Šią savaitę mažeikiškiai turėjo galimybę daugiau sužinoti apie poetą Henriką Nagį, išgirsti jo eilėraščių. Tai ne pirmas renginys mūsų viešojoje bibliotekoje, skirtas žinomam kraštiečiui, tačiau pirmasis po to, kai ji tapo Mažeikių Henriko Nagio viešąja biblioteka.
Pranešimą „Henrikas Nagys ir Liūnė Sutema: mūsų miesteliai“ pristatė dr. Virginija Paplauskienė, kraštiečių eiles skaitė Dainius Svobonas ir Martyna Gedvilaitė.
Lietuvoje
Bibliotekos kraštotyrininkai yra surinkę nemažai medžiagos apie H. Nagį ir Zinaidą Nagytę-Katiliškienę, pasirinkusią Liūnės
Sutemos slapyvardį.
Informacijos ir kraštotyros skaityklos vyresnioji bibliografė Janina Dambrauskaitė „Santarvei“ sakė, kad šiuo metu dirba su kraštotyrininko Antano Poškaus archyvu, kurį po mažeikiškio mirties bibliotekai padovanojo jo artimieji. Kraštotyrininkas daug metų susirašinėjo ir bendravo su Kanadoje gyvenančiu H. Nagiu.
J. Dambrauskaitė papasakojo apie Nagių šeimos gyvenimą Mažeikiuose ir poeto pasitraukimą iš Lietuvos.
Mažeikiuose, netoli geležinkelio stoties esančiame mediniame name, 1920 m. spalio 12 d. gimė dvynukai: pirmas – Martynas, o po jo pasaulį išvydo Henrikas, kuris jaunystėje išsiskyrė literatūriniais gabumais. Vaikai daug laiko praleisdavo pas senelius Buknaičių kaime, netoli Mažeikių. Nuo pat mažumės iš senelės Emilijos Peters ir motinos Antaninos (Grundmanis) Nagienės abu išmoko vokiečių ir latvių kalbų. Paaugę mokėsi Mažeikių pradžios mokyklos pirmame skyriuje.
Tėvas Augustinas Nagys buvo geležinkelininkas, o geležinkelių žinyboje įprasta darbuotojus dažnai kilnoti iš vienos stoties į kitą, todėl šeimai teko gyventi daugelyje vietovių. Gimtajame mieste šeima išgyveno šiek tiek daugiau nei šešerius metus. Po to Nagiai pusketvirtų metų gyveno Radviliškyje, pusantrų – Kaune, dar trejus – Skuode. Ketverius metus šeima gyveno Šilutėje ir vaikai lankė Pagėgių gimnaziją.
Nacistinei Vokietijai 1939 m. pavasarį užgrobus Klaipėdos kraštą, Nagių šeima turėjo trauktis iš Šilutės. H. Nagys ir jo artimieji išvyko į Kėdainius, kur 1940 m. būsimasis poetas baigė gimnaziją.
Pirmosios okupacijos metais jis nutarė literatūros nestudijuoti, nusprendė gilintis į architektūros mokslus, tad 1940 m. rudenį įstojo į Kauno universitetą.
Tėvai iki 1941 m. gyveno Naujojoje Vilnioje, H. Nagiui teko dažnai važinėti į namus iš Kauno.
Prasidėjus vokiečių okupacijai, Nagių šeimai vėl teko keisti gyvenamąją vietą, nes tėvas buvo paskirtas Kėdainių geležinkelio ruožo viršininku. Henrikas pasirinko lituanistikos, germanistikos ir meno istorijos studijas ir 1941–1943 m. mokėsi Kaune atgimusiame Vytauto Didžiojo universitete, dar lankė filosofijos paskaitas ir filosofo profesoriaus Juozo Girniaus privatų seminarą. Studijų kraštietis nebaigė, nes nacių valdžia 1943 m. pavasarį universitetą uždarė, keršydama už tai, kad jaunuoliai sužlugdė pastangas suformuoti SS dalinius. Tuomet H. Nagys įsidarbino vertėju geležinkelio tarnyboje.
Traukdamasis nuo antrosios sovietų okupacijos H. Nagys drauge su broliu Martynu prekiniame vagone 1944 m. liepos 12 d. kirto Lietuvos sieną ties Kybartais.
Netrukus jų pėdomis pasekė sesuo Zinaida su tėvais ir senele.
Emigracijoje
Apie H. Nagio pasitraukimą iš Lietuvos ir jo gyvenimą Vokietijoje daug sužinome iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių rašytojų skyriaus vedėjos V. Paplauskienės straipsnio, JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ išspausdinto 2005 m.
„Henrikas Nagys pasitraukė iš Lietuvos beveik tuščiomis rankomis. Didžiausias turtas buvo jo numylėtų poetų – R. M. Rilkės ir J. Kossu-Aleksandravičiaus poezijos tomeliai. Po klajonių susirado Drezdene tėvus, seserį Ziną, kuri, išvykdama iš namų, paėmė brolio poezijos rankraščius – jai tai buvo brangiausia“, – pasakojo autorė.
Vokietijoje H. Nagys įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje, bendradarbiavo spaudoje, debiutavo 1946 m. – Insbruke rotoprintu išleido pirmąją knygą. DP (išvietintųjų asmenų – Displaced Persons) stovykloje susitiko draugą Julių Kaupą, susipažino ir susidraugavo su poetu Alfonsu Nyka-Niliūnu. Istorikas Zenonas Ivinskis juos pavadino „trijų muškietininkų draugija“.
Dedikuodamas savo debiutinę knygą draugui A. Nykai-Niliūnui, Henrikas Nagys įrašė: „Žmonės, kurie dar šiandien turi svajonių, – yra kaip uostai su mirusiais laivais, kurių stiebai beviltiškai lankstosi vėjuose ir niekad nebeneš baltų burių, ir niekad nebeatsispindės vandenų begalinėje platumoj. O jie vis dar gyvena svajonėmis ir gali už jas mirti.“
V. Paplauskienė pasakojo, kad pabėgėlių stovyklose H. Nagys gyveno sunkiomis sąlygomis, bet neprarasdavo vilties. Iš draugų jis išsiskyrė begaliniu veiklumu, visuomeniškumu, stengėsi padėti studijuojančiam jaunimui.
„Jis išrūpindavo studentams iš tuometinės valdžios ne tik pinigines pašalpas, rūbus, bet ruošdavo ir įvairius minėjimus, vakarus. Viename tokių surengtų vakarų susipažino su savo būsima žmona Birute Vaitkūnaite – išraiškos šokio choreografe, menininke. Henrikas Nagys turėjo aktorinių sugebėjimų – sodriu, išraiškingu balsu skaitė eilėraščius, pakerėdamas auditoriją.
Gavę iš kunigo Leonardo Andriekaus iškvietimus – afidevitus, 1949 m. visa Nagių šeima persikėlė į Ameriką. Henrikas neužsibuvo, skubėjo į Kanadą pas savo išrinktąją“, – rašė V. Paplauskienė.
Kanadoje kraštietis susituokė su B. Vaitkūnaite ir sulaukė sūnaus Gintaro. H. Nagys daug važinėjo tarp Kanados ir Amerikos, kurioje buvo jo artimieji – sesuo Zina, tėvai, draugai. Jis aktyviai įsijungė į literatūrinę veiklą – dalyvavo parengiant antologiją „Žemė“, leidžiant žurnalą „Literatūros lankai“, bendradarbiavo žurnale „Aidai“, laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“ (šį leidinį jam teko ir redaguoti), buvo „Lietuvių enciklopedijos“ bendraautorius.
H. Nagys parengė ir išleido šešias poezijos knygas, vertimų knygą, parašė kantatą „Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“ (muz. A. Stankevičiaus). Kanadoje ir Amerikoje išleisti „Saulės laikrodžiai“, (1952), „Mėlynas sniegas“ (1960), „Broliai balti aitvarai“ (1969), „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978), Lietuvoje išėjo eilėraščių rinktinė „Grįžulas“ (1990).
Vėl Mažeikiuose
H. Nagys po emigracijos pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1991 m. rudenį. Jis lankėsi Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, gimtuosiuose Mažeikiuose ir Buknaičių kaime. Mūsų krašte poetą lydėjo mažeikiškis kraštotyrininkas A. Poškus.
Antrą kartą Lietuvoje poetas su žmona Birute ir sūnumi Gintaru apsilankė 1993 m. birželį.
Apie H. Nagio pirmąjį apsilankymą Mažeikiuose ir susitikimą su jo poezijos gerbėjais rašė „Santarvės“ korespondentė Laima Raugalienė. Pateikiame kelis šio straipsnio fragmentus.
„Niekur nėra geriau, kaip namuose, – tai buvo bene pirmieji žodžiai, kuriuos pasakė poetas Henrikas Nagys, atvykęs į Mažeikius. – Venta, Tirkšliai, Dabikinė, Buknaičiai – tai vietovės, kurias man dažnai primindavo tėvas, tai vietos, su kuriomis aš nė dienai mintyse nesiskyriau visus 47-erius metus, gyvendamas Kanadoje.“
Ir štai mes su Poetu, jo gyvenimo drauge Birute Vaitkūnaite-Nagiene einame aplankyti namo, kuriame prabėgo poeto vaikystė. Stoties gatvėje daugiabutis namas, pažymėtas numeriu 16. „Nelydėkite, nelydėkite, aš pats surasiu,“ – skubiai žengė į kiemą. – O štai ir langas, šitame kambaryje rengdavo tėvai Kalėdinę eglutę, štai priebutis, durys. Čia beveik niekas nepasikeitę, tik nebėra didžiulio sodo, kai kurių ūkinių pastatų. Jaučiuosi čia buvęs ne prieš 47-erius metus, o vakar. Šiam kampeliui yra skirtas eilėraštis „Tėvų kiemas“. Ir štai šiandien čia stoviu – tai nuostabu.“
L. Raugalienė rašo, kad į jos klausimą, kodėl paliko Lietuvą, H. Nagys atsakė: „Nenorėjau numirti Sibire. Kaip poetas, aš nepripažinau jokių kompromisų, o tokiems kelias buvo tik ten. Tuo metu buvo daug gerų poetų – Putinas, Miškinis, Matuzevičius, kai kurioje savo poezijoje jie turėjo žemintis, skaudu dėl jų. Juk sovietiniais metais literatūra buvo propagandos tarnaitė, o mes rašėme tai, ką jautėme…“
Kraštietis neslėpė – nuspręsti trauktis iš Lietuvos nebuvo lengva: „Patikėkit, pusė žmonių susirgo, kai reikėjo palikti Tėvynę. Nėra klausimo, ar noriu grįžti namo – čia mano namai. Kanada, 47 metai – beprasmiai. Ne, ne visai – kūryba. Bet mano namai – čia.“
L. Raugalienė savo straipsnyje mini, kad H. Nagiui nebuvo lengva ryžtis ilgai kelionei – 1991 m. sausio viduryje buvo atlikta antra sudėtinga širdies operacija. Jai H. Nagys buvo ruošiamas sausio 12–13 dienomis.
Žinios apie tragiškus įvykius Lietuvoje kraštietį pasiekė ligoninėje.
„Aš klausiausi ir verkiau, – pasakojo H. Nagys. – Gydytojai liepė palatoje išjungti radiją, kad ligonis nesijaudintų. Tada paprašiau marčią, kad atneštų mažytį radijo imtuvėlį, ir slapčia klausiausi.“
Susitikęs su mažeikiškiais H. Nagys skaitė eiles, atsakė į klausimus. Du poeto atsakymus straipsnio autorė pacitavo.
„Jaunystėje eilėraščiai liejosi kaip upės, vėliau dariausi atsargesnis, nes eiliuoti gali daug kas, o gerus eilėraščius rašyti ne kiekvienas. Aišku, žmogus sensta, bet kažkas jame nesensta.“
„Kanadoje yra visko, bet nėra Lietuvos.“
Audronė MALŪKIENĖ
ŠALTINIAI:
Raugalienė Laima. Susitikimas po daugelio metų. Santarvė, 1991 m. lapkričio 6 d.
Paplauskienė Virginija. Jis pasirinko minkštus debesis, draugystę danguje su sakalais. Draugas, 2005 m., gruodžio 10 d.
Loading ...
