, Briu­sas, Ko­lis, Bo­las, Mar­go, Mak­sas, Pu­ku­tis, Šir­lė, Mu­nis, Fok­sė, Do­ra. Iš jų ke­tu­rio­li­ka jau tu­ri sa­vo na­mus. Gro­žis gel­bė­ja gy­ve­ni­mus. Ir prie to pri­si­de­da darbš­čios ir švel­nios kir­pė­jų ran­kos.
Ak­vi­lė Ka­tars­kie­nė – tel­šiš­kė, bai­gu­si tuo­me­ti­nę „Ger­man­to“ vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, fi­nan­sų moks­lus krim­to N. Sku­čie­nės so­cia­li­nių moks­lų ko­le­gi­jo­je. Dir­bo bank­ro­to ad­mi­nist­ra­to­re ir vi­są lai­ką sva­jo­jo iš­trūk­ti iš skai­čių pa­sau­lio. Li­ki­mas su­dė­lio­jo gy­ve­ni­mą – Ak­vi­lei te­ko pa­lik­ti dar­bą ir slau­gy­ti in­sul­to iš­tik­tą tė­tį. Dėl to pa­blo­gė­jo ir jos pa­čios svei­ka­ta. Ta­da ir ki­lo min­tis pa­ban­dy­ti kirp­ti šu­nis. Au­gi­na iki šiol Jork­šy­ro ter­je­rą Mar­se­lį, pa­ban­dė jį nu­kirp­ti – vi­sai ne­blo­gai išė­jo. Pa­va­di­no kir­pyk­lė­lę sa­vo šuns Mar­se­lio – pir­mo­jo klien­to – gar­bei. Pa­vy­ko, nes žmo­nės pra­dė­jo skam­bin­ti, re­gist­ruo­tis. Ta­da te­ko rim­čiau pa­si­mo­ky­ti, bai­gė šu­nų kir­pi­mo kur­sus pas meist­rus Vil­niu­je. Ak­vi­lė sa­ko tu­rė­ju­si di­de­lį no­rą, tad vis­kas ėjo­si leng­vai, su už­si­de­gi­mu, ku­ris tę­sia­si jau aš­tuo­ne­rius me­tus.

Ak­vi­lė pa­ti pa­siū­lė sa­vo pa­slau­gas „Tel­šių uo­de­gė­lei“ be­veik nuo jos įsi­kū­ri­mo pra­džios. Ji pri­si­me­na pir­mą­ją „uo­de­giu­kę“ – ka­ly­tę Zu­zi, ku­ri ne­val­dė ko­jų. Zu­zi ir da­bar gy­ve­na Ro­ber­tos Šlio­ge­ry­tės, „Tel­šių uo­de­gė­lės“ šu­niu­kų gru­pės va­do­vės, tė­vų na­muo­se. Vie­na iš „uo­de­gi­nių“ klien­čių – Pu­ma li­ko pas Ak­vi­lę. Kai Ro­ber­ta at­ve­žė ją ap­kirp­ti, tie­siog už­si­mez­gė toks ne­paaiš­ki­na­mas ry­šys, kad ne­ga­lė­jo jos grą­žin­ti.

Tel­šiš­kė la­bai ge­rai jau­čia­si pa­da­riu­si ge­rą dar­bą, ypač kai at­ve­ža su­si­vė­lu­sį, bai­siais na­gais šu­nį, ku­ris po jos gro­žio pro­ce­dū­rų išei­na tik­ras gra­žuo­lis. La­bai džiu­gi­na, kai toks gra­žuo­lis ga­na grei­tai su­si­ran­da na­mus. „Vi­sa­da pa­dė­siu „uo­de­gi­niams“, – sa­ko A. Ka­tars­kie­nė, „Mar­se­lio“ šu­nų gro­žio sa­lo­no, ku­ris įsi­kū­ręs Ram­by­no g. 10A, sa­vi­nin­kė.
Ind­rė Stan­či­kie­nė gi­mė ir au­go Ža­rė­nuo­se, į Tel­šius at­si­kė­lė, kai iš­te­kė­jo. Dir­bo ap­tar­na­vi­mo sri­ty­je, „Pit­liaus“ ka­vi­nė­je, bai­gė Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, kur įsi­gi­jo so­cia­li­nio dar­buo­to­jo dip­lo­mą, bet pa­gal spe­cia­ly­bę ne­dir­bo nė vie­nos die­nos. 2019 me­tais pra­dė­jo mąs­ty­ti, ką ga­lė­tų dirb­ti pa­ti sau. Ka­dan­gi tu­ri Jork­šy­ro ter­je­rę Per­lą, pa­ti ker­pa ją, tad ki­lo idė­ja eksp­rom­tu: pra­dė­ti kirp­ti šu­nis. Su­si­ra­do kur­sus pas meist­rus Vil­niu­je, įsi­gi­jo inst­ru­men­tus, su­si­ra­do pir­mą­sias pa­tal­pas Elekt­ri­nės gat­vė­je ir pa­va­di­no kir­pyk­lė­lę sa­vo ka­ly­tės Per­los var­du. Da­bar kir­pyk­la jau įsi­kū­ru­si ki­to­se pa­tal­po­se Res­pub­li­kos g. 44.

Kaip pa­sa­ko­ja Ind­rė, pa­ti pra­džia bu­vo tik­ra ka­tast­ro­fa, nes gal­vo­jo, kad vi­si šu­nys bus kaip Per­la, ra­mūs ir pa­klus­nūs. Bet Ind­rė, kaip tik­ra že­mai­tė, už­si­brė­žė sau tiks­lą, kad iš­moks su­pras­ti šu­nų cha­rak­te­rį, val­dy­ti juos ir vi­sa­da to­bu­lin­sis. Nors gy­ve­ni­me Ind­rė yra ga­na ne­kant­ri, ši­ta­me dar­be ji pri­vers­ta iš­siug­dy­ti, kaip pa­ti sa­ko, „vel­niš­ką“ kant­ry­bę. Pa­de­da tai, kad nuo­šir­džiai my­li šu­nis, glos­ti­nė­ja, ra­mi­na, kad ga­lė­tų nu­kirp­ti ko­kią pa­pil­vę ar na­gus. Kiek­vie­na kir­pė­ja tu­ri sa­vo brai­žą, Ind­rė džiau­gia­si, kad tu­ri sa­vo nuo­la­ti­nių klien­tų ra­tą, ku­ris ple­čia­si.

2020 me­tais pir­ma­sis klien­tas iš „Tel­šių uo­de­gė­lės“ bu­vo pu­de­liu­kas Vi­vis, ku­ris bu­vo la­bai ap­leis­tas, ka­bo­jęs ant trum­pos gran­di­nės ir ga­na gar­baus am­žiaus. Vi­vis su­si­ra­do na­mus. O ir ki­ti jos kirp­ti „uo­de­gi­niai“ Pū­ku­tis, Šir­lė, Mu­nis taip pat jau su­ra­do sa­vo žmo­nes. „Kai pa­da­rau ge­rą dar­bą, api­ma ge­ras jaus­mas ir la­bai sa­vi­mi di­džiuo­juo­si“, – sa­ko I. Stan­či­kie­nė, ku­rios „Per­los“ kir­pyk­lė­lės du­rys vi­sa­da at­vi­ros ma­žie­siems be­glo­biams bro­liams.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ