Jau­niau­sia ra­jo­no mo­ky­to­ja Ie­va: „Ge­ras star­tas – pui­kus fi­ni­šas!“

Pra­si­dė­jo nau­ji moks­lo me­tai! Švie­ti­mo įstai­gos pri­si­pil­dė kle­ge­sio. Į kla­ses su­si­rin­ko mo­ki­niai, juos pa­si­ti­ko pe­da­go­gai, sa­vo at­ža­las iš­ly­dė­jo tė­ve­liai.
Šiais me­tais Tel­šių ra­jo­no švie­ti­mo įstai­go­se bus mo­ko­mi 5 834 mo­ki­niai / vai­kai, o juos ug­dys 660 pe­da­go­gų.

Rug­sė­jo 1-osios pro­ga „Tel­šių ŽI­NIOS“ kal­bi­na jau­niau­sią mū­sų ra­jo­no pe­da­go­gę, Tel­šių „Atei­ties“ pro­gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ją Ie­vą Glo­by­tę, prieš me­tus į Že­mai­ti­jos sos­ti­nę at­vy­ku­sią dirb­ti iš sa­vo gim­tų­jų Kai­šia­do­rių.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Tvir­tas pa­si­rin­ki­mas

I. Glo­by­tė, rink­da­ma­si pe­da­go­gi­kos stu­di­jas, bu­vo tvir­tai ap­si­spren­du­si ei­ti šiuo ke­liu, nors pri­si­pa­žįs­ta, kad te­ko iš­girs­ti ir at­kal­bi­nė­ji­mų, ta­čiau, kaip ji pa­ti tei­gia, to­kiais mo­men­tais tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę yra ge­ras da­ly­kas, nes ta­da ga­li gi­liau ana­li­zuo­ti da­ly­kus, ku­rie yra ap­lin­kui.

Pir­mie­ji ar­ti­mes­ni pri­si­lie­ti­mai prie is­to­ri­jos I. Glo­by­tę ap­lan­kė dar mo­kyk­lo­je, kai lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja jai sky­rė už­duo­tį pa­reng­ti dar­bą apie Re­ne­san­so lai­ko­tar­pį. Šią už­duo­tį Ie­va įvyk­dė su kau­pu, stro­piai įsi­gi­li­no į te­mą, daug pa­tei­kė me­džia­gos. Kaip da­bar pa­ti juo­kau­ja, bend­rak­la­siai bu­vo pa­ten­kin­ti, kai jos pa­sa­ko­ji­mas už­si­tę­sė vi­są pa­mo­ką, o ir mo­ky­to­ja li­ko ma­lo­niai nu­ste­bin­ta mo­ki­nės ži­nio­mis.

Be to, mo­kyk­la ta­da siū­lė la­bai daug pa­pil­do­mos veik­los. Ka­dan­gi Ie­vą do­mi­no is­to­ri­ja ir geog­ra­fi­ja, tad pa­si­rin­ko šią kryp­tį. Kar­tu su pe­da­go­gais daug ke­lia­vo ne tik po vi­są Lie­tu­vą, te­ko lan­ky­tis Če­ki­jo­je, Šve­di­jo­je, Len­ki­jo­je ir kt. Šių ke­lio­nių me­tu ji bu­vo už­su­ku­si ir į Že­mai­ti­ją, sve­čia­vo­si Tel­šiuo­se ir net ne­pa­gal­vo­jo, kad kaž­ka­da – po de­šim­ties me­tų – čia su­grįš.

„Tai bu­vo pir­mie­ji ma­no žings­niai link is­to­ri­jos. Vi­sos ta­da per­skai­ty­tos kny­gos, pa­tir­tos ke­lio­nės man da­vė tar­si ke­lią ka­bin­tis to­liau“, – sa­ko Ie­va.

Į Tel­šius

Rink­da­ma­si spe­cia­ly­bę, be is­to­ri­jos ir pe­da­go­gi­kos, mer­gi­na dar svars­tė apie po­li­ci­jos aka­de­mi­ją, jū­rei­vys­tę, ta­čiau ga­liau­siai pa­si­rin­ko is­to­ri­jos pe­da­go­gi­ką.

Bai­gu­si stu­di­jas į Tel­šius Ie­va pa­kliu­vo vi­sai at­si­tik­ti­nai, tie­siog ieš­ko­jo kaž­ko ki­to­kio: „Ma­no tiks­las bu­vo vie­nas – bū­ti mo­ky­to­ja. Kad ir kur pa­pul­siu, ten ir bū­siu, dirb­siu, steng­siuo­si. Praė­ju­siais me­tais to­kia ga­li­my­bė at­si­ra­do Tel­šiuo­se ir dėl to la­bai džiau­giuo­si. „Atei­ties“ pro­gim­na­zi­jo­je la­bai šil­tai ma­ne su­ti­ko, vi­si drau­giš­ki, la­bai ge­ra at­mos­fe­ra. Mo­ki­niai tiek pa­dy­kę ir tiek pat drau­giš­ki. La­bai šil­tai ma­ne pa­si­ti­ko ir Tel­šių is­to­ri­kai.“

I. Glo­by­tė is­to­ri­jos mo­ko 5–8 kla­sių mo­ki­nius. Pak­laus­ta, kaip se­ka­si su­si­tvar­ky­ti su paaug­liais, ji šyp­so­si ir sa­ko: „O ko­dėl gi ne?“

Kol kas mo­ky­to­ja sa­vo auk­lė­ti­nių ne­tu­ri – dar tik įsi­va­žiuo­ja į dar­bus. Ji ak­ty­viai da­ly­vau­ja mo­kyk­los mo­ki­nių pre­zi­den­tū­ros veik­lo­je, džiau­gia­si, jog ten ga­li dau­giau pa­bend­rau­ti su jau­ni­mu, pri­si­dė­ti prie jų or­ga­ni­zuo­ja­mų ren­gi­nių.

Jau­no­ji spe­cia­lis­tė jau­ni­mui ne­gai­li ge­rų žo­džių: „Tik­rai ne­ga­lė­čiau nie­ko blo­go apie juos pa­sa­ky­ti, nors pa­stan­gų tiek bend­rau­jant, tiek pa­mo­ko­se rei­kia dė­ti ne­ma­žai. Bū­na, pa­juo­kau­ju, pa­bend­rau­ju. Jei ma­tau, kad vai­kas do­mi­si ir jį už­ka­bi­no vi­du­ram­žiai, ta­da pa­siū­lau jam šia te­ma ko­kią kny­gą pa­skai­ty­ti ar dar­be­lį at­lik­ti.“

Is­to­ri­ja – tai be­si­tę­sian­tis pa­sa­ko­ji­mas

Pa­sa­ko­da­ma apie sa­vo pa­si­rink­tą gy­ve­ni­mo ke­lią pe­da­go­gė at­sklei­džia, koks is­to­ri­nis lai­ko­tar­pis jai yra pa­ts ža­vin­giau­sias. Dar stu­di­jų lai­kais dės­ty­to­jų dė­ka ją la­bai su­ža­vė­jo Lie­tu­vos prie­šis­to­rė.

Is­to­ri­ja, pa­sak pe­da­go­gės, – ne­si­bai­gian­tis da­ly­kas, kiek­vie­nu mo­men­tu vis at­ran­da­ma dar kas nors nau­jo. To­dėl bū­ti­na sek­ti vi­są in­for­ma­ci­ją, ku­rios gau­su in­ter­ne­te, laik­raš­čiuo­se, kny­go­se. Štai, sa­ko mo­ky­to­ja, ne­se­niai Tel­šių mies­to cent­re bu­vo at­kas­ti se­ni pa­ma­tai, ir jau ga­li­ma gau­ti nau­jos in­for­ma­ci­jos čia pa­si­žval­gius.

„Aš sa­vo mo­ki­niams vi­sa­da sa­kau, kad is­to­ri­jos moks­las – tai toks il­gas be­si­tę­sian­tis pa­sa­ko­ji­mas. Jei jūs jį įsi­vaiz­duo­si­te kaip ko­kį nors kū­ri­nį ar pa­sa­ką, jums bus pa­pras­čiau ją ir sek­ti“, – kal­ba pa­šne­ko­vė ir pa­ci­tuo­ja vie­no pro­fe­so­riaus pa­sa­ky­tus žo­džius: „Jei mes ne­ži­no­me sa­vo is­to­ri­jos, tai mes esa­me pa­smerk­ti kar­to­ti praei­ties klai­das.“

Džiau­gia­si sa­vo pa­si­rin­ki­mu

Ši Rug­sė­jo 1-oji mo­ky­to­jai Ie­vai – ant­ro­ji, tad jau šiek tiek drą­siau. Mo­kyk­la, mo­ki­niai ir ko­le­gos pa­žįs­ta­mi, Tel­šių apy­lin­kės – taip pat. Ie­va šyp­so­si pri­si­mi­nu­si sa­vo pir­mą­ją dar­bo die­ną, bu­vo la­bai ne­drą­su, kai ko­le­gės ją pri­sta­tė mo­kyk­los bend­ruo­me­nei.

„Šian­dien gy­ve­nu ge­rai, nu­si­pir­kau dvi­ra­tį, kad ga­lė­čiau pla­čiau su­si­pa­žin­ti su Tel­šių apy­lin­kė­mis. Nuo­mo­juo­si bu­tą pas nuo­sta­bią šei­mi­nin­kę. Tu­riu ka­tę. Pir­mie­ji ma­no me­tai čia pra­lė­kė grei­tai. Gy­ve­nau ne­ma­žai me­tų Vil­niu­je, ten la­bai daug triukš­mo, o čia ra­mu, man čia la­bai ge­ra“, – pa­sa­ko­ja pe­da­go­gė.

Mo­ky­to­ja la­bai mėgs­ta skai­ty­ti ir kaup­ti kny­gas, ir ne­bū­ti­nai is­to­ri­nes, rei­kia kar­tais gy­ve­ni­me ir fan­tas­ti­kos.

Nors Ie­va tvir­ti­na, kad is­to­ri­kai la­biau žval­go­si į praei­tį, ta­čiau, nu­skam­bė­jus Rug­sė­jo 1-osios skam­bu­čiui, ji tu­ri ne­ma­žai pla­nų šiems moks­lo me­tams: „Ge­ras star­tas – pui­kus fi­ni­šas!“