Jau­no­sios kar­tos pi­lie­ti­nis ug­dy­mas – vi­suo­me­nės pa­ži­ni­mas ir ty­ri­nė­ji­mas

De­zin­for­ma­ci­ja ir ma­ni­pu­lia­ci­jos ke­lia di­de­lius iš­šū­kius ša­lies de­mok­ra­ti­jai, o me­la­gin­gos in­for­ma­ci­jos mas­tai au­ga ne­ti­kė­tu grei­čiu. Štai 2021 me­tais Lie­tu­vą pa­sie­kė net 30 pro­c. dau­giau klai­di­nan­čio in­for­ma­ci­nio tu­ri­nio ly­gi­nant su 2020 m. Nors ša­ly­je vei­kia pa­vie­nės ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, ko­vo­jan­čios su de­zin­for­ma­ci­ja, vyk­do­mi įvai­rūs me­di­jų raš­tin­gu­mo pro­jek­tai, ta­čiau, pa­sak jung­ti­nės aka­de­mi­kų ir ži­niask­lai­dos at­sto­vų ko­man­dos DI­GI­RES, ko­vo­je su de­zin­for­ma­ci­ja to ne­ga­na – svar­bu su­vie­ny­ti skir­tin­gų ins­ti­tu­ci­jų ir vi­suo­me­nės vei­kė­jų jė­gas ir spręs­ti pro­ble­mą kar­tu, iman­tis konk­re­čių veiks­mų pla­no.

Pa­sak DI­GI­RES pro­jek­to va­do­vės ir vy­riau­sio­sios ty­rė­jos, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) Vie­šo­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rės, VDU UNES­CO me­di­jų ir in­for­ma­ci­nio raš­tin­gu­mo įtrau­kiai ži­nių vi­suo­me­nei ka­ted­ros va­do­vės Auk­sės Bal­čy­tie­nės, prie skait­me­ni­nio at­spa­ru­mo di­di­ni­mo Lie­tu­vo­je la­bai stip­riai pri­si­de­da žur­na­lis­ti­ka.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­to Žur­na­lis­ti­kos ir me­di­jų ty­ri­mų cent­ro do­cen­tas Vik­tor De­ni­sen­ko sa­kė, kad pro­pa­gan­dos na­ra­ty­vą ga­li­ma su­kur­ti leng­vai, o štai per vie­no fak­to tik­ri­ni­mo lai­ko­tar­pį me­la­gin­gos in­for­ma­ci­jos kū­rė­jas ga­li su­kur­ti dar 10–20 nau­jų me­la­gin­gų ži­nių. Jo tei­gi­mu, esa­ma ty­ri­mo, ro­dan­čio, kad Lie­tu­vos gy­ven­to­jai yra vie­ni at­spa­riau­sių de­zin­for­ma­ci­jai, ta­čiau tuo pat me­tu ki­to ty­ri­mo re­zul­ta­tai ro­do, jog lie­tu­viai yra tarp vie­nų ma­žiau­siai tik­ri­nan­čių fak­tus.

Pa­sak V. De­ni­sen­ko, Krem­liaus pro­pa­gan­da sie­kia kur­ti in­for­ma­ci­nį chao­są. „Krem­liaus pro­pa­gan­dis­tai da­li­jasi skir­tin­gais, vie­nas ki­tam prieš­ta­rau­jan­čiais na­ra­ty­vais. Vie­nu me­tu ga­li pa­si­ro­dy­ti net ke­tu­rios skir­tin­gos to pa­ties įvy­kio ver­si­jos. Chao­se žmo­gus links­ta į kraš­tu­ti­nu­mus, pra­de­da ne­be­pa­si­ti­kė­ti nie­kuo – nei ofi­cia­lia in­for­ma­ci­ja, nei ins­ti­tu­ci­jo­mis, nei pro­fe­sio­na­lia ži­niask­lai­da. Ir at­virkš­čiai – pra­de­da įti­kė­ti są­moks­lo teo­ri­jo­mis. Be to, pro­pa­gan­da tai­ko­si į skir­tin­gų so­cia­li­nių gru­pių skau­du­lius, jaut­riau­sias vie­tas ir taip sie­kia jas pa­veik­ti“, – pa­sa­ko­jo jis.

Prob­le­moms spręs­ti bū­ti­nas skir­tin­gų ins­ti­tu­ci­jų bend­ra­dar­bia­vi­mas.

Ug­dant kri­ti­nį mąs­ty­mą, me­di­jų raš­tin­gu­mą, pa­sak Lie­tu­vos mo­kyk­lų va­do­vų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­to Dai­niaus Žvir­daus­ko, ypa­tin­gas vaid­muo ten­ka mo­ky­to­jui. „Moks­li­nin­kai yra fak­tų įkai­tai, o fak­tams rei­kia ty­ri­mų, ku­riuos at­lik­ti už­trun­ka, o mums rei­kia dirb­ti jau da­bar“, – sa­kė D. Žvir­daus­kas.

„Tel­šių ŽI­NIOS“ do­mi­si, ar jau­no­ji kar­ta ge­ba at­skir­ti me­la­gie­nas, ar ne­skęs­ta de­zin­for­ma­ci­jos liū­ne?

Į klau­si­mus at­sa­ko Telšių Že­mai­tės gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Vi­li­ja Vai­čiu­lie­nė.

– Pi­lie­ti­nio ug­dy­mo pa­mo­kos. Ar pa­vyks­ta su­do­min­ti jau­ni­mą?

– Vi­suo­me­nės pa­ži­ni­mas ir ty­ri­nė­ji­mas, da­ly­va­vi­mas ir po­ky­čių ini­ci­ja­vi­mas bend­ruo­me­nė­je, so­cia­li­nių ry­šių kū­ri­mas ir pa­lai­ky­mas – tai pi­lie­ti­nio ug­dy­mo tu­ri­nys. Bet, ne­nuk­ryps­tant nuo es­mės, pa­ma­ti­nių tiks­lų ir už­da­vi­nių pa­mo­kos bū­na la­bai di­na­miš­kos. Lais­vai ga­lė­da­mi tu­ri­nį de­rin­ti prie ak­tua­li­jų čia ir da­bar, ga­li­me tvir­tin­ti, kad per pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kas mo­ki­nys ruo­šia­mas gy­ve­ni­mui, o ne eg­za­mi­nui. Pi­lie­tiš­ku­mas ne­ver­ti­na­mas pa­žy­miu, nes at­si­žvel­gia­ma į mo­ki­nių in­di­vi­dua­lias sa­vy­bes, cha­rak­te­rio ypa­tu­mus. Pvz., vie­ni vyks­tant in­te­rak­ty­vioms veik­loms ne­mėgs­ta ar ne­ga­li bū­ti ly­de­riais, bet pui­kiau­siai at­lie­ka pa­gal­bos sto­ko­jan­čiam mi­si­ją. Pa­gal ga­li­my­bes da­ly­vau­ja­me ak­ci­jo­se, mi­si­jo­se. Kad ir vi­sai ne­se­niai vy­kęs su­si­ti­ki­mas su trem­ti­niais. Ga­vę už­duo­tį in­di­vi­dua­liai pa­kal­bin­ti sen­jo­rą vie­ni ėmė­si ini­cia­ty­vos iš­kart ir ėmė kal­bin­ti trem­ti­nį, jį nu­ra­mi­no, pa­drą­si­no ir tik ta­da pra­si­dė­jo nuo­šir­dus po­kal­bis, ki­ti gi at­virkš­čiai – bu­vo nu­glos­ty­ti se­ne­lių, at­si­pa­lai­da­vo ir da­ly­va­vo dis­ku­si­jo­je. Nau­da abi­pu­sė. Ar­ba „Že­mai­čių eg­za­mi­nas“. Jei bū­tų lie­pia­ma ja­me da­ly­vau­ti be pa­si­ruo­ši­mo, dis­ku­si­jų, nau­dos jo­kios, nes myg­tu­kus jie mo­ka spau­dy­ti ne­si­gi­lin­da­mi į klau­si­mo es­mę. Ta­čiau žiū­rė­da­mi vi­deoį­ra­šus (pui­kus Tel­šių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro dar­bas), o ne skai­ty­da­mi kny­gas, jie klau­sė­si (bet ne il­giau nei 10 min.) ir klau­si­muo­se jau ieš­ko­jo iš­girs­tos in­for­ma­ci­jos.

Vai­kai ne­ži­no, kur yra Tel­šių se­no­sios ka­pi­nės, ne­bū­na gir­dė­ję apie jau mi­ru­sius gar­sius mies­te­lė­nus, o čia vi­suo­me­nės praei­ties pa­ži­ni­mo lo­by­nai. Pvz., kai mo­ko­mės apie ne­prik­lau­so­my­bės ko­vų 1918–1920 m. lai­ko­tar­pį, ap­lan­ko­me sa­va­no­rių ka­pus. Daž­niau­siai jau ka­pi­nė­se už­si­mez­ga po­kal­bis, ko­dėl tie jau­ni vai­ki­nai ėjo gin­ti Lie­tu­vos, ko­kios nau­dos ti­kė­jo­si, ko­dėl, vi­si ga­vę že­mės, vie­ni ta­po ūki­nin­kais, ki­ti – sam­di­niais? Kri­ti­nis mąs­ty­mas, pro­pa­gan­da, de­zin­for­ma­ci­ja daug leng­viau su­vo­kia­ma sie­jant su gy­ve­na­mą­ja ap­lin­ka. Kai kal­ba­me apie par­ti­za­ni­nį ka­rą, tik nu­vy­kus į miš­kus, pa­si­klau­sius liu­dy­to­jų pa­sa­ko­ji­mų ga­li­ma nag­ri­nė­ti są­vo­kas „ban­di­tai“, „stri­bai“. Dis­ku­tuo­da­mi apie da­bar sklan­dan­čią fra­zę, jog per Sau­sio 13-ąją sa­vi šau­dė į sa­vus, ana­li­zuo­ja­me, kam nau­din­ga ši de­zin­for­ma­ci­ja, ieš­ko­me fak­tų, ga­lin­čių pa­tvir­tin­ti ar pa­neig­ti in­for­ma­ci­ją.

Mo­ki­niai mėgs­ta ty­ri­nė­ti ap­lin­ką. Pi­lie­tiš­ku­mas neat­sie­ja­mas nuo so­cia­li­nės ap­lin­kos.

Yra mo­ki­nių, no­riai da­ly­vau­jan­čių sa­vi­val­do­je, sa­va­no­riau­jan­čių, są­mo­nin­gai pa­si­ren­kan­čių tar­ny­bą ka­riuo­me­nė­je bai­gus gim­na­zi­ją, dau­gu­ma da­ly­vau­ja ar pa­tys ini­ci­juo­ja įvai­rias ak­ci­jas, yra ak­ty­vūs rin­ki­muo­se. Šių­me­čiai gim­na­zis­tai, tu­rin­tys am­žiaus cen­zą, jau da­bar do­mi­si me­ro rin­ki­mais ir, nea­be­jo­ju, bus ak­ty­vūs rin­kė­jai.

– Ar jau­no­ji kar­ta ge­ba „na­vi­guo­ti“ in­for­ma­ci­jos gau­so­je?

– Mo­ki­niams sun­ku su­ras­ti in­for­ma­ci­ją di­des­nio tu­ri­nio kon­teks­te, nes dė­me­sį su­kau­pia la­bai trum­pai. Tad sly­pi grės­mė už­kib­ti už skam­baus straips­nio pa­va­di­ni­mo, ku­ris vi­sai neats­pin­di straips­nio ak­tua­lu­mo ar es­mės. Bet man at­ro­do, kad iš es­mės jiems pa­vyks­ta orien­tuo­tis in­for­ma­ci­jos gau­so­je. Jau­ni­mas tik­rai ma­žiau ti­ki me­la­gie­no­mis nei pra­džio­je, kai jos pa­si­py­lė, jo­mis ne­si­da­li­ja, ne­ko­men­tuo­ja.

– Ar ge­ba at­skir­ti de­zin­for­ma­ci­ją nuo fak­tų?

– Mo­ki­niams vi­sa­da kar­to­ju – jei ga­li, nie­kuo ne­ti­kėk, tik­rink in­for­ma­ci­ją, būk kri­tiš­kas. Vi­sa­da ką nors ko­men­tuo­da­ma mo­ki­niams pa­brė­žiu, kad pa­tei­kiu fak­tą, bet jei dis­ku­tuo­ja­me, tei­giu, kad tai ma­no, jū­sų nuo­mo­nė.

– Ar jiems tai ak­tua­lu? Ar kal­ba­si apie tai su mo­ky­to­ju?

– Vos pra­si­dė­jus pan­de­mi­jai, ėmus sklis­ti są­moks­lo teo­ri­joms, pir­miau­sia mums, mo­ky­to­jams, rei­kė­jo at­skir­ti me­lą nuo tie­sos. Rei­kė­jo lai­ko, kol ga­vo­me pa­gal­bos iš vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų, ES. Jo­mis iš­kart da­li­jo­mės su mo­ki­niais, kvie­tė­me da­ly­tis, dis­ku­tuo­ti su šei­mos na­riais. To­kia pa­ti si­tua­ci­ja iš­ti­ko vi­suo­me­nę pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je. Vėl pa­na­ši gran­di­nė nu­si­tie­sė. Tik da­bar pa­mo­kos bu­vo iš­mok­tos ir apie de­zin­for­ma­ci­ją ka­ro klau­si­mais la­bai ope­ra­ty­viai į pa­gal­bą mo­ky­to­jams atė­jo Kraš­to ap­sau­gos ir Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­jos. Vai­kai do­mi­si ak­tua­li­jo­mis, klau­sia nuo­mo­nės, pa­tys dis­ku­tuo­ja. Ta­čiau daž­nai jun­ta­mas at­si­neš­tas šei­mos po­žiū­ris pa­gal uži­ma­mą sta­tu­są vi­suo­me­nė­je, po­li­ti­nes pa­žiū­ras, so­cia­li­nę pa­dė­tį.

– So­cia­li­niai tink­lai. Ar ma­to­te pro­pa­gan­dos pa­vo­jų? Ar pa­de­da­te jau­ni­mui orien­tuo­tis?

– Tai la­bai keb­lus klau­si­mas. Mes ne­ži­no­me, ko­kiais tink­lais mo­ki­niai nau­do­ja­si, to­dėl lie­ka tik pa­si­kliau­ti, kad pa­mo­ko­se iš­mok­ta teo­ri­ja apie de­zin­for­ma­ci­ją bus pri­si­me­na­ma ir tai­ko­ma.

Apie tai, kaip atpažinti dezinformaciją socialiniuose tinkluose, apie pilietiškumą ir kritinį mąstymą kalba Žemaitės gimnazijos moksleiviai Lukrecija Birškytė ir Simas Ramondas.

Že­mai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­nė Luk­re­ci­ja Birš­ky­tė tei­gia, jog so­cia­li­niai tink­lai yra neats­ki­ria­ma moks­lei­vių gy­ve­ni­mo da­lis, to­dėl, jos ma­ny­mu, jau­ni­mas yra ge­rai in­for­muo­tas ne tik apie jų įta­ką jau­nų žmo­nių mąs­ty­mui, bet ir apie juo­se sklan­dan­čios de­zin­for­ma­ci­jos mas­tą.

Gim­na­zis­tės nuo­mo­ne, de­zin­for­ma­ci­jos kie­kis ypač išau­go nuo ka­ro Uk­rai­no­je pra­džios, tai ta­po pa­spir­ti­mi dar kri­tiš­kiau ver­tin­ti me­di­jų tu­ri­nį, at­kreip­ti dė­me­sį į in­for­ma­ci­jos šal­ti­nius.

„Daž­nai at­pa­žįs­tu de­zin­for­ma­ci­ją pa­gal tu­ri­nio au­to­riaus ke­ti­ni­mą su­ža­din­ti emo­ci­jas, kai fak­tai per­tei­kia­mi ne konk­re­čių įvy­kių ei­ga, o pa­dri­kai iš­mė­ty­to­mis, ne­konk­re­čio­mis įvy­kių de­ta­lė­mis“, – sa­kė Luk­re­ci­ja.

Šei­ma L. Birš­ky­tei vi­suo­met bu­vo pui­kus pi­lie­tiš­ku­mo pa­vyz­dys. Mer­gi­na au­go ap­lin­ko­je, ku­rio­je lie­tu­vių kal­bos, is­to­ri­jos ir pa­pro­čių pa­ži­ni­mas užė­mė svar­bią da­lį „na­mų“ gy­ve­ni­me. Luk­re­ci­ja dė­kin­ga tė­vams ir se­ne­liams už išug­dy­tą mei­lę tė­vy­nei ir ar­ti­mui, vi­suo­me­niš­ku­mą bei sa­vo, kaip pi­lie­tės, iden­ti­te­to ir įsi­pa­rei­go­ji­mų su­vo­ki­mą vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me.

„Mo­kyk­lo­je at­ran­du pui­kią ter­pę pi­lie­tiš­ku­mui ug­dy­ti, kai ga­liu pri­si­dė­ti prie pa­ra­mos Uk­rai­nai ak­ci­jų pil­dy­mo. Ma­nau, jog šių die­nų, t. y. ka­ro Uk­rai­no­je, kon­teks­te ypač svar­bu su­vok­ti, jog Lie­tu­vos, o kar­tu ir vi­so pa­sau­lio, atei­tis pra­si­de­da nuo kiek­vie­no iš mū­sų. Švie­sios min­tys, kri­ti­nis mąs­ty­mas, smul­kios pa­lai­ky­mo nuo ka­ro ken­čian­tiems iš­raiš­kos yra gy­vy­biš­kai svar­būs sie­kiant ne­pra­ras­ti dva­sios ra­my­bės ne­ra­mu­mų su­kaus­ty­to­je kas­die­ny­bė­je“, – įsi­ti­ki­nu­si gim­na­zis­tė.

Nė­ra su­dė­tin­ga Luk­re­ci­jai at­pa­žin­ti ir sklei­džia­mą pro­pa­gan­dą: „Pro­pa­gan­dą at­skir­ti, kai ją sklei­džia abe­jo­ti­nos re­pu­ta­ci­jos žmo­nės ar­ba liau­diš­kai va­di­na­mi „vat­ni­kai“, ne­sun­ku. Daž­niau­siai juos at­pa­žįs­ta­me iš ne­tai­syk­lin­go kal­bė­ji­mo, ra­di­ka­lių pa­si­sa­ky­mų prieš Lie­tu­vos ar už­sie­nio val­džią, ap­gai­lė­ti­nų ban­dy­mų kel­ti re­vo­liu­ci­jas. Kur kas sun­kiau at­pa­žįs­ta­ma pro­fe­sio­na­lų tink­lo ku­ria­ma, net po­li­ti­kų sklei­džia­ma pro­pa­gan­da. Ją at­skir­ti pa­de­da vi­suo­me­ni­nin­kų or­ga­ni­zuo­ja­mi ty­ri­mai, po ku­rių į kiek­vie­ną iš­si­reiš­ki­mą rea­guo­ju vis ma­žiau pa­tik­liai. Mo­kyk­lo­je apie pro­pa­gan­dą daug dis­ku­tuo­ja­me per is­to­ri­jos pa­mo­kas, ten su­ži­nau apie ma­ni­pu­lia­ci­jos emo­ci­jo­mis bū­dus, ku­rie pa­ker­ta pro­pa­gan­dis­tų au­kų sa­vi­mo­nę, net jei tos au­kos yra pla­čiai iš­si­la­vi­nę ir są­mo­nin­gi žmo­nės.“

Že­mai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­nio Si­mo Ra­mon­do nuo­mo­ne, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se nė­ra la­bai daug de­zin­for­ma­ci­jos, bet kar­tais ją pa­si­tai­ko su­tik­ti to­kio­se sve­tai­nė­se kaip „Fa­ce­book“. Daž­niau­siai, ti­ki­na mo­ki­nys, de­zin­for­ma­ci­ją jam pa­vyks­ta at­pa­žin­ti.

Šių die­nų įvy­kių kon­teks­te svar­biau­sia su­pra­tin­gu­mas, šal­tas pro­tas.

„Mo­kyk­la – lais­vė, pro­tas, gru­pi­nis dar­bas. Šei­ma – su­pra­tin­gu­mas, at­vi­ru­mas, nuo­šir­du­mas“, – apie pi­lie­ti­nį ug­dy­mą pa­si­sa­kė tel­šiš­kis.
Į klau­si­mą, kaip pa­vyks­ta vie­šo­jo­je erd­vė­je at­pa­žin­ti pro­pa­gan­dą, S. Ra­mon­das tei­gė, jog ją at­ski­ria pa­gal tai, iš ko­kios per­spek­ty­vos ji yra pa­teik­ta. Apie tai mo­ki­niai daž­nai kal­ba­si su mo­ky­to­jais.