I. Mo­tie­jū­nas: „Aš vi­sur ieš­ko­jau ko­ky­bės: ir daik­tuo­se, ir žmo­nių dar­bi­nė­je veik­lo­je“

Tel­šių ra­jo­no val­džio­je – 25 Ta­ry­bos na­riai. Su vi­sais gal ne­te­ko su­si­tik­ti, bend­rau­ti, pa­klaus­ti, iš­sa­ky­ti pa­sta­bas ar pa­siū­ly­mus?

Sa­vo skai­ty­to­jams feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ro­je kas sa­vai­tę siū­lo­me ga­li­my­bę už­duo­ti klau­si­mus vis ki­tam Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riui abė­cė­lės tvar­ka. Ka­den­ci­jos lai­kas bai­gia­si – iki ki­tų me­tų pa­va­sa­rį vyk­sian­čių sa­vi­val­dos rin­ki­mų tu­ri­me at­skir­ti pe­lus nuo grū­dų.

Šian­dien į gy­ven­to­jų klau­si­mus at­sa­ko Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Svei­ka­tos ir so­cia­li­nių rei­ka­lų ko­mi­te­to na­rys Iman­tas Mo­tie­jū­nas.

An­ta­nas NEK­RA­ŠIUS

I. Mo­tie­jū­nas gi­mė 1968 m. spa­lio 29 d. Bir­žų ra­jo­ne. Bai­gė My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te tei­sės stu­di­jų pro­gra­mą ir įgi­jo aukš­tą­jį uni­ver­si­te­ti­nį iš­si­la­vi­ni­mą.

1995 m. pra­dė­jo dirb­ti Rad­vi­liš­kio po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te pa­tru­liu. Dir­bo Rad­vi­liš­kio po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Sa­vi­val­dy­bių po­li­ci­jos apy­lin­kės ins­pek­to­riu­mi, Rad­vi­liš­kio po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos Kri­mi­na­li­nių nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo sky­riaus jau­nes­niuo­ju ins­pek­to­riu­mi.

Nuo 2001 m. dir­bo Tel­šių ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos Or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo ty­ri­mo po­sky­rio Nar­ko­ti­kų kont­ro­lės ir nu­si­kals­ta­mo vers­lo ty­ri­mo gru­pės vy­res­niuo­ju ins­pek­to­riu­mi.

2003 m. pra­dė­jo ei­ti Tel­šių ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos Or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo ty­ri­mo sky­riaus 2-ojo po­sky­rio vir­ši­nin­ko pa­rei­gas. 2009 m., lai­mė­jęs at­ran­ką, dir­bo Tel­šių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo sky­riaus vir­ši­nin­ku. O nuo 2013 m. lai­mė­jęs at­ran­ką dir­bo Tel­šių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Ma­žei­kių ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­ku.

2018 m. I. Mo­tie­jū­nas ta­po Tryš­kių se­niū­ni­jos se­niū­nu ir ak­ty­viai pra­dė­jo reikš­tis ra­jo­no po­li­ti­ko­je.

Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga I. Mo­tie­jū­ną 2019 m. at­ve­dė į Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą. Ta­čiau tais pa­čiais me­tais Ta­ry­bos na­rio mun­du­rą jis iš­kei­tė į Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vo pa­rei­gas I. Mo­tie­jū­nas ėjo dau­giau kaip me­tus. 2020 m. va­sa­ros pa­bai­go­je pra­ra­dęs dau­gu­mos Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rių pa­si­ti­kė­ji­mą iš

Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­rei­gų bu­vo at­leis­tas rugp­jū­čio 28 die­ną. Į Ta­ry­bą su­grį­žo tų pa­čių me­tų spa­lio mė­ne­sį – jis Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je pa­kei­tė man­da­to at­si­sa­kiu­sį pa­gal Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos iš­kel­tų kan­di­da­tų są­ra­šą iš­rink­tą Arū­ną And­ri­jaus­ką.

Šian­dien I. Mo­tie­jū­nas dir­ba dvie­jo­se už­da­ro­sio­se ak­ci­nė­se bend­ro­vė­se: ei­na UAB „Žvirb­lo­nių ža­lio­ji ener­gi­ja“ di­rek­to­riaus ir UAB „Ag­ro­kon­cer­nas GDP“ di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo pa­rei­gas.

I. Mo­tie­jū­nas mo­ka ang­lų ir ru­sų kal­bas. Yra ve­dęs, tu­ri duk­rą. Lais­va­lai­kiu mėgs­ta spor­tą, mu­zi­ką, žve­jy­bą.

Po­li­ti­kas kar­tu su žmo­na 2021 m. dek­la­ra­vo tu­rin­tis tur­to už 208 393 Eur (2020 m. bu­vo 189 393 Eur): bu­tų dau­gia­bu­čiuo­se na­muo­se už 40 000 Eur, 12 083 Eur ver­tės že­mės skly­pų, 11 310 Eur ver­tės ke­lių trans­por­to prie­mo­nes bei pi­ni­gi­nių lė­šų – 145 000 Eur.

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys I. Mo­tie­jū­nas at­sa­ko į gy­ven­to­jų klau­si­mus:

– Ka­da jūs vi­si baig­si­te „pjau­ti gry­bą“ ir pra­dė­si­te dirb­ti liau­džiai, o ne sau?

– Ne­la­bai aiš­ku, ką klau­sian­ty­sis tu­rė­jo ome­ny­je. Nie­ka­da ne­dir­bau „sau“. Vi­sa ma­no dar­bi­nė veik­la bu­vo ir yra nu­kreip­ta į ko­ky­biš­ką pa­rei­gų at­li­ki­mą lai­ku, tei­sin­gų spren­di­mų priė­mi­mą. Siek­da­mas įsi­se­nė­ju­sių pro­ble­mų spren­di­mo, nau­jų idė­jų įgy­ven­di­ni­mo, tei­sin­gu­mo ir skaid­ru­mo, su­si­dū­riau su kai ku­rių opo­nuo­jan­čių po­li­ti­nių par­ti­jų na­rių itin di­de­liu ne­pa­si­ten­ki­ni­mu. Daug dar­bų pa­vy­ko pra­dė­ti, juos sėk­min­gai už­baig­ti. Vie­ni pra­dė­ti pro­jek­tai yra tę­sia­mi, ki­ti, de­ja, su­sto­jo.

Ir dar – dėl dar­bo „sau“. Esu Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės na­rys, nuo pat dar­bo pra­džios at­si­sa­kęs Ta­ry­bos na­rio dar­bo už­mo­kes­čio.

– Nu­pirk­tas iš­ma­nu­sis te­le­fo­nas už 1 449 Eur, plan­še­tė – už 1 749 Eur, ne­šio­ja­ma­sis kom­piu­te­ris – už 3 149 Eur. Kaip ma­no­te, ar tei­sin­ga bu­vo to­kius pir­ki­nius pirk­ti sau, kai bu­vo­te Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riu­mi, ar neat­ro­do jums, kad tai pa­si­pui­ka­vi­mas ir lė­šų sky­ri­mas ne ten, kur rei­kė­tų?

– Pi­gu ar bran­gu – mes kiek­vie­nas su­pran­ta­me skir­tin­gai. Ar vis­kas, kas pi­gu, ir yra eko­no­miš­kai nau­din­ga? Pi­gu­mas, pa­ti­ki­mu­mas, il­gaam­žiš­ku­mas, eko­no­miš­ku­mas yra tei­gia­mi da­ly­kai, to­dėl kiek­vie­nu at­ve­ju mąs­ty­da­mi, ar tai ge­rai, ar blo­gai, ar tai eko­no­miš­kai nau­din­ga, ar ne, ver­ti­na­me skir­tin­gai, pa­gal sa­vo su­vo­ki­mą, tu­ri­mas ži­nias ir pa­tir­tį. Yra ge­ra pa­tar­lė, kad šykš­tus mo­ka du kar­tus.

Ne­re­tai su­si­du­ria­me su pra­kti­ka, kai įsi­gy­ja­mos pi­gios pre­kės, ku­rios trum­pai tar­nau­ja ir eko­no­miš­kai ne­nau­din­gos. Tuo­met per­ka­ma nau­ja pre­kė ar­ba lei­džia­mos lė­šos se­nai pre­kei re­mon­tuo­ti. Man yra ži­no­ma si­tua­ci­ja, kai vie­na Sa­vi­val­dy­bės įstai­gų per pus­me­tį į se­no, nu­si­dė­vė­ju­sio tar­ny­bi­nio au­to­mo­bi­lio re­mon­tą in­ves­ta­vo apie 6 tūkst. Eur. Ar tai eko­no­miš­kai nau­din­ga ir kiek pa­si­tei­si­na to­kia in­ves­ti­ci­ja? Kai ku­rie po­li­ti­kai lai­ko­si nuo­mo­nės, kad tai nau­din­ga, bet, ma­no su­pra­ti­mu, re­mon­tuo­ja­ma kad re­mon­tuo­ti ir jo­kio čia eko­no­mi­nio efek­ty­vu­mo tik­rai nė­ra. Ly­giai tas pa­ts ir su or­ga­ni­za­ci­ne tech­ni­ka.

At­sa­ky­da­mas į klau­si­mą ne­ga­liu rek­la­muo­ti ga­min­to­jo. Tam tik­ro IT ga­min­to­jo pro­duk­ci­ja iš tie­sų yra ge­ro­kai bran­ges­nė, bet ir ge­ro­kai eko­no­miš­kes­nė, efek­ty­ves­nė. Jau ne­kal­bant apie į jos kai­ną įei­nan­čią pro­gra­mi­nę įran­gą. Šie IT įrenginiai jau se­niai yra nau­do­ja­mi įvai­rio­se įstai­go­se, ir tai nė­ra kaž­ko­kia nau­jie­na. Net mo­kyk­lo­se yra įren­gia­mos plan­še­čių kla­sės, ir tai nė­ra pra­ban­gos pre­kė. Ši pro­duk­ci­ja ver­ti­na­ma dėl jos pa­ti­ki­mu­mo, il­gaam­žiš­ku­mo ir nau­do­ji­mo pa­to­gu­mo.

Dėl pui­ka­vi­mo­si – vi­sus IT įren­gi­nius nu­pir­kau ne sau kaip pri­va­čiam as­me­niui. To pa­ties ga­min­to­jo ana­lo­giš­kus IT įren­gi­nius tu­rė­jau as­me­ni­nius, dar iki tap­da­mas Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riu­mi, ir tai Ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jams bu­vo ge­rai ži­no­ma, to­dėl ge­rai ži­no­jau tų įren­gi­nių pri­va­lu­mus, mo­kė­jau dirb­ti su ope­ra­ci­ne pro­gra­ma, kas ki­tus as­me­nis, ne­mo­kan­čius ar ne­su­si­dū­ru­sius, bau­gi­na.

Dvip­ras­miš­kai ga­li­ma ver­tin­ti vis­ką. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja nu­pir­ko elekt­ro­mo­bi­lį, kad pri­si­dė­tų prie ap­lin­kos tar­šos ma­ži­ni­mo. Ar vie­nas au­to­mo­bi­lis ga­li ką nors pa­keis­ti? Gal tie­siog kaž­kas no­ri pa­si­pui­kuo­ti ir pa­si­mė­gau­ti nau­jo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis? At­sa­ky­čiau taip: jei no­rė­si ma­ty­ti blo­ga – tai ir ma­ty­si.

Ne­si­do­mė­da­mi nau­jo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, ne­ženg­da­mi ko­ja ko­jon su tech­ni­kos nau­jo­vė­mis, mes tik­rai ne­pa­siek­si­me jo­kio pro­gre­so. Po­li­ti­niams opo­nen­tams nuo­lat ir sis­te­min­gai baks­no­jant į tuos pa­čius da­ly­kus, ne­va kaip blo­gus, ti­ki­ma­si, kad vi­suo­me­nė ir su­pras, kad tai yra blo­gai, ti­ki­ma­si, kad tai virs nuo­sta­ta prieš žmo­gų. Dėl tam tik­rų po­li­ti­nių vei­kė­jų su­sta­ba­rė­ju­sio mąs­ty­mo, ga­li­mos kri­ti­kos bai­mės, neiš­ma­ny­mo ar­ba ty­či­nio vei­ki­mo to­liau Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je re­mon­tuo­si­me se­nus au­to­mo­bi­lius, in­ves­tuo­da­mi į juos ke­lis kar­tus, ne­gu jie ver­ti, pirk­si­me pa­čią pi­giau­sią or­ga­ni­za­ci­nę tech­ni­ką, mo­kė­si­me pa­pil­do­mai už jų ope­ra­ci­nes pro­gra­mas, re­mon­tuo­si­me, kei­si­me ir vėl pirk­si­me, ir tai su­ksis ra­tu (o kaž­kas tuo nau­do­sis). Įver­ti­nant tai, su­si­da­ro įspū­dis, kad sie­kia­me dis­po­nuo­ti daik­tais, ku­riuos ga­lė­tu­me nuo­lat re­mon­tuo­ti ir už tai mo­kė­ti pi­ni­gus, taip „pa­mai­tin­da­mi“ re­mon­to pa­slau­gas tei­kian­čias įmo­nes ar pri­va­čius vers­lus.

Man vi­sa­da bu­vo ir yra svar­bus žmo­gus, dar­buo­to­jas. Dirb­da­mas Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riu­mi sten­giau­si ge­rin­ti vi­sų be išim­ties dar­buo­to­jų dar­bo są­ly­gas. Bu­vo nu­pirk­ta nau­jų au­to­mo­bi­lių, te­le­fo­nų ir kom­piu­te­rių. Vi­siems ži­no­mas dės­nin­gu­mas – jei ieš­ko­si pi­gu­mo, ne­bus ko­ky­bės. Aš vi­sur ieš­ko­jau ko­ky­bės: ir daik­tuo­se, ir žmo­nių dar­bi­nė­je veik­lo­je.