Jo­nas tu­ri nau­jus na­mus

Jo­nas nuo slenks­čio mo­juo­ja ir šyp­so­si. Pa­si­tin­ka. Kvie­čia į vi­dų kaip šei­mi­nin­kas. Čia jo na­mai. O pa­klaus­tas, ar yra prie­žas­tis to­kiai ge­rai nuo­tai­kai, že­mai­tiš­kai at­sa­ko: „Reik drau­gau­ti vi­siems, kai su­si­tin­ki. Jei tik pik­ti bū­tu­me, kauk­tu­me ir bliau­tu­me viens ant ki­to kaip ožiai. Kas ta­da bū­tų, kaip at­ro­dy­tų – nei šiaip, nei taip.“
Per­nai rug­sė­jį Viekš­na­liuo­se du­ris at­vė­rė pir­mie­ji mal­tie­čių glo­bos na­mai, pa­va­din­ti šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo var­du. Prie na­mų mus pa­si­ti­kęs Jo­nas Jan­kaus­kas bu­vo pir­mas gy­ven­to­jas. Sim­bo­liš­ka – šv. Jo­no na­muo­se pir­mas ap­si­gy­ve­no Jo­nas. Dar ne­se­nas, iš pa­žiū­ros stip­rus vy­ras – šie­met jam 70 me­tų – jau ne­be­ga­lė­jo gy­ven­ti vie­nas. Sun­kus gy­ve­ni­mas, ko­jas ga­lė­ju­si atim­ti li­ga ir be­ga­li­nė vie­nat­vė at­ve­dė jį pas mal­tie­čius. „Slau­gy­to­ja man sa­kė – eik, pa­bū­si, su­stip­rė­si, pa­ge­rė­si, ga­lė­si grįž­ti į sa­vo na­mus. Bet da­bar aš iš čia jau nie­kur. Čia ma­no na­mai“, – džiau­gia­si vy­ras.
Sun­ki gau­sios šei­mos po­ka­rio vai­ko da­lia
„Gi­miau po­ka­riu Že­mai­ti­jo­je, Pa­vir­vy­tė­je, Ma­žei­kių ra­jo­ne. Šei­mo­je bu­vo­me 14 žmo­nių, ne­bė­ra nie­ko iš bro­lių ir se­se­rų, aš bu­vau jau­niau­sias. Bu­vo vi­si ap­si­gy­ve­nę su žmo­no­mis, vy­rais. Bet tai li­gos, tai ne­lai­min­gos pa­bai­gos – ir ne­bė­ra nė vie­no. Tė­vas dir­bo ko­lū­ky­je, o na­muo­se vi­sas ūkis – gy­vu­liai, dar­žai – vis­kas bu­vo ant ma­mos ran­kų. Oi, sun­kiai bū­da­vo ma­mai, vai­kai vie­nas po ki­to ir iš tė­vo ne­daug pa­gal­bos. Ma­žas pa­dė­da­vau ma­mai, ei­da­vau įsi­ki­bęs, kiek pa­me­nu“, – apie ne­leng­vą po­ka­rio kai­mo vai­ko da­lią pa­sa­ko­ja Jo­nas.
Sun­ki vai­kys­tė, tar­ny­ba so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je – slap­ta­me ra­ke­tų da­li­ny­je, kur, kaip sa­ko, pri­si­žiū­rė­jo vis­ko, kad net da­bar ne­drįs­ta pa­sa­ko­ti. Po ar­mi­jos šo­kiuo­se su­si­pa­ži­no su mer­gai­te. Ve­dė. „Bet ne­si­se­kė mud­viem gy­ven­ti kar­tu, mė­go žmo­na kom­pa­ni­jas. Sten­giau­si bū­ti ge­ras, bet kam čia tas ma­no ge­ru­mas rei­ka­lin­gas. Grį­žęs iš fer­mos ras­da­vau sve­čių, du sū­nūs ap­leis­ti, neap­žiū­rė­ti. Bar­da­vau ją – baik tu „špo­sus“, vai­kai ser­ga, reik vež­ti į sa­na­to­ri­jas. Kar­tą ra­dau lan­gus iš­dau­žy­tus. Ne gy­ve­ni­mas čia toks. Prieš dar­bus 6 km dvi­ra­čiu vež­da­vau vai­kus į mo­kyk­lą. Da­bar abu sū­nūs už­sie­ny­je. Te­le­fo­nu pa­kal­bu, bet ne­si­ma­tė­me jau 23 me­tus“, – sa­vo ne­leng­vą gy­ve­ni­mą pri­si­me­na Jo­nas.
Li­kęs vie­nas vy­riš­kis gy­ve­no na­mu­ke Luo­kė­je. „Ką pa­da­ry­si, sun­kiai-ne­sun­kiai – nie­kas ne­klau­sė. Vie­nam rei­kė­jo ir mal­kas su­si­pjau­ti, ir snie­gą va­ly­ti. Pra­dė­jau sirg­ti. Fer­mo­je dirb­da­mas su gu­mi­niais pri­ša­lau ko­jas. Tai pra­si­dė­jo bjau­ri li­ga (ato­pi­nis der­ma­ti­tas – aut. pa­sta­ba), at­si­vė­rė žaiz­dos, ku­rių ne­ga­lė­jo už­gy­dy­ti. Anks­čiau, bū­da­vo, ant žaiz­dos vais­tus už­pi­la, pri­džiū­va, pri­ke­pa vis­kas, at­plė­ši ša­šą ir vėl gy­va žaiz­da. Ai, la­bai blo­gai bu­vo. Jau net ke­ti­no ko­jas nu­pjau­ti. Ne­da­viau. Da­bar ga­vau ge­rus vais­tus, šil­dy­mus, la­bai žiū­ri čia tas ma­no ko­jas“, – mal­tie­čių na­mų ste­buk­la­da­rę slau­gy­to­ją gi­ria vy­ras.
Ža­dė­jęs grįž­ti na­mo, da­bar Jo­nas nie­kur ne­be­no­ri ei­ti
Čia na­mai. Čia kaip šei­mo­je – nuo pir­mų die­nų vy­riš­kis pa­de­da dir­ban­čioms mo­te­rims: tai šluo­tą nu­si­tve­ria vir­tu­vei per­šluo­ti, tai grėb­lį la­pams su­grėb­ti. Jau­čia­si rei­ka­lin­gas, o ir mo­te­riš­kės gi­ria Jo­no stip­ru­mą.
„Tu­riu aš čia drau­gę – klai­pė­diš­kę. Reik ir jai pa­dė­ti, pri­žiū­rė­ti. Cuk­ra­li­ge ser­ga, ne­ga­li­ma jai sal­du­my­nų, bet vis ko­kį sau­sai­nį pa­si­stve­ria, tai žiū­riu. Anks­čiau jos ko­jos silp­nos bu­vo, da­bar pa­de­du ko­jas iš­trin­ti vais­tais. Ne­lei­džiu jai tik po lo­vą vi­są die­ną var­ty­tis – lo­vo­je reik mie­go­ti nak­tį, o ne gu­li­nė­ti šiaip sau. Kvie­čiu aš ją į lau­ką, ka­vos, pa­si­šne­kė­ti“, – apie už­si­mez­gu­sius jaus­mus san­tū­riai pa­sa­ko­ja Jo­nas.
Ire­na, toks Jo­no drau­gės var­das, ir­gi džiau­gia­si nau­jais na­mais ir bend­rys­te. Da­bar vėl spin­di mo­te­riš­kės akys: „Vie­na gy­ve­nau, pa­var­gau vi­sai. Kaip ge­rai, kad da­bar esa­me dvie­se. Net ro­ma­nus skai­ty­ti ir ty­liai pa­bū­ti dvie­se yra ge­riau. Mėgs­tu kny­gas apie mei­lę, gy­ve­ni­mą. La­bai Drei­ze­ris man tin­ka – taip tik­ro­viš­kai ra­šo.“ Ire­na, kaip ir Jo­nas, no­riai pri­si­de­da prie bend­ro na­mų gy­ve­ni­mo – po pie­tų, kai dau­ge­lis gy­ven­to­jų pri­gu­la, ei­na pa­dė­ti į vir­tu­vę: sta­lus va­lo, pa­šluo­ja. Jo­no pri­mo­ky­ta ne­gu­li­nė­ja.
Tu­ri nau­ja po­ra ir nau­jų ri­tua­lų – kas­ryt, kol dar vi­si ne­su­si­rin­kę pus­ry­čių, ge­ria fo­jė prie te­le­vi­zo­riaus ry­ti­nę ka­vą. Kar­tu su slau­gy­to­ja. Tri­se ap­ta­ria die­nos rei­ka­lus – ži­no­ma, da­bar po­kal­biai dau­giau­sia su­ka­si apie ka­rą.
„Sun­ku ma­ty­ti Uk­rai­nos vai­kus – pa­ts brau­kiu aša­ras į juos žiū­rė­da­mas“
„Apie ka­rą sun­ku net gal­vo­ti. Skau­du žiū­rė­ti, bet nie­ko ne­ga­liu pa­da­ry­ti. Ne­su aš koks vir­ši­nin­kas, kad su­stab­dy­ti ga­lė­čiau. Čia Pu­ti­nas no­ri sa­vo že­mes pa­pla­tin­ti, jam tik rū­pi su­dau­žy­ti vis­ką, aukš­tyn ko­jom ap­vers­ti. Pap­ras­ti žmo­nės ne­be­tu­rės kur gy­ven­ti – iš­lau­žy­ta vis­kas, iš­de­gin­ta. Va­do­vai pri­va­lo rū­pin­tis, kad žmo­nės tu­rė­tų dar­bus, vai­kai kny­gų. Per te­le­vi­zo­rių ro­do, kaip dre­ba pusp­li­kiai vai­kai, ver­kia. Pats aša­ras brau­kiu ma­ty­da­mas. Nie­ko dėl žmo­gaus. To­kia tvar­ka toj Ru­si­joj. Kai ar­mi­jo­je tar­na­vau ra­ke­tų da­li­ny­je, ir­gi nie­ko ne­ga­lė­jau – net laiš­ke tei­sy­bės ra­šy­ti. Kvie­tė pa­si­lik­ti, bet aš sku­bė­jau į Lie­tu­vą, ne­su­ti­kau“, – grau­di­na­si Jo­nas.
Ma­tė jis var­go gy­ve­ni­me. Bro­liai mi­rė vie­nas po ki­to – vos ke­le­ri me­tai ir ne­li­ko nė vie­no. „Kaž­ka­da mė­gau dro­ži­nė­ti iš me­džio – gand­rus, pe­lė­das, gul­bes. Kai ap­si­rgau, bu­vau vie­nas, me­čiau vis­ką. Su­gis tos ko­jos iki ga­lo, im­siuos ir čia me­džio, at­si­min­siu bu­vu­sius lai­kus“, – tu­ri atei­ties pla­nų Jo­nas.
Tik vie­nas da­ly­kas Jo­nui ir Ire­nai „ne­tin­ka“ nau­juo­se na­muo­se. „Kar­tais la­bai keis­tą mais­tą čia duo­da – kruo­pų ko­šę su uo­gie­ne. Mes, že­mai­čiai, taip ne­val­gom. Gal čia taip nau­jo­viš­kai ir ge­rai, bet mums kruo­pų ko­šė tu­ri bū­ti su pa­da­žu, su spir­gais. Štai ta­da ska­nu“, – at­sar­giai, kad neį­žeis­tų, per­duo­da pra­šy­mą val­gyk­lai.
Jo­nui su Ire­na be­pa­sa­ko­jant, priei­na Aloy­zas ir su­si­rū­pi­nęs tei­rau­ja­si: „Ka­da ke­lei­vi­nė į Var­nius?“ Nie­ko ne­glu­mi­na to­kie klau­si­mai – Aloy­zui de­men­ci­ja. Bet vi­si jo keis­tu­mus su­tin­ka ra­miai, nie­kas ne­si­šai­po. Vi­siems ir vi­so­kiems čia sau­gu.
Mal­tie­čių na­muo­se ne pa­cien­tai pa­la­to­se, o gy­ven­to­jai sa­vo kam­ba­riuo­se
Įvai­rių gy­ve­ni­mo is­to­ri­jų mal­tie­čių na­muo­se – 28. Tiek čia šiuo me­tu gy­ve­na žmo­nių. Ne pa­cien­tų pa­la­to­se, o gy­ven­to­jų sa­vo kam­ba­riuo­se. Vi­si jie va­di­na­mi var­dais, o ne li­go­niais, vi­si čia at­ra­do na­mus. Daž­nas sa­ko: atė­jau nu­mir­ti, o at­ra­dau no­rą gy­ven­ti. Ir net nau­jus jaus­mus, kaip Jo­nas su Ire­na.
Lie­tu­vo­je pen­si­nio am­žiaus žmo­nių yra dau­giau kaip pu­sė mi­li­jo­no. Ir daž­nas jų gy­ve­na vie­nas – to­kia ofi­cia­li sta­tis­ti­ka. O kiek iš jų jau­čia­si vi­sų už­mirš­ti, vos pra­gy­ve­na? Apie tai nie­kas ne­kal­ba. Apie tai daž­nas net var­žo­si kal­bė­ti. Štai to­kiems žmo­nėms rei­kia kur­ti jau­kius ne­di­de­lius na­mus, su vi­sa mei­le ir pa­gar­ba se­nat­vei.
Mal­tie­čiai kol kas yra įkū­rę tik vie­nus na­mus Že­mai­ti­jo­je. Bet pla­nuo­se ir dau­giau to­kių vi­so­je Lie­tu­vo­je. Mat gar­sas apie mal­tie­čių na­mų ge­rą­ją dva­sią jau yra pa­skli­dęs. Tu­ri­te tė­vų, se­ne­lių, ku­riems rei­kia prie­žiū­ros, mei­lės ir me­di­ci­ni­nės slau­gos? Ta­da ži­no­te, kaip sun­ku ir at­sa­kin­ga ras­ti ge­ras ran­kas, į ku­rias bū­tų sau­gu per­duo­ti sa­vo bran­giau­sius žmo­nes. Tuos, ku­rie au­gi­no, pa­dė­jo tap­ti to­kiais žmo­nė­mis, ko­kie esa­te da­bar.
Skir­ki­te sa­vo 1,2 pro­c. gyventojų pajemų mokesčio (GPM) mal­tie­čiams – tai ga­li bū­ti jū­sų bū­das pri­si­dė­ti prie pa­gal­bos, kad to­kių tik­rų na­mų sen­jo­rams at­si­ras­tų dau­giau, o mes ra­miai ga­lė­tu­me gal­vo­ti ne apie var­ga­nas die­nas lei­džian­čius ar­ti­muo­sius, o apie jų orų gy­ve­ni­mą nau­juo­se na­muo­se.
Mal­tie­čiai šiuo me­tu 42 Lie­tu­vos mies­tuo­se glo­bo­ja dau­giau kaip 2 800 se­ny­vo am­žiaus li­go­tų žmo­nių. Skir­da­mi 1,2 pro­c. GPM mal­tie­čiams, jūs pri­si­de­da­te prie pa­ra­mos jiems.
Dau­giau in­for­ma­ci­jos: https://maltieciai.lt/12-pro­c-pa­ra­ma/
Dai­va GRI­KI­NIE­NĖ