Is­to­ri­kė Ja­ni­na Bu­ce­vi­čė: „Su sa­vo var­du jau jau­čiuo­si tam­pan­ti „na­cio­na­li­ne ver­ty­be“

Bir­že­lio 24-ąją mi­ni­ma be­ne svar­biau­sia lie­tu­vių va­sa­ros šven­tė – Jo­ni­nės, dar ki­taip va­di­na­ma Ra­so­mis. Is­to­ri­kė, gi­dė, Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ eks­kur­si­jų va­do­vė Ja­ni­na Bu­ce­vi­čė šią die­ną kas­met pa­žy­mi ypa­tin­gai – drau­gų bū­ry­je, su ko­le­go­mis ar ke­liau­da­ma. Anot var­du­vi­nin­kės, ki­taip ir bū­ti ne­ga­li – juk tą­dien šven­čia vi­sa Lie­tu­va.

„Ja­ni­nos var­das man ne­ša lai­mę. Juk Jo­no var­do heb­ra­jų kal­ba reikš­mė – „Die­vas gai­les­tin­gas“, o ir Jo­ni­nės – tai vals­ty­bi­nė šven­tė. Iš tie­sų esu pa­lai­min­ta“, –
sa­kė J. Bu­ce­vi­čė.

Tel­šiai – my­li­mas mies­tas

Nuo ket­ve­rių me­tų Tel­šiuo­se gy­ve­nan­ti J. Bu­ce­vi­čė tei­gė sa­ve lai­kan­ti tik­ra tel­šiš­ke. Že­mai­ti­jos sos­ti­nė – jai gra­žiau­sias ir mie­liau­sias mies­tas pa­sau­ly­je, nors Tel­šiai ir nė­ra jos gim­ta­sis mies­tas.

„Man pa­tin­ka at­šiau­ro­kas, bet tik­ras že­mai­čių bū­das. Gal to­dėl, kad ir aš pa­ti gi­miau to­li­mo­jo­je Šiau­rė­je, Si­bi­re, miš­kuo­se ne­to­li Toms­ko, nes ma­no tė­ve­liai so­vie­tų val­džios 1945–1948 m. bu­vo iš­trem­ti į Si­bi­rą. Ten gi­mė ma­no se­suo Eri­ka, o pa­skui ir aš“, – apie sa­vo gy­ve­ni­mo pra­džią pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Is­to­ri­kės J. Bu­ce­vi­čės ty­ri­nė­ji­mų kryp­tis – Že­mai­ti­jos is­to­ri­ja, o ypač Tel­šių mies­to.

Paš­ne­ko­vė kal­bė­jo, kad nors jos tė­vai ir ne­bu­vo is­to­ri­kai, do­mė­jo­si šia dis­cip­li­na, kul­tū­ra ir tą pa­tį ska­ti­no da­ry­ti sa­vo vai­kus.

„Is­to­ri­ja man lyg mo­zai­ka, kai po kruo­pe­ly­tę ban­dai su­dė­lio­ti praei­ties dė­lio­nę, su­grą­žin­ti atei­čiai pra­ras­tą pa­vel­dą. Ma­no tė­vai ne­bu­vo pro­fe­sio­na­lūs is­to­ri­kai, bet do­mė­jo­si is­to­ri­ja, ži­no­jo daug įvai­riau­sių pa­sa­ko­ji­mų, le­gen­dų, pa­da­vi­mų. Ke­liau­da­vo­me mo­to­cik­lu po Že­mai­ti­ją, lan­ky­da­vo­me jos pi­lia­kal­nius, šven­to­ves, mu­zie­jus. Gal to­dėl ir man pa­tin­ka ke­liau­ti, ieš­ko­ti, at­ras­ti. O pro­fe­sio­na­liai do­mė­tis is­to­ri­ja pa­stū­mė­jo mo­ky­to­ja Ni­jo­lė Bart­kie­nė. Aš – Vil­niaus uni­ver­si­te­to auk­lė­ti­nė“, – apie sa­vo spe­cia­ly­bę pa­sa­ko­jo Tel­šiuo­se ži­no­ma mo­te­ris. Is­to­ri­kė svars­tė, kad gal ren­kan­tis pro­fe­si­ją įta­kos tu­rė­jo ir jos gy­ve­na­mo­ji vie­ta – ypa­tin­gas Pa­lan­gos gat­vės kal­ne­lis. Ant jo užau­go ir žy­mūs is­to­ri­kai pro­f. Alf­re­das Bumb­laus­kas, pro­f. Ado­mas But­ri­mas, doc. Va­cys Vai­va­da.

Var­das už­ko­duo­tas gi­mi­mo da­to­je

Ja­ni­nos var­dą pa­šne­ko­vei iš­rin­ko mo­čiu­tė Zo­fi­ja. Bet, kaip sa­kė pa­ti is­to­ri­kė, var­dą ji at­si­ne­šė gim­da­ma. J. Bu­ce­vi­čės gi­mi­mo die­ną, gruo­džio 27-ąją, baž­ny­ti­nia­me ka­len­do­riu­je yra pa­žy­mė­tos apaš­ta­lo Jo­no Evan­ge­lis­to iš­kil­mės.

„Ži­no­ma, aš drau­gams ban­džiau aiš­kin­ti, kad ir su var­da­die­niu ma­ne rei­kia svei­kin­ti gruo­džio 27 die­ną, bet jie pa­sa­kė: „Ne, ne, ne – var­da­die­nis bir­že­lio 24 die­ną.“ Ir man tai pa­tin­ka. Pir­ma, tai – su­si­ti­ki­mo, bend­rys­tės su drau­gais ir bi­čiu­liais džiaugs­mas. O ant­ra – tu­rė­ti du to­kius ga­lin­gus dan­giš­kus glo­bė­jus – Jo­ną Krikš­ty­to­ją ir Jo­ną Evan­ge­lis­tą – ar ga­li bū­ti ge­riau?“ – šyp­so­jo­si is­to­ri­kė.

Jo­ni­nių die­ną var­du­vi­nin­kė kas­met su­lau­kia įvai­rių staig­me­nų: ry­te prie du­rų ran­da di­džiu­lę iš Že­mai­ti­jos lau­kų ir ki­tur su­rink­tą gė­lių puokš­tę ir nu­pin­tą vai­ni­ką, plūs­ta svei­ki­ni­mai.
„Ma­ne svei­ki­na ir drau­gai, ir bend­ra­dar­biai. Su ko­le­go­mis iš­ge­ria­me puo­de­lį ka­vos, val­go­me tor­tą. Su drau­gais Jo­ni­nes šven­čiu įvai­riai: kar­tais prie lau­žo gam­to­je, o kar­tais ke­liau­ja­me. Ir kaip ga­lė­čiau ne­švęs­ti, kai su ma­ni­mi kar­tu šven­čia Jo­ni­nes vi­sa Lie­tu­va?“ – kal­bė­jo tel­šiš­kė.

Bend­ra­var­džių ma­žė­ja

J. Bu­ce­vi­čė pa­sa­ko­jo, kad jos kar­to­je Ja­ni­nos var­das ga­na po­pu­lia­rus – ją su­pa bend­ra­var­dės. Paš­ne­ko­vės gi­mi­nė­je yra dvi Ja­ni­nos. Bū­ta ir bend­ra­dar­bių Ja­ni­nų. Kai mo­kė­si mo­kyk­lo­je, jos ge­ra drau­gė taip pat bu­vo Ja­ni­na.

„Kla­sė­je vie­na­me suo­le sė­dė­jo­me, tad mo­ky­to­jams kvie­čiant mus at­sa­ki­nė­ti rei­kė­da­vo ir pa­var­dę ša­lia var­do pa­sa­ky­ti. Tu­riu nuo­sta­bią drau­gę Ja­ni­ną Šal­kaus­ky­tę, tai jei kar­tu ei­na­me gat­ve, pa­šauk­tos var­du at­si­su­ka­me abi. Bū­na, kad su­mai­šo mū­sų te­le­fo­nų nu­me­rius. Tie­sa, da­bar su sa­vo Ja­ni­nos var­du jau jau­čiuo­si tam­pan­ti „na­cio­na­li­ne ver­ty­be“. De­ja, vai­kus šiuo var­du jau ypač re­tai krikš­ti­ja“, – pa­ste­bė­jo is­to­ri­kė.

„Telšių ŽINIŲ“ inf.