Telšių rajono Janapolės mokyklos 200 metų jubiliejaus šventė – jau šį savaitgalį. Visus du mėnesius kalbinome, svečiavomės, nuotoliniu būdu bendravome su daugybe janapoliškių, kuriems ši mokykla ir gimtasis kraštas šilčiausiuose prisiminimuose išlikę.
Mūsų pažintį su Janapolės mokyklos mokiniais užbaigsime iš šio krašto kilusiomis auksarankėmis, kurios savo darbus eksponuos liepos 22-ąją – jubiliejinėje šventėje.
Aurelija SERVIENĖ
Birutės paveikslai
Vilniuje gyvena aštuntos laidos abiturientė Birutė Cvirkienė, kilusi iš Janapolės ir daug pasiekusi energetikos ir inžinerijos srityje. Po įtemptos darbo dienos atokvėpį randa tapydama paveikslus.
„Mano paveiksluose nereikėtų ieškoti gilių minčių. Nesu menininkė, esu inžinierė. Net nejauku apie tai kalbėti. Visi mano kūriniai gimė po įtemptų darbo dienų, tai man buvo tarsi meditacija, tik sau, su teptuku, vakarui praleisti ir dienos įtampai nubraukti“, – pasakojo moteris.
Almos desertai – jūsų šventei
Alma Vaišvilienė Janapolės mokykloje mokytis pradėjo 1974 m. ir čia baigusi 11 klasių išvyko mokytis į Joniškį, kur įgijo konditerio specialybę. Baigusi šiuos mokslus keletą metų dirbo konditere Telšiuose. Ištekėjusi ir susilaukusi vaikų grįžo gyventi į Janapolę. Įsidarbino mokykloje kiemsarge, keletą metų dirbo valytoja.
„Tai buvo patys šauniausi darbo metai, kurie pralėkė kaip vėjas… Nuostabus kolektyvas, nuostabi mokyklos vadovė Janina Šileikienė, jos pavaduotojai Laima Juškienė ir Česlovas Ubartas. Išdirbau šioje mokykloje – be vienos dienos – 29 metus“, – kalbėjo janapoliškė. Šią mokyklą baigė ir trys jos vaikai.
Uždarius mokyklą Alma grįžo prie konditerijos. Jau porą metų moteris kepa įvairiausius desertus pagal užsakymus: tortus, „makaronsus“, „Pavlovos“ pyragėlius, panakotas ir kt.
Papuošdama jais įvairiausias asmenines žmonių šventes.
„Reikia tik šypsotis ir dirbti“, – ragino Alma.
Darijos žalvariniai papuošalai
Šilutėje gyvenančiai juvelyrei Darijai (Žulkutė) Šedienei Janapolės mokykla – ne tik jos šeimos, bet ir ankstesnių Žulkų giminės kartų mokykla. Joje mokėsi Darijos tėvelis, jo broliai ir seserys. Kai kurie jų pasuko meno keliu, galbūt todėl ir D. Šedienė, baigusi 8 klases, 1983 m. įstojo į tuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą, meninio metalo apdirbimo specialybę. Patirties dirbti su įvairiais metalais įgavo Klaipėdos „Dailės“ kombinate. Vėliau pagrindine žaliava jos kūrybai tapo žalvaris. Šio metalo savybės leidžia juvelyrei geriausiai išreikšti savo kūrybinius sumanymus, idėjas. Jis plastiškas, lengvai lydosi, be to, naudingas žmogui.
Anot Darijos, žalvariniai papuošalai jai labai artimi, kaip ir dažno iš mūsų prigimčiai: „Jie tarytum neatsiejami nuo mūsų tapatybės, savasties. Džiugu, kad daug jaunų žmonių reiškia savo stilių rinkdamiesi žalvarinius papuošalus. Nors šis metalas labai tinka tautiškumui pabrėžti, stengiuosi, kad mano papuošalai būtų tinkami puoštis šiuolaikiniam žmogui. Naudoju senovės baltų ornamentiką. Ieškau savito jo pateikimo būdų, nenutoldama nuo istorinio palikimo. Tenka nemažai kalti, šveisti, lituoti ir poliruoti, kol paprasčiausios skardos gabalas, perėjęs ugnį ir vandenį, tampa norimu papuošalu. Gaminu auskarus, apyrankes, sages, žiedus. Tikriausiai galėčiau niekada nesustoti kalbėti apie savo kūrybinius procesus, bet, manau, jau gana…“
Danutė – sertifikuota tautinio paveldo meistrė
Klaipėdoje gyvenanti Danutė Tikužienė Janapolės mokyklą pradėjo lankyti 1964 m. ir baigusi aštuonias klases įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą. Jį baigusi gavo paskyrimą į Klaipėdos „Dailės“ kombinatą, kur dirbo juvelyre, sidabro ceche, kol kombinatas užsidarė.
Tada prasidėjo janapoliškės kūrybos era. Danutė yra sertifikuota tautinio paveldo meistrė, turinti meno kūrėjo statusą. Dalyvauja parodose, mugėse ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 2015 m. dalyvavo pasaulinėje EXPO parodoje Milane (Italija).
Danutės sukurti papuošalai keliauja po visą pasaulį.
Pomėgis – siuvinėjimas
Pupiniuose gyvenanti Vlada Siebienė Janapolės mokyklos nelankė, ten mokėsi jos keturi vaikai. Moteris pasakojo, jog ji mokyklą lankė Sibire.
Grįžusi į Lietuvą per gyvenimą Vlada dirbo įvairius darbus: durpyne, Telšiuose tarnaite, fermoje, pas mamą ūkyje ir kt. Visada labai norėjusi siuvinėti, bet vis laiko tam nelikdavo.Dabar jau kelinti metai moteris savo laisvas dienas skiria pomėgiui – siuvinėjimui ir tvirtino, jog šis užsiėmimas jai teikia didžiulį džiaugsmą ir visai nėra sudėtingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: „Reikia tik pabandyti.“
Nors pamačius brėžinius, pagal kuriuos moteris siuvinėja gražiausius paveikslus su gamtos vaizdais, gėlėmis, gyvūnais ir kt., sunku įsivaizduoti, kiek reikia kantrybės ir kruopštumo.
O Vladai tai vienas malonumas ir net akinių nereikia įžiūrėti smulkiausias siuvinėjimo schemas. Vieno didesnio paveikslo siuvinėjimas gali užtrukti net iki metų.
Moteris sako, jog jau seniai pametusi skaičių, kiek paveikslų yra išsiuvinėjusi. Vieni jų puošia namų sienas, kiti išdalyti draugams ir kt. O štai per mokyklos 200 metų jubiliejinę šventę Vlados darbai bus eksponuojami parodoje su kitais talentingųjų janapoliškių darbais.
„Gyvenime neturėjau laiko siuvinėjimams – reikėjo dirbti. O šiandien esu po operacijos, jau pensijoje, sūnus perėmė ūkį, tad dabar turiu laisvo laiko. O juk be darbo nesėdėsi, tad siuvinėju per dieną. Laikas prabėga greitai, būna, kad ir dienos pritrūkstu“, – pasakojo Vlada.