„Isi­vei­zie­jėmā“: ma­mos ir duk­ros kny­ga že­mai­čių kal­ba

Že­mai­čių kal­bos me­tams skai­čiuo­jant pa­sku­ti­nes die­nas, per pa­čias šv. Ka­lė­das, pa­sau­lį iš­vy­do tel­šiš­kės poe­tės Ire­nos Dau­ba­rie­nės ir jos duk­ros Ma­ri­jos au­to­ri­nė že­mai­tiš­ku­mu dvel­kian­ti kny­ga „Isi­vei­zie­jėmā“.

I. Dau­ba­rie­nė dė­kin­ga žmo­nėms, stip­riai pri­si­dė­ju­siems prie šios kny­gos gi­mi­mo: lei­di­nio re­dak­to­riui pro­f. Juo­zui Pab­rė­žai, fo­tog­ra­fei Lo­re­tai Nor­vai­šie­nei, di­zai­ne­rei Si­mo­nai Ston­ku­vie­nei, mo­ky­to­jai Bi­ru­tei Nar­mon­tie­nei, ka­nau­nin­kui And­rie­jui Sa­ba­liaus­kui.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Palī­die­jėms

Pruop. dr. Pab­rie­ža Jū­zaps nau­juo knin­guo ra­ša: „Je­mam i ron­kas ėr palī­dam i gīve­nė­ma nuo­gnē poi­kė knin­ga že­mai­tiu kal­ba „Isi­vei­zie­jėmā“. Puoe­tė Dau­ba­rie­nė Ire­na ra­ša ei­lie­raš­tius dvėm kal­buom – že­mai­tiu ėr lie­tu­viu.

Knin­guo „Isi­vei­zie­jėmā“ au­to­rė sa­va jautrēs, šėltās ei­lie­raštēs žemā ėr so dė­dė­liau­sė pa­gar­ba nu­si­lenk pa­tėms bron­giau­sėms žmo­nėms ėr dalī­kams: pėrmājē muokī­tuojē, babītē, buo­čio­kou, žīmėms že­mai­tems ėr svar­bėms Že­mai­tė­je īvīkems. Ma­luonē šir­di so­šėl­da ėr jaus­mus so­vėr­pėn Ire­nas dok­re­lės Ma­rė­jės jaus­min­gė žuodē ap­lė „lai­mė lig pa­na­giū bū­tė že­mai­tė“.

Knin­ga „Isi­vei­zie­jėmā“ īr gra­žos pa­ruodīms ėr iruodīms, ka že­mai­tiu kal­ba īr gīva, stip­ri ėr šėn­dėin ėšgī­ven di­de­li pa­kė­lė­ma. 2022-ūsius me­tus septī­nes Že­mai­tė­jės sa­vė­valdī­bės pa­skel­bė Že­mai­tiu kal­buos metās. Pri že­mai­tiu kal­buos ke­ra­vuo­jė­ma daug ivai­riausēs darbās, so dė­dė­lio at­si­da­vė­mo pri­si­ded ėr Dau­ba­rie­nė Ire­na. Džiaugās šėr­dės, ka anuos tvėrts, so mei­lė palī­diets že­mai­tišks žuo­dis at­ver nau­jus ke­lius, ta­kus ėr ta­ke­lius i dėdlē svar­bės pri­gim­tė­nės šak­nis, pa­pruo­tius, tra­di­cė­jės, i gimtō­jė že­mai­tiu kal­ba ėr vė­sab­ron­giō­jė Že­mai­tė­jė.“

Do­bėlts palī­die­jėms

Kan. teol. lic., re­lig. m. mgr. Sa­ba­liaus­kis And­rie­jus knin­guo dies­ta: „Žmo­gaus gīve­nėms – isi­vei­zie­jė­mu lauks, isimāstī­mu i pa­tėr­tis vėrs­mos. Re­gie­tė sa­vė ėr kė­tus – es­mi­nis puotī­ris, ve­don­tis i vė­dė­ni re­ga ėr lēdon­tis ėš nau­jė su­pras­tė dalī­ku, īvīkiu ėr pa­tir­čiūn pra­smė. Džio­go, kad to­kiūn isi­vei­zie­jė­mu pa­tir­tėis erd­vė sa­va kūrī­ba pa­pėl­da šiuos knin­gas kū­rie­jės – Dau­ba­rie­nė Ire­na ėr Dau­barī­tė Ma­rė­je. Re­gie­tė – ta na tik matī­tė, bat ėr su­vuok­tė, kon matā ap­link sa­vė, sa­vie, kė­tū­sė.

Knin­ga „Isi­vei­zie­jėmā“ pa­rašī­ta že­mai­tėškā, šnek skaitī­tuo­jou apei bū­tinī­bė isi­vei­zie­tė i sa­va šak­nis, i gim­tuo­sės kal­buos gruo­ži, anuos tor­tin­go­ma, anuos svar­ba na tik kal­bon­tem ta kal­ba, bat ėr pa­tem ra­šon­tem, ko­ron­tem.“

Marijos Daubarytės kūryba, palydėta mokytojos Birutės Narmontienės

Bū­so rašī­tuo­jė

Mo­na ma­ma ī poe­tė, ana tēp grētā su­dė­liuo ei­lie­raš­ti, i dā že­mai­tėškā. Mu­nėi dėdlē jem pa­vīds. Nu juk eso naš­piet­na i pra­šmės­li mer­gė­kė, ta ku­die aš na­ga­lio kor­tė? „Ge­riau aš bū­so rašī­tuo­jė“, – pa­ro­ka­vau sau.

Nu­lie­kiau pas Šne­kuor­ka i že­mai­tėš­ku žuo­džiu mies­tie­li, ana mu­nei tėkrā pa­dies. No i pa­die­jė. Ap­ruo­dė sa­va val­das, pa­ro­ka­va vė­sa tvar­ka i sa­ka: „Kou ton­kiau čė pa­bu­vuo­si, tou dau­giau so­žė­nuo­si.“

Pa­vei­zie­jau – du­ru daug, vo unt anūn pa­rašī­tas rai­dės. Pa­mės­lė­nau: „Ēso pas sa­va var­da rai­dė.“

Pa­bar­be­nau ī „M“ du­ris, mu­nėi atė­da­rė „Mė­na­vuo­tė“. Su­si­pa­žė­nuom i le­ko to­liau pri „A“ du­ru. Anuos at­si­da­rė i kaž­kas sa­ka: „Ak­šėn šėn, su­si­drau­gau­sem!“
Tēp to­liau su­tin­ko žuo­džius „Ruo­da“, „Isi­ruodī­tė“, „Ju­pe­lė“, „Adī­na“.

Pa­die­ka­vuo­jau i ēno mis­lin­da­ma: „Nu i kou aš ne­muokī­ta? Tėik drau­gūn su­si­ra­dau. Vo kėik aš dā ėiš­kuo­so. Po bėš­ki, po bėš­ki i bū­so Že­mai­tė­jės rašī­tuo­jė.“

Ved­vie­ju pri­si­pa­žė­nėms

Knin­guo sa­va min­ti­mis da­linās au­tuo­rės: „Esu že­mai­tė, tel­šėš­kė. Že­mai­tiu kal­ba ga­vu­si dā so muo­ti­nas pėi­nu i vaikīs­tie tu­rie­ju­si īpa­tin­ga pra­bon­ga dė­delē daug čie­sa pralēs­tė so sa­va babī­tė Jadvī­ga ėš ma­mas po­sės, tēp pat ro­kou­tėis i sėm­tėis gīve­nė­ma iš­min­tėis ėš anuos ma­mas, mo­na pruo­se­ne­lės Zuo­pė­jės. Mokīk­lėnēs metās te­ka už­ra­ši­nie­tė že­mai­tiu kal­buos tel­šiš­kiu tar­mies žuodī­nou, kat­ras kāp at­skė­ra knin­ga iš­ējė 2020 metās. Bat ka ku­met kor­so že­mai­tėškā, na­mis­li­jau, kol i mo­na ron­kas pa­klio­va Vik­tuo­ri­jės Dau­juo­tės knin­ga „Balsā ūkūs“; kāp par­skai­čiau apei ton, kāp au­tuo­rė gėrd kadās gir­die­tus ar­ti­mū­ju bal­sus, nu šėr­dėis pa­si­džiau­giau, ka žmuo­gos tāp gal. I pa­ti nu­ste­bau, ku­met nau­žėl­go i mo­na ke­lie su­tėk­tė že­mai­tėš­kė balsā, vaikīs­tės kai­ma vaizdā pra­die­jė sok­tėis gra­žiausēs pa­veikslās i tēp no­rie­juos i tab­nuorās so anās vės bū­tė, i anuos nuo­gnē isi­vei­zie­tė…

Vo jer­gu­tie­liau, ko­kėi anėi gīvė, ar­tė­mė i gra­žė, at­vie­rėn tėi­siau­si kie­li i že­mai­tėškō­jė kūrī­ba, kat­ra jau skai­čioun par de­šim­ti me­tu. Sīkio so ana – že­mai­tėškō­jė kūrī­ba – au­ga i mo­na de­šimt­me­tė dok­re­lė Ma­rė­jė, kat­ra palī­die­ta truop­niuos muokī­tuo­jės že­mai­tės Nar­mon­tie­nės Bi­ru­tės nu pėr­muos kla­sės so dė­de­liau­sė oka­ta kor že­mai­tėškā. Pa­si­da­lin­da­mas sa­va šėr­dėis isi­vei­zie­jėmās kvėi­tam i Ta­vė, bron­gus skaitī­to­jau, sīkio isi­vei­zie­tė i vaikīs­tės kie­li, Že­mai­tė­je, žmuo­go, ruo­da i čie­sa.“

Irenos Daubarienės kūriniai iš naujosios knygos

Že­mai­tė­jė

Par om­žius sa­va že­mie
Mas li­gu medē au­gam –
Apg­luos­tuom anon ron­kuom,
Šir­die ton var­da sau­guom.

Čė Že­mai­tė­jė – švėn­ta
mū­sa že­mė –
I tie­vėš­kė, gim­tė­nė, i numā,
Anuo imin­tuom tie­vūn
pie­duom se­kam,
I prie­ki ēi­nam sēkio so vākās.

Is­tuo­rė­jė pėl­miau­sė
sēmiūn var­dūn,
Nu Vīkin­ta lig šėn­dėi­nuos
lai­kūn,
Ož lais­vė nuo­gnē buo­čem
die­ka­vuo­jem –
Trup­nim že­mai­tem li­gi
pa­na­giūn.

Vuo kas ga­lie­tom rīžtėis
ap­sakī­tė
Že­mai­tiu kal­buos tor­tus
ėš tėi­sūn –
Ruo­kun­da mo­mės vė­sus
sīkio lai­ka – – –
Kas būn, na­būs –
i š l ė k s a m ė š š a k n ū n…

Al­ka

Že­mai­tiu mu­zie­jaus „Al­ka“ ikū­riė­jou, puoe­tou Ge­niou Pra­nou at­min­tė
Senē no­rie­jau so
Ta­vėm pa­si­ro­kou­tė,
bat ėl­gus me­tus
žuo­džiu na­ra­dau,
kartās pa­klaus­tė
ga­lie­čiau apei tuo­ki
dron­sa, kat­ra i
pu daug čie­sa
pa­gar­ba li­gi pat
krīžiaus švėi­suos kel
i skroud kāp strė­lie
dė­de­liau­sė tom­sa,
kat­ra na sīki vėi­na
pa­ti bon­dė, i
par svei­ka­ta, i par
troš­kė­mus kāp vīnme­di
ge­nie­jė, bat
pri­gė­mėms že­mai­tė
na­palē­da i kontrē,
aku­ratnē kliū­tis
nu­ga­lie­ja.
Kāp už­si­da­rė du­ris
i mokīk­la, at­si­vie­rė
i mo­zie­jo, kat­ron
nu pat garstī­čės grū­da
sa­vėm kūrē, i
šin­dėin uns užau­ga
li­gi pra­šmat­niau­siu
„Al­ka“ rū­mu.
I žuo­dis gīvs,
i ta­va iš­no­riets
poe­tu lū­puom
i bi­jūnās, i
jur­gėnās skleidās,
i pa­tėis dva­sė sīkio
so vėsās lig
sak­ra­liuos ma­luo­nės
i bėndrīs­tės lēdās.
Iš­douts, kon­kė­nams
Tamīs­ta matē daug
to­liau ne­gu že­mės
žmo­gaus laiks
gal tver­tė, na­lais­vie
daug lais­vies­nis
ož vė­sus lėkā, sakē:
„Gīvous pas om­žius
Že­mai­tė­jė, vo anuo
mu­zie­jus „Al­ka“…“