Su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docente, Medijų tarybos nare dr. Jolanta MAŽYLE apie informacinius karus ir kiekvienam piliečiui būtiną kritinį mąstymą kalbėjomės, kai ji lankėsi Mažeikiuose – pristatė ką tik išleistą mūsų kraštiečio, žurnalisto ir JAV lietuvių laikraščio „Dirva“ redaktoriaus Vytauto Gedgaudo knygą.
Viešnios pastangomis skaitytoją pasiekę tekstai, kuriems jau aštuonios dešimtys metų, parodė, kad nuolat kintančio gyvenimo aktualijų suvokimas bei jo padiktuoti sprendimai buvo nevienareikšmiški visais laikais.
– Sąvokoje „informacinis karas“ daugelis vis dar mato ir suvokia tik antrąjį žodį. Toks žmogus dažniausiai galvoja, kad šie procesai jo neliečia, neveikia ir nekenkia. Ar jis nors kiek teisus, ar absoliučiai klysta?
– Šių metų vasario 24 diena pakeitė visą pasaulį. Manau, kad tas antrasis žodis giliai ne tik palietė, bet ir paveikė kiekvieną iš mūsų. Per tuos dešimt mėnesių mes ne tik gyvename šalia vykstančio fizinio, grobuoniško Rusijos karo Ukrainoje, bet ir labiau pradėjome gilintis į pirmąjį žodį. Tai sudėtingi procesai, iš vidaus griaunantys valstybes ir jų žmones. Todėl teigčiau, kad neteisūs tie, kurie mėgina atsitraukę į pašalį save raminti tokiu galvojimu, neva tai jų neliečia.
Būtent karo įvardijimas informaciniu verčia mus visus suklusti ir suvokti, kad priešas veikia pačiomis įvairiausiomis priemonėmis. Ypač manipuliuodamas informacija, skleisdamas dezinformaciją, šitaip sėdamas nepasitikėjimą tarp piliečių, apskritai skaldydamas visuomenę.
– Pažįstama pedagogė pasakojo apie mokinį, kuris jos paklausė, kokio amžiaus žmogus jau yra išlavinęs kritinį mastymą, geba kritiškai mąstyti. Ką Jūs atsakytumėte tokiam mokiniui ar studentui? Kokie, Jūsų nuomone, yra pagrindiniai standartai, leidžiantys žmogui pačiam suvokti, kad juo manipuliuoti jau sudėtinga?
– Džiaugiuosi, kad Lietuvoje jau nebe pirmiena yra medijų raštingumo mokymai, apimantys skirtingų amžiaus grupių auditorijas. Svarbu, kad medijų raštingumo programos pasiekia atokiausius šalies regionus.
Galimybė sužinoti apie informacijos šaltinių naudojimą, jų tikrinimą, rekomendacijos ir praktiniai patarimai, kaip tai daryti, labai reikalinga kiekvienam, ne tik jūsų paminėtam mokiniui, bet ir mokytojai. Čia kalbu abstrakčiai. Tiesiog gyvename realybėje, kur šalia tikros, patikimos informacijos laisvai sklando infofantomai, sukurti siekiant to, apie ką jau kalbėjau.
Tad gebėjimas kritiškai mąstyti pirmiausia turi būti grįstas informacijos šaltinių analize, paskleistos žinios tikrinimu. Klausiate apie standartus, kurie leistų pačiam žmogui suvokti, kad juo negalima manipuliuoti. Nieko naujo nepasakysiu. Tik pasikartosiu, jog kiekvienas informacijos vartotojas turi atsargiai, o ne atsainiai vertinti tai, ką gauna iš viešosios erdvės. Be to, aklai nepasikliauti vieno ar kito arba vienų ar kitų brukamomis nuomonėmis. Tiesiog aiškiai atskirti faktus, žinias nuo viešojoje erdvėje reiškiamų nuomonių. Todėl mokiniui pirmiausia patarčiau skaityti daugiau literatūros, dažniau užsukti į knygų pasaulį, vengti socialinių tinklų triukšmo ir „įtakotukų“ naujienų.
– Valdžios ir žiniasklaidos santykiai niekada nebuvo paprasti. Pasitikėjimas žurnalistais tai menksta, tai vėl sustiprėja… Kokie veiksniai, Jūsų nuomone, nulemia žmonių požiūrį, ar jie tiesiogiai susiję su visuomenės gebėjimu kritiškai mąstyti?
– Turbūt apskritai turėtume kalbėti apie pasitikėjimą žiniasklaida, o ne žurnalistais ar žurnalistika. Tai labai plati tema pirmiausia dėl sąvokų skirtumų.
Ko gero, mane labiau stebino nepamatuotai buvęs aukštas pasitikėjimas žiniasklaida prieš gerus 15 metų. Tačiau pamąstykime, juk pasitikėjimas valdžia, valdžios reitingai kone tris dešimtmečius yra apklausų uodegoje.
Štai čia įžvelgiu didesnę problemą: kas vyksta, kad piliečiai nepasitiki savo rinkta valdžia? Juk žiniasklaidos priedermė – stebėti valdžią, analizuoti, vertinti ir paaiškinti piliečiams jos sprendimus. O kaip žiniasklaidai sekasi atlikti savo misiją, žinoma, sprendžia Jos Didenybė auditorija. Ir jei valdžios įvertinimas vyksta kartą per kelerius metus, per rinkimus, tai žiniasklaidos vertinimas vyksta kasdien.
Žmogus laisvas skaityti ar klausyti, žiūrėti bei vertinti tos ar kitos žiniasklaidos priemonės turinį. Ir žiniasklaidai bei žurnalistams auditorijos pasitikėjimas yra pasitikrinimas kone kiekvieną dieną. Jei šiandien prarasi auditorijos pasitikėjimą, rytoj tiesiog tapsi jai nereikalingas.
Tai išlikimo klausimas. Žiniasklaida – ne taip kaip valdžia – neturi laiko po kelerius metus kaskart laukti auditorijos pasitikėjimo patikrinimų.
– Gal galite pakomentuoti, kaip (ar) auditorijos požiūrį į žiniasklaidą pakeitė karas Ukrainoje?
– Čia reikėtų tyrimų. Galbūt po kurio laiko ir turėsime konkrečių, patikrintų duomenų. Manau, kad Lietuvos žiniasklaidos solidarumas su kovojančia Ukraina, jautrus dėmesys į mūsų šalį atvykusiems ukrainiečiams, jų problemoms stiprina mūsų visų pasitikėjimą žiniasklaida. O ką jau kalbėti apie atskirų žurnalistų publikacijas, fotoreportažus iš pačios Ukrainos. Manau, tokia žurnalistų veikla labai prisideda prie pasitikėjimo žiniasklaida didinimo.
– Kalbant apie informacijos sklaidą sunku ignoruoti socialinių tinklų poveikį – žinių perdavimo greitį, auditorijų apimtis. Kokia antroji šio medalio pusė?
– Šia tema daug ir daug kur kalbama. Apie tai skaičiau ir Jūsų laikraštyje, kuriame buvo nemažai ekspertinių interviu ir publikacijų specialiame projekte „Sąmoningumas lygu saugumas. Ukrainos karo pamokos“. Mano nuomone, daugelis tų publikacijų galėtų būti puikiai panaudojamos mokyklose, būtent ugdant kritinį mąstymą, mokantis to paties medijų raštingumo.
Kalbinote žinomus įvairių universitetų profesorius, garsius medijų ekspertus. Jų populiarūs paaiškinimai, manau, yra ypatingos vertės, nes skaitytojas gali greitai ir konkrečiai gauti informaciją aktualiomis temomis.
– O jeigu mūsų niekas nemoko kritiškai mąstyti, ko turėtume bijoti labiausiai?
– Labiausiai bijau nenoro aiškintis, tirti ir atsakyti sau į abejones.
– Visi karai kada nors baigiasi. Kas turėtų nulemti informacinių karų baigtį ar bent paliaubas?
– Deja, neturiu aiškiaregystės dovanos. Emociškai, kaip ir visi, trokštu greitesnės grobikiško Rusijos karo baigties. Tačiau abejoju, kad informaciniai karai tuo ir baigtųsi. Todėl visi turime visada būti budrūs ir atsparūs infofantomų atakoms.
Karolina Balčiūnaitė
Loading ...
