Po publikacijų apie Tryškių aktualijas iš gyventojų kartais sulaukiame laiškų: dažnas Tryškių gyventojas pyktelėja pavadintas tryškiškiu, esą kokie mes „trys kiškiai“, ir save vadina tryškiečiais. Juokaudami bandome paaiškinti, jog tryškiečiais geriausiu atveju galėtų vadintis ne šio krašto, bet, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Tryškius atsikraustę vilniečiai, kurie nori pritapti naujoje bendruomenėje ir tuo pačiu neprarasti didmiesčio didybės.
Tačiau kaip iš tikrųjų reikia vadinti Tryškių gyventojus: tryškiečiais ar tryškiškiais? Siekdami šiose diskusijose padėti tašką, kreipėmės į Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administravimo skyriaus vyr. specialistę (kalbos tvarkytoją) Birutę Žulkutę.
Tryškiškis su tryškiečiu užsipuolė tryškėną… Tryškių miestelio gyventojai, perskaitę tokią naujieną, tikriausiai jau ne pasipiktintų, o stačiai pasiustų: kiek galima iš mūsų tyčiotis, vadinti mus tai tryškiečiais, tai tryškiškiais, o dabar dar ir tryškėnas į miestelį atsikraustė! Na, jei naujakurys iš Kupiškio, niekas jam, pripratusiam prie kupiškėno, neuždraus (ir nenubaus) vadintis tryškėnu. Tikriausiai juokais. Bet vietos papročius ir kalbą vis tiek reikia gerbti.
„Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ (Vilnius, 2005, 139–140 p.) asmenų pavadinimams pagal gyvenamąją vietą (čia kalbėsime tik apie tikrinius vietovardžius) pavadinti randame net 4 priesagas: -ietis (bendrinėje kalboje įprasčiausia), -iškis (dažna, tačiau stumiama iš bendrinės kalbos priesagos -ietis), -ėnas (vartojama rytų aukštaičių), -inis (vartojama rytų, kartais pietryčių šnektose). Taigi -ėnas ir -inis vartojimo plotas bent jau apytiksliai apibrėžtas. O štai tarp -ietis ir -iškis kaip ir nėra jokio skirtumo. Abi priesagos taisyklingos, vartojamos visoje Lietuvoje. Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra nurodžiusi, kad Lietuvos gyventojų pagal gyvenamąją vietą pavadinimams sudaryti tinkamos abi priesagos: ir -ietis, ir -iškis, o teiktinesnė pasirenkama pagal tame krašte būdingą vartoseną (http://www.vlkk.lt/konsultacijos/7484-neringos-gyventojai-ietis-iskis). Nevartotini priesagos -ietis, -ė vediniai, padaryti iš dvižodžių ar keliažodžių gyvenamųjų, darbo vietų, įstaigų, įmonių ar organizacijų pavadinimų. Kazlųrūdietis (taisoma: Kazlų Rūdos gyventojas, kazlinis) (http://www.vlkk.lt/konsultacijos/1387-kazlurudietis). Nepaisant to, kad mūsų krašte su priesaga -ietis dažniausiai vadinami tik tolimesnių kraštų žmonės, dauguma Tryškių gyventojų greičiausiai pasakys, kad mes esame tryškiečiai, nes tryškiškiai kažkaip blogai skamba. Iš tikrųjų žodyje tryškiškiai susipina priebalsiai, tokių derinių mūsų liežuvis paprastai vengia. Tai gal ir protėviai save vadino tryškiečiais, o ne tryškiškiais? Bet ir vėl intuicija kužda, kad ta priesaga -ietis skamba labai jau šiuolaikiškai, sunku įsivaizduoti tarpukario ar dar senesnių laikų gyventoją, vadinantį save tryškiečiu. Kaip ir telšiečiu, luokiečiu, varniečiu, drobūkštiečiu, palūkstiečiu… Atsakymą, kodėl intuicija neapgauna, galime rasti Aldonos Paulauskienės monografijoje „Lietuvių kalbos kultūra“ (2004, Kaunas, 105–108 p.). Pasak autorės, priesagos -ietis ir -iškis tapo sinonimiškos kolūkių laikais. Iš pradžių aušriečiai, šešupiečiai, draugiečiai, leninkeliečiai buvo to kolūkio, kaip kolektyvo, nariai. Ilgainiui kolūkių vardais pavadintos naujosios gyvenvietės, reikėjo kažkaip pavadinti ir gyventojus. „Žmonių sąmonėje susidvejino kolektyvo ir gyvenvietės sąvokos. Na, ir pradėta daryti asmenų pavadinimai tiek iš gyvenviečių, tiek iš kolektyvų, fabrikų, įmonių ir kt. pavadinimų.“ Nors autorė daugiausiai aptaria ydingą priesagos -ietis vedinių iš darbo kolektyvų pavadinimų vartoseną, tačiau iš jos įžvalgų lengviau galime suprasti, kodėl ir telšiškį jau stumia telšietis. Ne, tokio kolūkio nebuvo, tačiau priesaga -ietis greičiausiai ne tik labai paplito, bet ir spaudos dėka skambėjo šiuolaikiškiau ir moderniau.
Tai ką daryti Tryškių gyventojams? Laužyti liežuvį ir vartoti įprastesnį žemaičiams žodį su priesaga -iškis ar pasiduoti naujųjų laikų dvasiai (kuriai jau apie 70…) ir vadintis tryškiečiais? Būtų įdomu surasti tokių vietinių ilgaamžių, nesugadintų sovietinės spaudos, nelankiusių sovietinės mokyklos, gal ir nedirbusių Tryškių tarybiniame ūkyje. Ar jie beprisimintų, su kuo aplinkinių kaimų bernai mušdavosi – su tryškiškiais ar tryškiečiais? O gal tiesiog su Tryškių bernais? Galbūt miestų, miestelių ir kaimų gyventojams iš viso nelabai reikėjo vienos ar kitos priesagos, jie paprasčiausiai buvo iš arba nuo Tryškių, Drobūkščių, Palūksčio. Juolab Tryškiai – dvaro centras, vėliau miestas. Čia turėjo dažniau skambėti lenkų ir žydų kalbos. Vedinių su -iškis ir -ietis labai prireikė sovietinei spaudai, nuolat informavusiai apie socialistinį lenktyniavimą. Tada ir pasipylė mastiečiai, gamykliečiai, švietimiečiai, raudonspaliečiai, o iš paskos – ir tryškiečiai. Šiandien taip pat ginčų kelia tik spaudoje pavartota viena ar kita forma, patys miestelio gyventojai tarpusavyje greičiausiai dėl to niekada nesiginčijo.
Tryškių gyventojams belieka palinkėti bent jau įsiklausyti vieniems į kitus ir patiems nuspręsti, kas jie – tryškiškiai, tryškiečiai ar Tryškių gyventojai. Ir nepykti, jei ne miestelio gyventojai pavadins kitaip. O šiandieninę Telšių krašto spaudą reikia pagirti, kad vis dažniau pirmenybę teikia mūsų krašto kalbai būdingesnėms kalbos raiškos formoms.
Kalbos tvarkytoja Birutė ŽULKUTĖ
Loading ...
