Kaip ir kasmet, moksleiviai, baigę dvyliktą klasę, svarsto, ką veikti toliau: kokią studijų kryptį pasirinkti, kur studijuoti – Lietuvoje ar užsienyje, o galbūt visai nestudijuoti ir užsiimti kitokia veikla. Jaunimas pasidalijo sava patirtimi:
Ūla MIKALČIUTĖ, 20 m., studentė Olandijoje:
– Būnant dvyliktoje klasėje studijos gąsdino, o spaudimas pasirinkti tinkamą profesiją per kelis likusius vasaros mėnesius labai trikdė. Studijos man asocijavosi su dideliu naujo gyvenimo žingsniu, kuriam dar nesijaučiau pasiruošusi. Aš esu labai preciziškas žmogus, man svarbu turėti planą ir žinoti kitą žingsnį tikslų link. Baigusi mokyklą jaučiausi perdegusi ir norėjau pažinti pasaulį. Todėl po mokyklos iškart nestojau, per tuos metus išsikrausčiau į kitą šalį, dirbau ir keliavau. Išvykusi iš Telšių į Hagą, pirmiausia pastebėjau žmonių ir kultūrų įvairumą. Per tuos metus radau aeronautikos inžinerijos studijų programą anglų kalba. Skyrusi porą mėnesių keleriems kursams supratau, kad neturiu daug žinių šioje srityje, bet trokštu sužinoti daugiau ir dirbti su lėktuvais, jų dizainu. Šitas užsidegimas motyvavo mokytis užsienyje ir kartu dirbti. Būtent tai padėjo susikurti discipliną, pasiekti rezultatų šiame profesiniame kelyje. Svarbu neskubėti ir gyventi savu tempu, planuotis pagal save, ne pagal aplinkinius. Tiems, kurie renkasi studijas, linkiu surasti ne tik patinkančias, bet ir keliančias iššūkių. Nepamirškite, svarbiausia užsidegimas ir drąsa daryti tai, ką iš tiesų nori.
Kamilė NUTAUTAITĖ, 24 m., keliautoja:
– Studijas mečiau prieš trejus metus – tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Nesu nusiteikusi prieš studijas. Manau, tai naudinga patirtis, jei tiksliai žinai, ko nori. Mano atveju buvo visiškai priešingai. Stojau skatinama šeimos narių, nors po mokyklos nenorėjau iškart studijuoti. Studijų kryptį rinkausi pagal jų perspektyvumą. Bijojau eiti kitu keliu. Dvejus metus jaučiausi lyg sklandyčiau kažkokiame nesuprantamame kosmose, todėl nusprendžiau, kad laikas kažką keisti. Pradėjau dirbti, susitaupiau pinigų ir pradėjau keliauti. Skirtingų šalių tyrinėjimas, bendravimas su įvairiais žmonėmis mane traukė jau nuo pat paauglystės. Į pirmą „solo“ kelionę išvažiavau tik suėjus aštuoniolikai – tris mėnesius savanoriavau Ukrainoje. Jau daugiau nei kelerius metus planuoju savo laiką taip, kad didžiąją metų dalį galėčiau praleisti kelyje. Nuolatinio darbo neturiu, įprastai dirbu šešis mėnesius per metus. Teko dirbti visokius darbus: nuo padavėjos, barmenės Lietuvoje iki sandėlininkės Vokietijoje ar vyno gaminimo specialistės Prancūzijos vynuogyne, kuriame ne tik dirbau, bet ir gyvenau. Į gyvenimą nuolat žvelgiu atvira širdimi ir be išankstinių nusistatymų – manau, kad tai yra mano laimės priežastis. Giliai širdy visada jaučiau, kad kelionės gali išmokyti daugiau nei perskaitytas vadovėlis. Visiems moksleiviams rekomenduočiau pasiimti bent vienerius laisvus metus po mokyklos, apsidairyti ir pamatyti, koks nuostabus, įvairiaspalvis pasaulis mus supa.
Emilis LIAUKSMINAS, 22 m., Vilniaus kolegijos šokių ir dainų ansamblio „Voruta“ choreografas:
– Šiemet baigiau šokio pedagogiką Vilniaus kolegijoje. Klausimų „Ką veikti po mokyklos?“ buvo, tačiau apie pertraukas, ėjimą dirbti ir niekur nestoti minčių neturėjau. Žinojau tiek, kad labai noriu studijuoti. Man atrodė, jog studijos yra labai reikalingos ir negalima švaistyti laiko. Šoku jau nuo mažumės, lankiau Telšių kultūros centro dainų ir šokių ansamblį „Mastis“ ir folkloro ansamblį „Spigėns“. Dar dvyliktoje klasėje teko vesti pamokas pirmokams. Supratau, kad man patinka leisti laiką su vaikais ir norėčiau tuo užsiimti. Tai paskatino sujungti dvi mėgstamas sritis: šokį ir pedagogiką. Studijos man suteikė svarbiausias savybes – drąsą ir pasitikėjimą savimi. Drąsą klysti, pastovėti už save, pasitikėti savo jėgomis. Supratimas, kad pasirinktos studijos yra teisingos ir tau patinkančios, suteikia daug galimybių: naujos pažintys padeda atrasti ne tik save, bet ir atneša įvairius pasiūlymus dalyvauti projektuose, vesti šokio pamokas, pasirodyti koncertuose, surasti savo mėgstamą darbo vietą. Todėl pabaigus studijas žengti į darbo rinką nėra iššūkis. Studijų metais suteikta praktika leidžia greitai suprasti, ar pasirinktas kelias yra tinkamas. Taip pat tai padeda suvokti, kad šokyje svarbiausia ne metodika ar teorija, o improvizacija ir pajautimas. Žinoma, be teorijos ir praktikos nebus ir improvizacijos. Visiems būsimiems studentams linkiu atrasti savo kelią, kuris vestų svajonių link.
Kotryna SIPAVIČIŪTĖ, 24 m., psichologijos studentė:
– Vienuoliktoje klasėje pradėjau galvoti apie studijas užsienyje. Konkrečios programos nebuvau radusi, mintyse sukosi keli variantai, bet nesijaučiau užtikrinta. Dvyliktoje klasėje pradėjau ruoštis IELTS anglų kalbos egzaminui. Vis svarsčiau, kur stoti, tačiau supratau, kad nežinau, ko noriu, kas įdomu, nesu užtikrinta, kokioje profesinėje srityje noriu būti, abejojau ir dėl vykimo į užsienį. Buvo daug klausimų ir mažai atsakymų. Nusprendžiau niekur nestoti, nenorėjau įstoti tam, kad įstočiau – bet kur. Taip pat dvylika metų daug laiko skyriau mokslams, supratau, kad noriu skirti laiko savo svajonėms pildyti, tačiau niekada neabejojau, jog studijuosiu. Todėl nusistovėjęs požiūris, kad po laisvų metų niekur nebenoriu studijuoti, manęs negąsdino. Po mokyklos baigimo devynis mėnesius tarnavau kariuomenėje. Tai buvo nuostabi patirtis, dar labiau pažinau save. Buvo minčių pasilikti ten dirbti, tačiau jaučiau, kad kariuomenė suvaržo jauną žmogų. Žinau, kad visada galiu sugrįžti. Po pirmų laisvų metų vis dar nesijaučiau apsisprendusi dėl studijų: kur noriu studijuoti ar ką tiksliai noriu studijuoti. Visada troškau pagyventi, pakeliauti užsienyje, taip pat norėjau pagerinti anglų kalbos įgūdžius – nusprendžiau savanoriauti Belgijoje. Sužinojau apie „European Solidarify Corpus“ – Europos šalyse vykstančius projektus, kuriuose galima dalyvauti kelis mėnesius ar metus, gauti finansavimą, keliauti, įgyti patirties. Savanorystės metu supratau, kad noriu studijuoti psichologiją Lietuvoje. Iki šiol nesu tvirtai apsisprendusi, ar būsiu konsultuojanti psichologė, tačiau ši studijų kryptis buvo ir yra tai, kas man patinka ir mane žavi. Visiems moksleiviams linkiu sustoti ir suprasti, išsigryninti, ko nori. Atsiriboti nuo aplinkinių nuomonės ir įsiklausyti į save. Išbandyti kuo daugiau įvairių būrelių, veiklų. Nesvarbu, ką veiksite po mokyklos – studijuosite, keliausite, dirbsite, svarbiausia išbandyti naujus dalykus, pažinti save, išeiti iš komforto zonos. Manau, kad darbui turime visą gyvenimą, todėl svarbu siekti savo svajonių, tikslų ir išnaudoti galimybes.
Dovydas RUTKAUSKAS, 24 m., Kauno technologijos universiteto magistrantūros studentas:
– Baigiau žemės ūkio mechanikos inžineriją Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, šiuo metu studijuoju mechanikos inžineriją magistrantūroje Kauno technologijos universitete. Būdamas aštuonerių jau mokėjau savarankiškai vairuoti traktorių, o vėliau su tėčio pagalba išmokau remontuoti techniką. Mane visada domino įvairūs mechanizmai, technika. Atrodo, profesija ir jos studijų pasirinkimas buvo aiškus. Nors mėnesiui buvau įstojęs į programų sistemas. Puikiai išlaikiau valstybinius brandos egzaminus ir paveiktas reklamos įstojau į informacinių technologijų sritį dėl jos pelningumo bei perspektyvumo. Užteko mėnesio, kad suprasčiau, jog tai ne man. Po metų perstojau ten, kur norėjau nuo pat mažumės – į žemės ūkio mechanikos inžineriją. Visiems patariu neišduoti savo svajonių ir stoti ten, kur širdis šaukia. Nebijokite klysti. Klaidos yra pamokos, po kurių pailsėjęs ir kupinas energijos žengi į priekį.
Rugilė LAURINAVIČIŪTĖ
Loading ...
