Šiemet, gegužės 15 d., sukanka 100 metų nuo Steigiamojo Seimo darbo pradžios, Seimo, padėjusio pagrindus Lietuvos kaip demokratinės valstybės raidai, patvirtinusio Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją, Lietuvos Tarybos priimtą 1918 m. vasario 16 d.
Tarp Steigiamojo Seimo narių – ir kun. Justinas Staugaitis, Vasario 16-sios akto signataras, ženkliai prisidėjęs prie Lietuvos valstybės kūrimo ir įtvirtinimo, gebėjęs suderinti dvasininko ir politiko pašaukimus.
Apie džiugią, pakilią nuotaiką, sklandžiusią prieš 100 metų Kaune ir Lietuvoje, kan. Juozas Tumas-Vaižgantas rašė: „Stovime angoje savojo, Dieve brangus, lietuviškojo (!!!) Steigiamojo Susirinkimo. Ar patikėtina? Ar tai ne sapnas? Kokiomis virpančiomis širdimis mes jo laukėme – netikdami, kad galime tokios laimės sulaukti. Laukėme „pašnibždomis“ net nedrįsdami viešai to laukimo perbalsiai reikšti… Juo virpėjo širdys baime, belaukiant, juo dabar virpa širdys, susilaukus. Steigiamasis Seimas iškyla aukščiau visų kitų tautos veiksmų, kokių tik randame mūsų istorijoje.“ Ir kaip dabar, taip ir prieš šimtą metų pavasario ore tvyrojo svaiginantis ievų ir alyvų kvapas, o su sprogstančiais medžių pumpurais, gyventi skubėjo jaunos Lietuvos valstybės žmonės. Kun. Justinas Staugaitis buvo išrinktas Steigiamojo Seimo vicepirmininku. Jo politinę veiklą galima suskirstyti į du laikotarpius:1917–1926 m. ir 1926–1943 m. Pirmuoju laikotarpiu jis buvo aukščiausių valdžios institucijų – Lietuvos Valstybės Tarybos, Steigiamojo ir I–II Seimų – vienas iš vadovų; antruoju – būdamas Telšių vyskupu, pasitraukė iš politinės veiklos, tačiau liko aktyvus Bažnyčios, visuomenės ir Telšių miesto veikėjas.
Steigiamajame Seime, kuriame buvo kuriami valstybės pamatai, Justinas Staugaitis, kaip Seimo vicepirmininkas, aktyviai kalbėdavo plenariniuose posėdžiuose, įsijungdavo į diskusijas amnestijos, švietimo, žemės reformos, Konstitucijos bei užsienio politikos klausimais. Bet daugiausia dėmesio skyrė Konstitucijai, dirbo ją rengusioje komisijoje, tad ne kartą išsamiai aptarė pagrindinius jos principus, siūlė, kad Prezidentą rinktų ne Seimas, o visa tauta, pasisakė už ilgesnę Seimo darbo kadenciją, kvietė seimūnus vertinti įgytą patirtį ir neišlaidauti dažniems rinkimams. Konstitucijos vaidmenį ir reikšmę valstybės gyvenime jam teko aiškinti ne tik seimūnams, bet ir tautiečiams spaudoje: „Daugelis klaidingai mano, kad Konstitucija – tai yra įstatymai. Anaiptol ne! Konstitucija – tai kelrodis, kuris parodo kelią įstatymams. Tai gairės, kurios parodo plotus, kaip toli gali siekti įstatymai. Konstitucija – tai įstatymų pamatas.“ Taigi pirmoji demokratinė Lietuvos Konstitucija didele dalimi buvo Justino Staugaičio išpuoselėtas kūrinys (dr.Stasys Vaitekūnas).
Svarstant pradinių mokyklų įstatymo projektą, Justinas Staugaitis siūlė palaikyti privačią iniciatyvą, valstybei nepriklausomybės pradžioje stokojant išteklių kurti valstybines mokyklas, kvietė remti privačias mokyklas. Ypač aštrios diskusijos Steigiamajame Seime užvirė svarstant finansinę reformą, lito įvedimo klausimus, bet ypatingai, priimant Žemės reformos įstatymo paketą, tad Justinui Staugaičiui teko atlaikyti didelį tiek kairiosios, reikalavusios be jokio atlyginimo nusavinti žemę, tiek dešiniosios opozicijos spaudimą, kėlusios moralumo klausimą, nusavinant svetimą nuosavybę.
Būdamas Seimo vicepirmininkas, Justinas Staugaitis vadovavo daugeliui Seimo posėdžių, dažnai primindamas atstovams procedūrinius dalykus, Seimo statutą. Anot liaudininkų atstovo Zigmo Toliušio, „jis buvo griežčiausias iš visų pirmininkų ir nešykštėdavo atstovams, kurie savo kalbose nukrypdavo nuo temos, įspėjimų bei pastabų.“
Justinui Staugaičiui ne kartą teko atlikti ir diplomatines misijas. 1920 m. spalį jis kartu su Steigiamojo Seimo frakcijų atstovais Mykolu Sleževičiumi, Vincu Čepinskiu ir Maksu Soloveičiku lankėsi Londone, Paryžiuje ir Romoje, kur susitiko su aukštais Užsienio reikalų ministerijų pareigūnais, įtakingais žydų organizacijų atstovais. Ši delegacija siekė Lietuvos pripažinimo de jure, taip pat supažindinti Vakarų Europos diplomatus su okupuoto Vilniaus krašto problema. Vatikane delegacijos narius priėmė popiežius Benediktas XV. Po šios kelionės Justinas Staugaitis rašė: „Per šias kelias savaites man teko matyti šalių, kame oras daug malonesnis, keliai lygūs kaip stalas, namai nepalyginamai gražesni, gyvuliai gerų veislių ir gerai laikomi, žmonės, net maži vaikeliai, gražiai apsirėdę… Bet ten viskas svetima, prie širdies nelimpa. Čia nors oras šiurpus, ūkanotas, nors keliai grubūs, nors žmonės prasti, nors skurdo nemaža, bet visa tai – mūsų. Čia širdžiai malonu, saldu darosi, nes čia Lietuva.“ Jo žodžiuose atsiveria gimtinės trauka ir tikėjimas, kad jaunos Lietuvos vaikai gyvens jau kitokį, gražesnį, šviesesnį gyvenimą…
1921 m. Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare, gavo Palangą, dėjo visas pastangas atgauti Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą. Sparčiai daugėjo valstybių, pripažinusių Lietuvos valstybę de facto ir de jure. 1922 m. spalio 7 d. anksti ryte baigėsi paskutinis Steigiamojo Seimo posėdis… Steigiamasis Seimas padėjo tvirtus demokratinės Lietuvos valstybės pamatus, prie kurių svariai prisidėjo ir jo vicepirmininkas, talentingas diplomatas ir vadovas Justinas Staugaitis.
1926 m. paskirtas Telšių vyskupu, Justinas Staugaitis, nurijęs karčią piliulę (vylėsi likti Kaune), aktyviai įsijungė į Telšių miesto ir visos iki tol kam visiškai svetimos ir nepažintos Žemaitijos religinį, kultūrinį ir socialinį gyvenimą. Jo valios dėka, 1927 m., nepaisant dalies dvasininkų ir Lietuvos valdžios, ypač ministro pirmininko Augustino Voldemaro pasipriešinimo, Telšiuose įsteigiama kunigų seminarija, o 1928 m. šalia buvusio tėvų bernardinų vienuolyno iškilo architekto Pauliaus Tarčkovo suprojektuoti modernizmo stiliaus seminarijos rūmai, 1929–1930 m. istorizmo stiliaus vyskupų rūmai, projektuoti architektų Pauliaus Taračkovo ir Vladimiro Dubeneckio, 1936 m. Stepono Stulginskio suprojektuota modernizmo stiliaus vyskupijos salė (dabar – Žemaitės dramos teatras), suremontuota katedra. Insulos kalva sušvito modernia, jau iš tolo matoma mūro architektūra. Juo sekė ir miesto valdžia, ir telšiškiai. Vyskupo dėka, po Kauno, to meto laikinosios sostinės, Telšiai tapo vienu iš modernizmo architektūros centrų Lietuvoje.
Vyskupas Justinas Staugaitis, būdamas plačių pažiūrų, rūpinosi ir švietimu, ir socialiniais reikalais, rėmė pavasarininkų įkurtą Motiejaus Valančiaus liaudies universitetą, reikalavo iš kunigų prie parapijų steigti organizacijas įvairaus amžiaus žmonėms, skatinti žmones telktis, skaityti, šviestis. Vyskupas stengėsi dalyvauti visų katalikiškų organizacijų suvažiavimuose ir šventėse, rengė Telšiuose Eucharistinius kongresus, sutraukiančius tūkstančius piligrimų. 1929 m. Telšiuose buvo atidaryta vyskupijos spaustuvė, kurioje buvo spausdinamas ir laikraštis „Žemaičių prietelius“, tapęs visos vyskupijos laikraščiu. Justino Staugaičio pakviestos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolės dirbo vyskupijos spaustuvėje, mieste įsteigė ir išlaikė pradinę mokyklą, vaikų darželį, o Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolės – mergaičių amatų mokyklą. Į Telšius vyskupas pasikvietė iškilių kunigų: Vincentą Borisevičių, diplomatą, A. Dantės „Dieviškosios komedijos“ į lietuvių kalbą vertėją Jurgį Narijauską, unitų vyskupą prof. Pranciškų Bučį, o jaunus gabius kunigus siuntė studijuoti į Romą. Šv. Vincento Pauliečio draugijos Telšių skyrius išlaikė senelių priegaudą, 4 dešimtmečio pabaigoje pastatė modernius šviesius, su erdviais kambariais ir koridoriais namus senoliams Daukanto gatvėje. Deja, seneliams jais pasidžiaugti neteko, okupacinė sovietų valdžia juos 1940 m. iš draugijos atėmė ir panaudojo savo tikslams.
Paskutiniajame ganytojo laiške, išleistame 1941 m. liepą, Justinas Staugaitis ragino šelpti nukentėjusiuosius nuo karo, pirmasis Lietuvoje drąsiai pasmerkė žydų žudynes, kerštavimą, kėsinimąsi į svetimą turtą. Vyskupo gyvybė su žodžiais „Dieve, saugok Lietuvą…“ užgeso 1943 m. liepos 8 d. Jo asmuo – tai pavyzdys, kiek gali padaryti žmogus, turintis tikėjimą, didingas vizijas ir atkakliai siekiantis jas įgyvendinti.
Teisininkas, prof. Petras Leonas, minint Steigiamojo Seimo 10-ies metų sukaktį, kalbėjo: „Steigiamasis Seimas savo uždavinį atliko kuo puikiausiai, šiandien mes ir džiaugiamės atsiminę anas saulėtas dienas.“
Nors prisiminti anų dienų mes jau nebegalime, bet džiaugtis ir didžiuotis Lietuvos kūrėjais ir po 100 metų galime ir privalome.
Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina BUCEVIČĖ