Jau gal penkerius metus ar daugiau išeiviai iš Grūstės kaimo ir ten tebegyvenantys žmonės po kruopelytę renka kaimo istoriją – senbuvių prisiminimus, pasakojimus, nuotraukas. Kai daugmaž viską surinks, visus ką nors menančius apklaus ar paprašys surašyti prisiminimus, išleis knygą.
Kartkartėmis ir „Santarvė“ prisideda prie šio didelio darbo – išspausdina grūstiškių pasakojimus.
Tęsdami šią tradiciją ir palaikydami bendruomenišką iniciatyvą, šiandien jums siūlome vieną iš jau beveik parengtų būsimos knygos skyrių – apie kaime gyvenusį auksarankį siuvėją ir plačiai garsėjusią gaspadinę.
Šių žmonių istorijas Genoveitai Gricienei papasakojo dabar Mažeikiuose gyvenanti 91-erių metų grūstiškė Danutė Mockutė-Bučienė.
Parsiveždavo į namus
Siuvėjas Boleslovas Bučys gimė 1931 metais. Bučių šeimoje augo 13 vaikų, du mirė maži. Boleslovą siuvėjo amato pamokė kitas Grūstės siuvėjas – savamokslis Gurauskis.
Boleslovas toli pralenkė savo mokytoją. Jis siuvo viršutinius drabužius vyrams ir moterims: paltus, kostiumus, kostiumėlius. Tais laikais buvo aktualu ir gebėti persiūti drabužį, o Boleslovas puikiai mokėjo išversti ir persiūti bet ką. Buvo įsitaisęs gerą „zingerį“ (vokišką siuvimo mašiną – red. past.) ir primusinę lempą.
Tokios lempos, ko gero, niekas daugiau nei Grūstėje, nei aplinkui neturėjo. Ji buvo pripilama benzino, pripumpuojama oro ir pakabinama ant lubų. Lempos šviesa buvo labai stipri, ji sklido į šonus pro stiklinį gaubtą. Panašiai, kaip liktarna, tik apšvietimas buvo labai geras, lyg elektros.
Ir siuvimo mašiną, ir primusinę lempą Boleslovas labai brangino. Reikia žinoti, kad tais laikais ne žmonės ėjo pas siuvėją, o atvažiuodavo jo parsivežti į savo namus, kad apsiūtų visą šeimyną. Atvykęs siuvėjas tuose namuose buvo gerai maitinamas, vaišinamas.
Vienoje vietoje Boleslovas kartais ir savaitę išbūdavo. Žiūrint, kokio didumo šeimyna ir kiek audeklo šeimininkai turi. Audiniai buvo lininiai arba milo, namų sąlygomis austi, retai kas pirktinio fabriko darbo audeklo turėjo. Didžioji siuvėjo darbo dalis buvo išaugtų drabužių taisymas, persiuvimas, išvertimas į kitą pusę, mat išvirkščioji nenublukusi, geriau atrodo…
Ir pats Boleslovas mėgo gražiai rengtis, puoštis. Mokėjo meistriškai užadyti, nepastebimai užlopyti drabužį, nes nuo sėdimo darbo kelnės, marškinių ar švarko alkūnės greitai pradyla.
Eidamas per žmones siuvėjas buvo išmokęs visokių gudrybių, visokių istorijų prisiklausęs ir tikro gyvenimo pamatęs. Daug ką į savo galvą dėjosi. Bet šalia visų gerų dalykų buvo ir bėda – pamažu Boleslovas įprato prie degtinės. Tuomet prie vaišių, prie pietų ar vakarienės gaspadoriai dažnai ir butelkelę statė.
Šokiai, šokiai…
Siuvėjavo Boleslovas iki 29 metų amžiaus.
Jo siuvimo teritorija buvo Grūstė, kur tuo metu gyveno daug jaunimo, daug muzikantų, kur kiekvieną savaitgalį vyko šokiai. Dažniausiai – Kemtainėje, nes ten buvo pakankamai vietos. Ir Boleslovas, metęs siuvinius, šokių niekada nepraleisdavo.
Šokdavo jaunimas iki devinto prakaito. Paprastai šokiui kvietė vaikiai, bet kas kiek laiko muzikantai paskelbdavo: kviečia panos, tad merginos eidavo „atvesti“ jas šokdinusius vaikinus. Jeigu šokti buvo kvietęs nepatinkantis vaikinas, jo neidavo „atvesti“, nors tai ir buvo nemandagu.
Šokiuose buvo griežta tvarka: vienoje pusėje ant pasieniais sustatytų suolų sėdėjo merginos, kitoje – vaikinai. Šokti reikėjo mokėti, nes šokiai buvo ir su „figūromis“. Geras pravadninkas, oi, kiek polką su ragučiais išvedžiodavo! Dar buvo ir tokių, kas mokėjo Jonkelį, vengierką, vajauną… Mėgstamiausi šokiai buvo polka, padispanas, valsas, malūnėlis.
Kartu gyveno 30 metų
Į šokius jaunimas ėjo nuo 16–17 metų, kiti ir jaunesni tėvų į šokius išsiprašydavo. Būsima Boleslovo žmona Danutė Mockutė (garsiosios Grūstės gaspadinės Veronikos dukra) į šokius pradėjo eiti nuo septyniolikos. Sudėtingų šokių nebuvo pamokyta, bet turėjo muzikinę klausą ir jautė ritmą, tad greitai tapo gera paprastesnių šokių šokėja. Su gera šokėja ir prasčiau šokančiam vaikiui geriau išeidavo!
Boleslovas greit ją nusižiūrėjo. Kai Danutė išėjo į Sedą, nes norėjo baigti dešimt klasių, gyveno pas ciocę, tai Boleslovas, sėdęs ant dviračio, vis atvažiuodavo. Šokių Grūstėje ir toliau juodu nepraleidinėjo.
Po trejų draugavimo metų susituokė. Išvažiavo gyventi į Mažeikius, tad gero siuvėjo Grūstėje nebeliko. Mažeikiuose Boleslovas siuvo ir persiuvinėdavo tik saviškiams. Siuvėju, kad iš to gyventų, jau niekada nebuvo.
Nugyveno jiedu su Danute tris dešimtis bendro, ne visada laimingo gyvenimo metų. Mirė Boleslovas, nesulaukęs senatvės, tik 61-erių. Jau 25 metus Danutė, gero Grūstės siuvėjo žmona, yra našlė.
Pikantiškos detalės
Beje, apie tų laikų apatinius drabužius. Tuomet buvo atskiri siuvėjai: vyrai siuvo vyrams, moterys – moterims. Mat buvo siuvami ir tokie subtilūs drabužiai kaip liemenukai, kelnaitės. Ne tik apatinukai, pasijoniai. Visa tai reikėjo primatuoti, dažna norėjo drabužėlį ir apteliais apsiūti. Reikėjo apčiupinėti, kaip dailiau…
O senesnės tų laikų moterys iš viso nedėvėjo tokių drabužių kaip kelnaitės ar liemenukai. Buvo tik kvarbatkuoti visokių ilgių pasijoniai. Pas vyrus irgi visokių subtilybių apatiniuose drabužiuose buvo.
Prie gaspadinystės – nuo mažumės
Danutės prisiminimai toliau nukrypo į mamos – garsios Grūstės gaspadinės Veronikos Navickaitės, po vyro – Mockienės – gyvenimo istoriją.
Veronika nuo mažumės turėjo patraukimą prie gaspadinystės. Mat jos mama Teofilė Balčiūnaitė-Navickienė buvo, galima sakyti, profesionali gaspadinė. Teofilė Rygoje buvo baigusi kulinarijos kursus. Aukštaitė nuo Šeduvos, atitekėjusi į žemaičius, aukštaitiškos kalbos neprarado, tik vietoje Teofilės tapo Tevuosė.
Veronika iš mamos buvo išmokusi visko: vienodai gerai kepė pyragus, gamino mėsiškus patiekalus. Tik turėjo gyslelę viską pastrajyti. Nieko pas ją nebuvo prastai ar paprastai ant stalo tiekiama. Net paprasčiausia šaltiena buvo užšaldoma kokiame nors figūriniam inde, tad išvertus ją pasimatys ar gėlės žiedas, ar ornamentas, ar paukštelis…
Jeigu keps iš maltos mėsos, tai būtinai bus ežių šeimyna ar zuikis ilgom ausim, ar meška… Mėgo nulipdyti kelmą, iš šonų mėsos grybais papuošti. Jos kepami vyniotinai prapjovus visada buvo spalvoti, o jeigu kepė vištą ar kalakutą, tai ant stalo jie stovės kaip gyvi. Net sviesto nepadėdavo ko nors iš jo nepadariusi – spygliuotą ežiuką ar plunksnuotą paukštuką.
Veronikos pyragai buvo įspūdingi: iš torto tešlos ji darė meškas, kelmus, vištas – ko kas prašė. Labai gražus pavykdavo ąžuolo kelmas, beržo šaka baltoje glazūroje, užversta knyga. Sandoros skrynia galėjo būti net atidaroma, o jos viduje – krikšto dovanėlė ar krepšeliai su baravykais… Turėjo špricą (švirkštą – red. past.) apraitymams, nors spalvos buvo tik dvi: iš burokėlių išgauta rausva arba natūraliai balta. Visi Veronikos kepiniai – tiek mėsiški, tiek miltiniai – buvo labai puošnūs. Be to, ji kepė labai skanią duoną.
Iš senos smetoniškos knygos
Gaspadinauti Veronika išeidavo dažniausiai trečiadienį, o namo grįždavo sekmadienį. Namus palikdavo vaikams, vyrui ir giminėms. Nebuvo lengva, bet kiek būdavo džiaugsmo, kai grįždavo su lauktuvėmis!
Be visų savo patrovų (patiekalų – red. past.), Veronika kepė ir ją išgarsinusį bankucheną. Jeigu visus valgius virė, kepė jau nuėjusi į vietą, tai bankucheną – tik namuose. Tešlą ruošė tiksliai pagal receptą, aprašytą 1936 metais išleistoje knygoje „Didžioji virėja“.
Kepimas užtrukdavo beveik visą dieną. Viskas turėjo būti kaip reikiant.
Smulkiai skaldytos beržinės malkos tam tikru laiku vis įmetamos į pakurą, kad vienodai kaistų volas ir tešla gražiai apkeptų.
Veronika pila tešlą ir susemia, kas nuvarvėjo, kad vėl užpiltų, o vaikai pyksta, kam ji semia, nes visi tupėjo aplinkui ir kišo pirštelį, kad galėtų prie jo prikibusią tešlą nulaižyti. Visi nuo karščio raudoni, įkaitę.
Bet ir tešlą paruošti buvo ne mažiau svarbu, kaip pilstant iškepti. Reikėjo išplakti 60-ies kiaušinių trynius ir baltymus atskirai, 1 kilogramą gero naminio sviesto, 1 litrą saldžios naminės grietinės. Viskas buvo plakama ir maišoma rankomis kibire.
Dalydavo per pusę. Kai vieną pusę produktų gerai išplaka, išsuka, tada imasi kitų produktų. Turėjo didelį plaktuvą baltymams, o šaukštus, samčius naudojo medinius.
Kiek kiaušinių, tiek šaukštų miltų. Šaukštą, kaip mierą, visada naudojo tą patį. Labai retai pasitaikė, bet kartą tikrai buvo, kad iškeptas bankuchenas, nuimant jį nuo volo, perlūžo. Kiek vaikams buvo tylaus džiaugsmo, o mamai išgyvenimų! Kadangi produktus turėjo atvežti užsakovai, tai, nesėkmės atveju, kitą reikėjo kepti jau iš savo produktų. Ir nuostolis, ir įdėto darbo gaila…
Į Rygą ir atgal
Nors jau nemažai metų buvo praėję po karo, kai Veronika gaspadinavo, bet visko trūko. Reikėjo kaip nors prasimanyti.
Meduolį su medumi kepti buvo per brangu, tai padegindavo cukrų. Cukraus pudros nebuvo, reikėjo susigrūsti, susimalti. O prieskoniai, miltai… Viską iš Rygos parsiveždavo.
Į Rygą taip pat nevažiavo tuščiomis – vežė vilnos, kiaulės ar veršio mėsos. Iki autobusų stotelės, pasikinkę į ratus arklį, tavorą atveždavo, ką maišuose, ką dėžėse ar čemodanuose.
Nuvažiavus į Mažeikių autobusų stotį, reikėjo viską persigabenti į traukinių stotį. Traukinys – tik ketvirtą valandą ryto. Susibogindavo viską į vagoną, o Rygoje išsinuomodavo ratelius ir nusiveždavo į Šarus.
Dažniausiai prekyba užsitęsdavo porą ar trejetą dienų – iki tol, kol visko neišpardavinėja. Rygoje reikėjo samdytis kveterą nakvynei. Tai nebuvo sunku, nes prie Šarų gyvenantys latviai, nuomodami kambarius nakvynei, prisidurdavo prie pragyvenimo. O ir lietuvių, dažniausiai į Lietuvą neįleistų tremtinių, Rygoje buvo nemažai.
Viską išpardavus, prasidėdavo skubus pirkimas. Veroniką labiausia domino prieskoniai: cinamonas, gvazdikėliai, kardamonas, pipirai, muskatas… Parveždavo, kas be ko, ir silkės, ir strimelių, ir sausainių. Ir, aišku, kiek pakeldama, tempė miltus.
Kad nebūtų laikoma spekuliante ir sodinama į kalėjimą, turėjo iš apylinkės pirmininko gauti pažymą, kad veža parduoti tik tai, ką pati augina. Kad galėtų vežti vilną, Veronika visada laikė avių, nors kiekvienas toks prekiautojas buvo įsigudrinęs prisipirkti ir daugiau vilnos…
Ilgo gyvenimo nedavė
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Veronika nedažnai į Rygą važiavo. Ir laiko tam neturėjo, ir biznierka nekokia buvo. Tam pašaukimo turėjo jos brolienė Stanislava Mockienė. Ji ir buvo pagrindinė tiekėja.
Veronika buvo linksmo būdo ir labai geros širdies. Galėjo paskutinį pinigėlį atiduoti, jei giminėje ką bėda ištiko. Mėgo vaišinti ir pati prisėsti. Buvo gera giedorka ir dainų daug mokėjo. Mokėjo dailiai pasirėdyti. Visada turėjo gerų kvepalų, puošnią bažnytinę skarelę ir ridikiulį (rankinuką). Po mišių Sedos bažnyčioje visada mėgo užeiti į restoraną „Sedula“, pasėdėti su draugėm. Užsisakydavo konjako po 100 gramų, pajuokaudamos pasėdėdavo, ir vėl prie savaitės darbų. Visada greita, visada skubanti. Nugyveno tik 72 metus, palaidota Grūstės kapinėse.
Veronikos vyras buvo gabus meistras, sodininkas, bitininkas, bet… ne šeimos žmogus. Didelės paguodos ar užuovėjos Veronika su juo neturėjo.
Jos duktė Danutė gaspadinauti pamėgo, bet ne tiek ir ne taip, kaip mama. Tik gražų balsą ir gerą klausą paveldėjo. Dvidešimt metų dainavo Mažeikių tremtinių chore.
Parengė Asta ŠILAITYTĖ