„Idė­jų ga­mos“ įkū­rė­jos Vai­da ir Pau­li­na: „Esa­me ne tik ma­ma ir duk­ra, bet ir par­tne­rės. Daž­nai šie da­ly­kai ker­ta­si, ta­čiau vi­sa­da va­do­vau­ja­mės šir­di­mi“

Vai­da Luk­šie­nė ir Pau­li­na Gar­bin­čiū­tė – ma­ma ir duk­ra, įkū­ru­sios šei­mos vers­lą „Idė­jų ga­ma“. Tel­šiš­kės už­sii­ma už­kan­džių ga­my­ba, de­ko­ra­ci­jų kū­ri­mu, flo­ris­ti­ka, o jų nau­jau­sia veik­la – edu­ka­ci­jos vai­kams. Vers­las gy­vuo­ja jau ket­ve­rius me­tus, ta­čiau įkū­rė­jos ti­ki­si, kad tai tik pra­džia.

– Už­sii­ma­te daug veik­lų: de­ko­ra­ci­jų kū­ri­mu, ga­mi­na­te vie­no kąs­nio už­kan­džius, karš­tus pa­tie­ka­lus, ne­se­niai pra­dė­jo­te ves­ti edu­ka­ci­jas vai­kams. Iš kur tiek idė­jų?

– Ne vel­tui esa­me „Idė­jų ga­ma“ – tu­ri­me pa­tei­sin­ti sa­vo var­dą! Daž­nai min­čių ky­la ne­ti­kė­tai, jas ap­svars­to­me, pa­ban­do­me įgy­ven­din­ti. Kai ku­rios idė­jos ne­pa­si­tei­si­na, ta­čiau ne­bi­jo­me sa­vęs iš­ban­dy­ti įvai­rio­se sri­ty­se ir ne­nus­to­ja­me kur­ti. Pa­laips­niui tiek mes, tiek klien­tai at­si­ren­ka, kas rei­ka­lin­ga ir pa­klau­su. Pag­rin­di­nė mū­sų veik­la yra mais­to ga­my­ba. De­ko­ra­ci­jos ir flo­ris­ti­ka – as­me­ni­nis Pau­li­nos kū­ry­bi­nis pro­jek­tas. O edu­ka­ci­jos – nau­jau­sia mū­sų vers­lo da­lis. Šiuo me­tu ana­li­zuo­ja­me, kiek ši veik­la pa­klau­si Tel­šiuo­se.

– Kaip ap­skri­tai ki­lo idė­ja įkur­ti šį vers­lą?

– Pau­li­na dar mo­ky­da­ma­si mo­kyk­lo­je sva­jo­jo apie to­kios vie­tos su­kū­ri­mą, ku­rio­je žmo­nės ras­tų vis­ką, ko rei­kia šven­tei. Ma­žais žings­ne­liais ju­da­me šio tiks­lo link. Tuo me­tu dau­giau­siai abe­jo­nių ki­lo dėl pra­di­nio ka­pi­ta­lo, in­ves­ti­ci­jų. Pra­dė­jo­me nuo to, ką tu­rė­jo­me, ieš­ko­jo­me bū­dų, kaip pa­siek­ti tai, ko no­ri­me, pra­de­dant ma­žiau­siais da­ly­kais. Tiks­las yra įkur­ti po­bū­vių sa­lę, kur klien­tas ras­tų vis­ką vie­no­je vie­to­je: nuo pla­no iki įgy­ven­di­ni­mo. Pa­vyz­džiui: kvie­ti­mai, de­ko­ras, mais­tas. Tai rei­ka­lau­ja daug in­ves­ti­ci­jų, per­so­na­lo, įgū­džių, ži­nių. To­dėl pra­dė­jo­me nuo de­ko­ro kū­ri­mo, ku­riuo už­sii­ma Pau­li­na, ir mais­to ga­mi­ni­mo, kas yra pa­grin­di­nė Vai­dos veik­la. Kai jau­si­mės už­tik­rin­tos, pri­kau­pu­sios rei­kia­mą ži­nių ba­ga­žą, ženg­si­me į prie­kį. Kas čia ži­no, gal­būt at­ra­si­me vie­tą, ku­rio­je ga­lė­tų bū­ti įkur­ta vi­sa „Idė­jų ga­mos“ oa­zė.

– Iš šo­no at­ro­do, kad jus su ma­ma sie­ja ypač stip­rus ry­šys. Kur­ti vers­lą drau­ge su šei­mos na­riu – iš­šū­kis. Kaip nu­spren­dė­te tai da­ry­ti kar­tu, kas jus pa­ska­ti­no?

– Kar­tais bū­na sun­ku priim­ti bend­rą spren­di­mą, nes esa­me ne tik ma­ma ir duk­ra, bet ir par­tne­rės. Daž­nai šie da­ly­kai ker­ta­si, ta­čiau vi­sa­da va­do­vau­ja­mės šir­di­mi. Kar­tais ko­ją pa­ki­ša skir­tin­gas po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą, vis dėl­to esa­me skir­tin­gų kar­tų at­sto­vės. Ta­čiau stip­rus šei­my­ni­nis ry­šys bei ma­mos iš­min­tis ir lanks­tu­mas pa­de­da iš­spręs­ti ne­su­ta­ri­mus. Taip pat vi­sa­da sten­gia­mės kal­bė­tis, dis­ku­tuo­ti, kol ran­da­me komp­ro­mi­są, ge­riau­sią spren­di­mą. Abi la­bai ge­rai su­pran­ta­me vie­na ki­tą. Ne­rei­kia net sa­ki­nio pa­baig­ti – jau vis­kas aiš­ku! To­dėl mums kar­tu dirb­ti yra leng­viau nei su sve­ti­mais žmo­nė­mis. Ži­no­me, kad vi­sa­da ga­li­me kreip­tis pa­gal­bos vie­na į ki­tą ir jos su­lauk­si­me.

– Jei ne pa­slap­tis, dėl ko daž­niau­siai ky­la ne­su­ta­ri­mų?

– Daž­niau­siai ne­su­ta­ria­me dėl kai­nų. Ma­ma skai­čiuo­ja tik mais­to ža­lia­vas, nors į už­sa­ky­mą įei­na daug dau­giau: lai­kas, ku­ras, elekt­ra, du­jos, ko­mu­ni­ka­ci­ja. Ka­dan­gi per­ka­me ko­ky­biš­kas pre­kes, su­mo­ka­me dau­giau. To­dėl, kad ir kaip no­rė­tų­si, kad kai­na bū­tų ma­žes­nė ir priei­na­mes­nė klien­tui, pa­skai­čia­vus vi­są są­ma­tą, to pa­da­ry­ti ne­ga­li­me. Vi­si no­ri „daug, pi­giai, ska­niai ir ko­ky­biš­kai“, ta­čiau vi­si epi­te­tai vie­nu me­tu do­mi­nuo­ti ne­ga­li. Mū­sų prio­ri­te­tas yra ko­ky­bė, dėl to ken­čia kai­na.

– Pau­li­na, bai­gu­si mo­kyk­lą, pa­si­li­kai gim­ta­ja­me mies­te – Tel­šiuo­se. Daž­nai jau­ni žmo­nės iš­va­žiuo­ja į di­des­nius mies­tus ar už­sie­nį. Kas pa­ska­ti­no priim­ti to­kį spren­di­mą, ar ne­ky­la no­ras iš­va­žiuo­ti – ko­dėl?

– Bai­gu­si mo­kyk­lą ne­sku­bė­jau tęs­ti moks­lų, no­rė­jau tvir­tai ap­si­spręs­ti, ko no­riu. Tu­rė­jau lais­vus me­tus, sky­riau dau­giau lai­ko sau, svei­kam gy­ve­ni­mo bū­dui. Po to iš­vy­kau į Klai­pė­dą, įgi­jau flo­ris­to spe­cia­ly­bę. Me­tus lai­ko stu­di­ja­vau iki­mo­kyk­li­nio ir prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­gi­ką. Stu­di­jų nu­spren­džiau ne­be­tęs­ti, ta­čiau mei­lė vai­kams ir no­ras su jais bend­rau­ti nie­kur ne­din­go. Tai pa­ska­ti­no pro­jek­to „Edu­ka­ci­ja vai­kams su „Idė­jų ga­ma“ at­si­ra­di­mą.

Tel­šiai – tai mies­tas, ku­ria­me gi­miau ir užau­gau. Nei už­sie­nis, nei did­mies­čiai ma­nęs ne­trau­kia. Net bū­da­ma ma­ža mer­gai­tė vi­sa­da sa­ky­da­vau, kad pir­miau­sia esu že­mai­tė ir tik po to lie­tu­vė. O kur dar ga­lė­tų gy­ven­ti tik­ras že­mai­tis, jei ne sos­ti­nė­je – Tel­šiuo­se?

– Kal­bant apie edu­ka­ci­jas – kaip ki­lo min­tis jas pra­dė­ti, kas jus pa­ska­ti­no?

– Edu­ka­ci­ja – tai už­siė­mi­mas, skir­tas auk­lė­ti, la­vin­ti, švies­ti. Sie­kia­me puo­se­lė­ti ir su­pa­žin­din­ti vai­kus su tra­di­ci­jo­mis, et­no­kul­tū­ros pa­vel­du, la­vin­ti jų mo­to­ri­ką. Su­tei­kia­me vai­kams ga­li­my­bę pa­tiems iš­ban­dy­ti įvai­rius, jau pa­mirš­tus se­no­lių dar­bus. Pa­tys min­ko­me teš­lą, ke­pa­me duo­ną ar py­ra­gus, pi­na­me vai­ni­kus, ga­mi­na­me apy­ran­kes. Tai su­tei­kia ga­li­my­bę vai­kams ne tik iš­mok­ti ir pa­da­ry­ti, bet ir pa­žin­ti sa­ve, su­ži­no­ti, kas jiems pa­tin­ka bei kas se­ka­si. Min­tis tuo už­siim­ti ki­lo ste­bint jau­ną­ją kar­tą. Kaip lie­tu­viš­kas Už­ga­vė­nes pa­kei­čia He­lo­vi­nas ar va­sa­ros die­nas vai­kai pra­lei­džia prie kom­piu­te­rių, o ne žais­da­mi lau­ke. Edu­ka­ci­jų me­tu už­si­mez­ga tar­pu­sa­vio ry­šys, drau­gys­tė tarp vai­kų.

– Nuo vers­lo įkū­ri­mo praė­jo jau ket­ve­ri me­tai. Ko­kios bu­vo di­džiau­sios pa­mo­kos per šį lai­ką?

– Per­nai va­sa­rio mė­ne­sį ma­ma su­si­lau­žė rie­šą dvie­jo­se vie­to­se. Ki­lo dve­jo­nių, ar reik­tų, ar iš­vis ga­lė­si­me tęs­ti veik­lą. Nors ma­ma ki­tą die­ną su­gip­suo­ta ran­ka jau ban­dė su­ktis vir­tu­vė­je, bet su­pran­ta­ma, kad tai bu­vo sun­kiai įma­no­ma. Dau­giau nei pu­sę me­tų ne­priė­mė­me už­sa­ky­mų, par­da­vė­me in­ven­to­rių. Sug­rįž­ti bu­vo la­bai sun­ku ir bai­su. Juk Tel­šiuo­se pa­na­šias pa­slau­gas tei­kian­čių žmo­nių dau­gy­bė… Pa­da­rius to­kią per­trau­ką – vis­kas lyg iš nau­jo. Ta­čiau su­pra­to­me, kad tik pa­ban­džiu­sios ga­li­me su­ži­no­ti, kas ir kaip bus. Tai mus iš­mo­kė, jog ne­va­lia pa­si­duo­ti. Rei­kia ti­kė­ti ir pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi, ir vis­kas išeis tik į ge­ra.